Naktį ir rytą lijo. Po rytinės arbatos ir vis dar naminio tinginio išėjau į Kelią. Tamsu, šlapia, nejauku. Nuo vieno namo sienos atšlijo vyriškis ir pradėjo eiti šalia. Išsigandau, bet greitai nurimau, nes iš kuprinės ir lazdos supratau, kad piligrimas. Iš pradžių buvo nejauku, bet paskui pasidarė netgi smagu jausti, kad kažkas tylėdamas šlepsi šalia. Taip ir ėjom... Kai kiek prašvito, pamačiau, kad mano kompanionas aiškiai ispanas, tai reiškia, kad angliškai nešneka (taisyklė su itin retomis išimtimis). Todėl ir toliau ėjom tylėdami, jaučiausi saugi ir rami. Prašvitus mano nebylusis bendrakeleivis paspartino žingsnį ir nutolo, o man nuojauta sakė, kad jis tiesiog saugojo mane, kol įveiksim tamsą... Vakare sužinojau, kad toks tylus saugojimas yra nerašyta Camino taisyklė. Man tai buvo viena iš labiausiai jaudinančių patirčių.
Prasidėjo molis. Batai labai greitai aplipo ir tapo sunkiai pavelkami. Sukandau dantis, sukaupiau dėmesį ir slidinėdama yriausi toliau. Pralenkiau dviratininkus (daugiau tokių progų nepasitaikė :) - jų padangos storai apkibdavo moliu ir ratai nustodavo suktis per sekundę, vos tik jie užsėsdavo ant apvalyto dviračio... Pagalvojau, kad man geriau nei jiems, ir iš lėto šliaužiau toliau...
Bet oras čia permainingas, kaip ir peizažas: apie pusiaudienį nušvito saulė, o pilkšvas lygumas pakeitė švelniai žaliuojančios kalvelės, ispaniškai vadinamos meseta. Gražu, laisva, paprasta, erdvu. Nuo vienos tokios kalvelės netikėtai išniro mažas kaimelis Hontana.
(Vėliau sakiau, kad man taip labai patinka: eini, eini, ir tikslas tiesiog išnyra. O ne pusę dienos makaluojies aukštyn-žemyn, matydamas tą patį miestą ir niekaip negalėdamas jo prieiti...).
Papusryčiavau ir leidausi toliau. Apie 13 val. jau buvau vietoj, Castrojeriz. Užėjau į vieną allbergue - įrengtas sename name, jaukus, bet kažkas nepatiko, kažkas tarsi stūmė mane lauk (vėliau suži
nojau, kad prieš pora naktų šiame allbergue vieną šveicarę sukramtė blakės - moteris tris dienas gydėsi alerginę reakciją). Nors buvau pavargusi, slinkau toliau. Allbergue Esteban - taip, čia gerai. Hospitalero pasišventęs savo darbui, šiltas ir rūpestingas. Iš miestelio klykdama iš laimės parbėgo kanadietė Rosalin: norėjo nusipirkti impregnuojančio purškalo batams, bet pardavėjas tiesiog paskolino flakoną: pasipurkšk ir grąžinsi, nereikės nešti... Net nesistengė parduoti.
Vakarieniavom vietinėj taberna su tom pačiom švedėm ir Rosalin. Maistas naminis, be galo skanus ir sotus. Lėtai, šiltai ir tyliai aptarnavo pats taberna šeimininkas.
Per vakarienę kalbėjom apie paprastus dalykus, kurie čia mums teikia tiek laimės. Aišku, tie dalykai yra ir kitur, tik taip dažnai juos praleidžiam...
Prasidėjo molis. Batai labai greitai aplipo ir tapo sunkiai pavelkami. Sukandau dantis, sukaupiau dėmesį ir slidinėdama yriausi toliau. Pralenkiau dviratininkus (daugiau tokių progų nepasitaikė :) - jų padangos storai apkibdavo moliu ir ratai nustodavo suktis per sekundę, vos tik jie užsėsdavo ant apvalyto dviračio... Pagalvojau, kad man geriau nei jiems, ir iš lėto šliaužiau toliau...
Bet oras čia permainingas, kaip ir peizažas: apie pusiaudienį nušvito saulė, o pilkšvas lygumas pakeitė švelniai žaliuojančios kalvelės, ispaniškai vadinamos meseta. Gražu, laisva, paprasta, erdvu. Nuo vienos tokios kalvelės netikėtai išniro mažas kaimelis Hontana.
(Vėliau sakiau, kad man taip labai patinka: eini, eini, ir tikslas tiesiog išnyra. O ne pusę dienos makaluojies aukštyn-žemyn, matydamas tą patį miestą ir niekaip negalėdamas jo prieiti...).Papusryčiavau ir leidausi toliau. Apie 13 val. jau buvau vietoj, Castrojeriz. Užėjau į vieną allbergue - įrengtas sename name, jaukus, bet kažkas nepatiko, kažkas tarsi stūmė mane lauk (vėliau suži
nojau, kad prieš pora naktų šiame allbergue vieną šveicarę sukramtė blakės - moteris tris dienas gydėsi alerginę reakciją). Nors buvau pavargusi, slinkau toliau. Allbergue Esteban - taip, čia gerai. Hospitalero pasišventęs savo darbui, šiltas ir rūpestingas. Iš miestelio klykdama iš laimės parbėgo kanadietė Rosalin: norėjo nusipirkti impregnuojančio purškalo batams, bet pardavėjas tiesiog paskolino flakoną: pasipurkšk ir grąžinsi, nereikės nešti... Net nesistengė parduoti.Vakarieniavom vietinėj taberna su tom pačiom švedėm ir Rosalin. Maistas naminis, be galo skanus ir sotus. Lėtai, šiltai ir tyliai aptarnavo pats taberna šeimininkas.
Per vakarienę kalbėjom apie paprastus dalykus, kurie čia mums teikia tiek laimės. Aišku, tie dalykai yra ir kitur, tik taip dažnai juos praleidžiam...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą