2011 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Sniego kvapas

(Vakar) ryte pro langus plūstant keistai šviesai, dar gulėdama lovoje įtariau, kad pagaliau sulaukėm...
Išpuoliau miškan ir kvėpiau, kvėpiau, kvėpiau šaltą melsvą sniego kvapą, koks būna tik žiemos pradžioje. Tas pirmas įkvėpimas - tai kažkas nepaprasto...
Tokie labai įsimenantys būna ir kiti "pirmi įkvėpimai": drėgnos šylančios žemės - pavasarį, pūvančių lapų - rudenį, ežero vandens - vasarą. Gal tie kvapai tokie ryškūs todėl, kad jie reiškia gamtos virsmą (bei slaptą viltį, kad ir manyje kažkas pasikeis). Bet dažniausiai (manyje) nieko tokio neįvyksta, o atmintyje išlieka tik tas svaigus kvapas --- kaip pažadas...

O šiandien, cha-cha:
Nei sniego, nei sniego kvapo. Gal dar liko kažkokiuose užkaboriuose, bet aš neradau.

2011 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Atėjau... pamačiau... nugalėjau?

Tarsi jau reikėtų rašyti apie Kalėdas... Bet Kalėdos ateis, o aš gyvenu karštais Afrikos įspūdžiais. Vėl, kaip ir amerikietiškoje istorijoje, praleidau įžangą ir patį įdomumą --- viską praleidau... Bet šiandien galiu didžiuotis, kad esu Tanzanijos universitetų krepšinio čempiono mama :)

Taip Dar es Salaam universiteto komanda atrodo dienos metu:
O taip tamsoje:

Tas baltas plikas gražiagalvis tai mano sūnus. Alone in the Dark, su Outsiders komanda pirmą kartą universiteto istorijoje laimėjęs Tanzanijos čempionato taurę... Universitetas dūzgia, kaip jie ten švenčia (gal ir gerai, kad) nežinau.

Mano dažniausiai cituojamas Klasikas sako, kad sūnus TO tikriausiai jau nebepakartos. Ir kažin ar greitai tūlam kitam lietuvaičiui pavyktų tapti Tanzanijos čempionu:) O Mamaitei (t.y. man) belieka laimėti orientacinio sporto medalį Afrikos Prieskonių safaryje.

Nes jau greitai išvažiuoju ten, kur dar nebuvau. Kur nėra krypčių anei rodyklių, tik čia ir dabar. Neatsimenu, kaip tai yra, tik žinau, kad pasiilgau. Teliko numegzti tris dovanas ir atšvęsti Kalėdas. 

Myliu viską

2011 m. spalio 23 d., sekmadienis

Lapų šiurenimo sekmadienis

Šiandien išsirengėm į miškus: neskubėdami, mėgaudamiesi šiluma ir saule, traukdami kvapus, žarstydami lapus, bandydami užvadinti spalvas...

Eidama pro Žaibo kalną ties Pilaite, prisiminiau, kaip daugiau kaip prieš 10 metų čia ateidavau sugraibyti savo nusidūkusių vaikų. Vesdavau namo vėlyvų pietų (pagal paros metą - veikiau vakarienės), pakeliui vienas per kitą pasakodavo, kas kiek kartų važiavo nuo kalno/ apsivertė/ pastūmė/ apsižliumbė. Kas leidosi su padangom, o kas su kaimyno kilimėliais. Įspūdžių srautą pertraukdavo aimanavimas, kad jie dar visai nepavargę ir visai nenori nei valgyt, nei namo... Parėję prie durų trypdavo, kokie yra alkani... Pasitaikydavo, kad kažkas užmigdavo prie lėkštės, nors buvo visai nepavargęs... Dabar Žaibo kalnas užžėlęs krūmais, vienas iš "čiuožinėtojų" Škotijoj, kitas - Tanzanijoj. Kiti kalnai ir kiti pietūs, taip sakant.

Bet grįžtu į šiandien. Beveik nefotografavau, nes nesinorėjo pertraukti to srovenimo jausmo. Tik keletas akimirkų. Ir lapų šiurenimo muzika.
Pilaitės vandens malūnas
Popietė
Pilaitės piliakalnis ir senieji pastatai
Savaip saugojama medinė architektūra
Buvęs Pilaitės dvaras
Ant piliakalnio
Lapų šiurenimo muzika

Šilumiukai I

Kai kuriuos žmones vadinu Tylos žmonėmis: jie apsiausti tylos ir ramybės net tada, kai kalba. Tokių žmonių galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: vieną sutikau Camino de Santiago, jo tyla buvo labai švari, vėliau sužinojau, kad jis kunigas. Tylos žmogus yra mano kirpėja: net kai ji dirba ir kalba, vistiek esu kažkokioj harmoningoj tyloj, neskubrume (veiksmas vyksta kirpykloje!!!)... Na ir dar keletas.

Kai kurie yra Triukšmo žmonės: aplink juos triukšmas net tada, kai jie tyli... Jų daug.

Dar yra Šilumiukai. Pažiūri į žmogų ir iš karto tampa aišku, kad prie jo bus šilta: nuo žvilgsnių, žodžių, buvimo... Jų irgi keletą pažįstu.
---------
Praėjusią savaitę sužinojau, kad bręsta vienos Šilumiukės gimtadienis. Iš karto tapo aišku, kodėl kažkada beveik be sąmonės pirkau Fassett vilną --- šis aiškumas tik patvirtino taisyklę, kad vyksta tai, kas turi įvykti.

Buvo labai smalsu išbandyti tiek naują pirštinių modelį, tiek siūlą. Rezultatu likau labai patenkinta. O spalvingos, džiaugsmingos, šiek tiek neprotingos pirštinės penktadienį nutūpė ant Šilumiukės rankų. Vieną ji iš karto pavadino "vynuogėmis", nes primena ant močiutės stoginės išsiraizgiusias vynuoges. Kitos pavadinimo neatsimenu - kažkas apie ugnį, lapus ar lapę.
 Modelis ir pirštinių savininkė - Šilumiukė Rita.
Siūlai - Rowan Fassett vilna, pirkta, aišku, Mezgimo zonoje

2011 m. spalio 12 d., trečiadienis

Ruduo

Čia galiu baigti, ane?

Man patinka ruduo, ypač savaitgaliais: kai oras geras, galiu ilgai vaikščioti, kvėpdama salsvą paauksintą miglą. Kai oras blogas, galiu ramiai megzti arba skaityti. Nėra vidinio rimbo daryti daugiau, greičiau, labiau, geriau.... Lėtai sau srūvi kaip atvėsusi upė, retkarčiais priglusdama prie plinkančių krantų. Svarbiau tėkmė.

Šįryt pradėjau keistą mezginį: lyg ir žinau, ką noriu numegzti, bet visai neįsivaizduoju, kas gausis. Todėl šis  mezginys vadinasi Neprognozuojamu. Neaiškumas labiau dėl siūlų, nes negaliu nuspėti, kokia dar dizainerio gudrybė išlįs. Bet tas įdomumas ir varo pirmyn.
Čia galėtų būti moralas apie tai, kad mano gyvenime dalykai labiau neprognozuojami nei prognozuojami, todėl tiesiog džiaugiuos... Bet moralo nebus. Tik žiauriai mėgaujuos šia spalvinga vilna, ją megzti daug maloniau nei juodą kepurę. O dar tas neprognozuojamumas :)
Kepurė, beje, šiandien iškeliavo į Vokietiją, o aš kaifuoju, kad vakarais nereikės megzti juodai, nes sunku įžiūrėti, ir mintys tarsi kažkaip pajuoduoja... Todėl aš tikriausiai vengsiu juodų kepurių, nors jos ir stilingos :)
Kas dar apie šį rudenį? Sūnus išvyko į Tanzaniją. Mokausi ispanų: cantebresa, encantado, abuelo, ordenador, lluvia, nuera... --- net saldu. Nusipirkau gražiausią gyvenime paltą. Bręsta kelionė, nuo kurios išsipildymo užima kvapą...
Toks ruduo

P.S. Nuotrauka su Arkliuku Ritos Ž. Koncentratas...
P.P.S. Marga vilna Colorscape Chunky (gamintojas Rowan, dizaineris Kaffe Fassett). Aišku, iš MZ.

2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

Novaraistis. Gervių sapnai arba Važiuok greičiau...

Novaraistis - tai buvęs durpynas Šakių rajone, kuriame migracijos metu nakvoja pulkai gervių.
Keista būsena prasideda artėjant link Novairaisčio, kai įprastus bimbalus už automobilio stiklo pakeičia būriai laumžirgių.

(Čia prisiminiau seną istoriją, kaip kažkada, vėlyvą rudenį, temstant važiavome į vieną kaimą. Staiga už mašinos lango pasipylė bimbalai kaip plaštakės... Aš susijaudinau, nes tokių "bimbalų" dar nebuvau mačiusi. Iš tikrųjų tai buvo pirmasis sniegas, dideliais kąsniais lėtai drimbantis ant mūsų pavargusių langų... Ak, bet čia ne apie tai)

Taigi, laumžirgiai... Kadangi laukti teko ilgai, bemaž tris valandas, įsaulyje įsitaisiau ...megzti. Laumžirgis panūdo perskaityti raštą.
Paskui patikrino, ar teisingai mezgu.
Galiausiai dingo, nes saulei leidžiantis dangumi ėmė plaukti gervių pulkai...
Nuo čia galėtų likti vien daugtaškiai, nes visa kas prisipildė ilgesingo gervių klyksmo. Man tas klyksmas visada liūdnas ir kažkoks (tarsi) neišsipildęs.
Gervės tikriausiai taip klykia todėl, kad yra taip surėdytos.
Gal dar? Juk tai geriau nei žodžiai...

Žinau, kad čia dar grįšiu.

Mano saldžioji pusė ---- Užmiršimas

Trikampių skara baigta.
Esu žiauriai patenkinta, nors ir švelniai kanda kaklą.  Bet galiu derinti raudoną, rudą ir juodą. Ir kitokias spalvas bei faktūras, kurios atrodytų keisti deriniai ar simboliai... o dabar juos sujungia Užmiršimo skara.
tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
pamirši nemirsi

aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš
pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik
todėl ir nemirsiu

(D. Kajokas)

2011 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

Mano Saldžioji Pusė. Trikampiai

Laukiu nesulaukiu, kada Mano Saldžioji Pusė apgaubs mane iš nugaros...
Šilta, minkšta, švelni, spalvinga. Su šokoladu, uogomis, kava, šermukšniais, pipiriukais, lapų kvapu, žvaigždėmis, voratinkliais, medumi --- sodriais dienų įdarais, kuriuos, štai, mezgumezguirmezgu į savo trikampę skarą, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio beveik prieš metus. "Mano saldžioji pusė" - tai siūlų pavadinimas, nieko asmeniško. Tik kai siūlai pagaliau taps skara, ji bus mano istorija, su kiekvienoje akutėje įrašyta mintimi, būsena ar trikampiu.

Todėl man patinka megzti - kurti istorijas, kurios ilgai (beveik niekada) nesibaigia.

Pastarųjų dienų trikampiai:



Dar trūksta žąsų ir gervių trikampių, gal bus...

Mano Rugsėjo pirmoji --- Gervelė

Sveiki visi, ir vis dar būkite pasveikinti su rugsėjo 1-ąja: Mokslo žinių, Mokslo metų, tarybinės armijos išvedimo, naujo darbų sezono pradžios diena. Daug alaso, sveikinimų, pasirengimo rūpesčių.

Man gi rugsėjo pirmoji - dar ir Gimimo diena. Kaip draugė sako, Uogienės diena,  kiekvienais metais tos uogienės vis daugiau :)

Pamenu, kaip rugsėjo 1-ąją iš mokyklos grįždavau su gėlėmis. Jausdavausi keistai, nes šią dieną visi gėles neša į mokyklą, o aš štai grįžtu su puokšte... Ant suolelio prie namų laiptinės paprastai sėdėdavo kelios kaimynės, metai iš metų vis tos pačios. Ir jos man užduodavo vis tą patį klausimą: "Tai kaip čia, vaikeli, tu iš mokyklos neši gėles, kai reikia nešti į mokyklą?.." Aš kažką mykdavau mindžiukuodama ir tikriausiai išraudusi, o paskui sumišusi sprukdavau namo, lydima jų įdėmių žvilgsnių. Grįžusi kišdavau gėles į vazas ir galvodavau, kad geriau jau būčiau gimusi rytoj arba vakar, kad nereikėtų kiekvieną kartą aiškintis dėl tų gėlių... Vėliau supratau, kad tai buvo tiesiog draugiškas "pakibinimas", o aš gimiau pačiu laiku.

Šiaip aš gimtadienių nešvenčiu: nekviečiu svečių, neorganizuoju baliaus, jokių specialių drabužių nei šukuosenų, nei tostų... ne, ne, ne... Todėl mano Gimtadienis subyra į daug mielų šiltų pasibuvimų su draugais, ir kartais užsitęsia iki spalio vidurio. Visada - lydimas atradimų.

Šiemet sužinojau (o gal - prisiminiau), kad mano ženklas pagal senąjį lietuvių tikėjimą - Gervelė. Gražus, orus, laisvas paukštis, kurį pamačius man norisi nutildyti triukšmą savyje, tik tyliai stebėti... Daug kodų apie Gervelę atskleidė etnoastronomas J. Vaiškūnas, o aš tyliai džiaugiausi, nes daugelyje jo žodžių atpažinau save.

Reiškia, nuo savo prigimties toli nenubėgau --- to visiems labai linkiu.

2011 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Miltų Romeo ir laisvos vištos Kalvarijų turguje

O taip vakardienos nuotykius aprašė mano kompanionė ir įvykių liudininkė Živilė. Kai perskaičiau, ištiko antras juoko pliūpsnis (pirmas buvo turguje):

Senokai duoną bekepiau, bet irgi girdėjau, kad parduotuviniai miltai pagedo - duona neiškyla. Todėl susigundžiau Daivos pasiūlymu per pietus Kalvarijų turguje "Mano" malūno miltų nusipirkti. Ir patikrinti ar tai tikrai tas pats dėdulis, iš kurio kažkada esu pirkusi grūdų. Tuomet pirkau tokį mažą kiekį, kad dėdulis pervėrė mane tuo savo ilgu lėtu žvilgsniu svarstydamas - parduot Šitai ar neparduot? Nepaisydamas ilgėjančios eilutės, dėdulis vis žiūrėjo, neskubėdamas apsispręsti ar nenukentės jo savigarba jeigu prasidės su Tokiom Štai. Bet galiausiai nutarė, kad keistuoliai taip pat turi teisę gyventi ir atpylė man tą žiupsnį. Neskubėdamas.

O šiandien jo neskubus, sužavėtas žvilgsnis žvelgė į Daivą. Neatitraukdamas akių ir nekreipdamas dėmesio į besibūriuojančius pirkėjus malūnininkas sudraudė padejėją, kad kreipėsi į ją "ponia" ir liepė sakyti "panelė". Visgi paprašytas nusifotografuoti jis ir vėl įtarė pavojų savo orumui ir nesutiko. Padejėjas šūkaliojo, kad jis tai labai-labai-labai nori būti nufotografuotas, tačiau į jį niekas nekreipė dėmėsio. Galiausiai malūnininkas rado išeitį - sako, nusifotografuosiu, bet tik su panele. Tada ir prasidėjo linksmybės: Daiva su malūnininku atsitojo prie miltų maišų (gaila, kad taip giliai po skėčiu, tamsoje sunku įžūrėti veidus), padėjėjas akimirksniu įsiprašė į kadrą, o aš drebančia nuo juoko ranka spaudžiau fotiką, nes Daiva jau rėkė: greičiau, Živile, jis mane kibina :)

Grįždamos dar užsukome nusipirkti "laisvų vištų kiaušinių".

Kaip smagu, kad mūsų Tėvynėje yra laisvų vištų ir malūnininkų ilgais įsimylėjusiais žvilgsniais :)
Nepamenu, kada taip juokiausi

2011 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Kokia tikimybė?..

... kad atsitiktinėje reklamoje bus sudėti trijų artimų žmonių vardai?
Didelė, jei pats dalyvauji reklamos kūrimo procese ir personažams gali suteikti kokius tik nori vardus pagal savo santykį su to vardo savininku (kartais būdavo labai juokinga)...
Labai maža, jei esi visai atsitiktinis žmogus.
Tai, ką pamačiau Kaune, prajuokino: "Ateis Lina... ir dar Daiva su Greta"...
Aš esu Daiva, mano sesuo Lina, o dukterėčia Greta. Jos gyvena ne Lietuvoje ir ant dienų turi atvažiuoti! Taigi, neužilgo tikrai ateis Lina, o paskui Daiva su Greta --- mes grįšim pasivaikščiojusios, aš TO jau labai laukiu.
Dar man patinka, kad vaišėms siūlomos braškės ir bananai, o ne kopūstai ir burokėliai, pavyzdžiui. 

Apie viską pagalvota :)

2011 m. rugpjūčio 15 d., pirmadienis

Dar apie duoną (miltai)

Gavusi raugo, Rasa sielojosi, kad viską darė pagal receptą, bet tešla nekilo... Viena iš priežasčių gali būti miltai - tešla jiems labai jautri.

Išbandžiau "Kauno grūdų" rupaus malimo ruginius, patirtis nekokia - tešla menkai kilo, duona buvo sunki. Šie miltai lengvai prieinami, jų yra visuoe prekybcentriuose, bet nepasimaukit.
Patiko Ustukių ruginiai miltai, juos pirkdavau IKI.

Paskutinį kartą išbandžiau miltus iš Kalvarijų turgaus - ten tarp prekiautojų bulvėmis sėdi toks dėdulė, apsikrovęs miltų, garstyčių, linų sėmenų, dar kažkokių nepažįstamų grūdukų maišais... Kai paklausiau, ar geri miltai, pažiūrėjo į mane kaip į Kokią  rugių lauką... Paskui paklausiau, iš kokio malūno. Sako, iš mano... Pokalbis nesirišo, bet miltų iš "Mano" malūno nusipirkau, juolab kad kilogramas tik 1,50 Lt. Ir ką gi... ryt pirksiu 3 kg, kad nereikėtų dažnai lakstyti į turgų. O gal pavyks ir tą dėdulę įamžinti --- toks patikimas, didelėm rankom ir neplepus...
-------------------
Kita diena. Su Živile išsiruošėm į turgų, ji šią kelionę irgi aprašė, žr. "Miltų Romeo..."
Paaiškėjo, kad Živilė anksčiau yra pirkusi grūdus iš šio dėdulės ir puikiai prisimena jo ilgą veriantį žvilgsnį --- sako, jis į tave žiūri kaip į rugių lauką... Malūnininką radome vietoje, tarp "Mano" malūno maišų, kartu su miltais dosniai dalijantį patarimus. Kažką lėtai rinkomės, pirkome, paprašiau, kad leistų nufotografuoti. Pradžioje kategoriškai atsisakė. Dar kiek patrypčiojau ir po truputį tas pirkimas ėmė virsti žaidimu, linksmu nuotykiu, kurio pažiūrėti stojo turgaus praeiviai, o mes tiesiog springom juoku. Galiausiai sutiko fotografuotis, bet tik su manimi. Taigi, malūnininkas viduryje, jei pridengsi mano ryškų švarką, gal pavyks įžiūrėti jo veidą :)

Žodžiu, jei reikia miltų, garstyčių grūdelių, linų sėmenų ar kitų lukštukų --- ieškok "Mano" malūnininko Kalvarijų turguje tarp bulvininkų :)

Pakeliui prigriebiau "laisvų vištų" kiaušinių, kokių parduotuvėje nerasi.
Grįžom nuo juoko įskaudusiais paausiais.
Kažkoks pažvygavimų turgus gavosi :))

2011 m. rugpjūčio 11 d., ketvirtadienis

Ameeeerrrrika - Ameeeerrrikka...

Birželio vidury, vos baigęs mokslus, "mažasis" sūnus Vytas išmovė į Ameriką ("mažasis" šiuo atveju reiškia beveik 2 m ūgio, ir virš 100 kg svorio). Išlėkė tą pačią dieną po egzamino, pakeliui iš Rygos Vilniuje pričiupęs reikalingus daiktus. Na, dar suspėjome pavakarieniauti: vis gi TOKIA proga - MAŽASIS skrenda į AMERIKĄ...
Čia turėčiau pasakyti, kad aš, nors daug keliavusi, Amerikoje dar nebuvau. Ji tebėra kelionių planuose (ar ūkuose) --- tolima, paslaptinga, viliojanti pažadų ir galimybių žemė.
Kas dar apie AMERIKĄ? Vienas mano bičiulis, kai jam būna taip labai katiniškai gera (na, šilta, sotu ir truputį mieguista), paprastai atsilošia, prisimerkia ir atsidūsta: AMEEEEERRRRIKA. Iš to galima spręsti, kad ir jis mano, kad Amerikoje yra gerai :)

Bet dabar yra reali patirtis ir realūs įspūdžiai. Vytas kalba ir rašo labai gyvai - gaila kad dar neužveisė blog'o. Bet, taip sakant, blog'ą "užveisiau" aš ir dabar jį panaudosiu Vyto įspūdžių blykstelėjimams, nes man atrodo, kad jais tiesiog būtina dalintis.

Rubrika vadinsis Vyto Amerika, sekite įrašus :)

2011 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Drugeliu plazdanti skara

Miške mane ilgai lydėjo aksominis drugelis. Kilo mintis, kad tai būtų gražus derinys skarai: dosnus šokoladinis saldumas, žydrų akių ilgesiu vedantis į nėriniuotą smėlio užmarštį:
Gal ši skara kada nors nutūps ant kažkieno pečių, ką aš žinau

Be pavadinimo, bet apie grybus

Pagaliau ilgai lauktas naminis savaitgalis be didelių planų. Todėl kryptis aiški: grybai!

Čia grybautojo-mėgėjo rinkinėlis: gvazdikėlių aliejus (atbaido uodus, muses, bet vistiek yra mašalų, kurie puola), peiliukas ir pintas krepšys. Tiesa, šis krepšys ne TO pynėjo, o generinis, iš Maximos. Bet daug geriau nei maišelis. Ir gražiau.
Važiuoju link Mickūnų, kur pernai šienavau baravykus. Prisiminus tą vaizdą ir jausmą, lengvai svaigsta galva ir sąla širdis.
Pradžia puiki: baravykas per pirmas 5 min.! Ech, pavaryyyyysiu...
Po to dar tris valandas basčiausi po miškus, ieškodama kažko, ko nepamečiau ir vis tikėdamasi rasti. Iškaitusi saulėje, lydima mašalų, apkibusi spygliais ir voratinkliais. Rezultatas, hmmm:
Čia dėl to, kad krepšys generinis...
Bet vistiek džiaugiuosi: šiek tiek dėl grybų, bet labiau dėl tų minčių, kaip rašiau.

Išėmiau savo "laimikį", gera vieta tuščia nebūna:
Popietės miegas buvo ilgas, saldus ir užkrečiamas...

2011 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Mezgimo perversmas arba dar kartą apie NE NEsakymą

Vakar MZ mokėmės megzti nuo viršaus ir be siūlių. Visai kitaip, nei iki šiol, kai nuo apačios mezgu atskiras detales, paskui susiuvu... Vis su klaustukais akyse: ar geras ilgis, ar geras plotis, ar gerai sėdės/ gulės, o paskui dar tas siuvimas... Bet "kaip radau - taip paliksiu", ir mezginėju sau "iškarpomis".
MZ įnešė naujų vėjų ne tik į siūlus, bet ir į modeliavimą - per metus tiek daug atradimų. O vakar tiesiog "prasinešė" uraganas vardu Anna - estė, kuri mezga tik nuo viršaus ir be siūlių: pradeda nuo kaklo, paskui neįmantriai modeliuoja ir baigia mezginio apačioje. Fantastika! Tokį mezginį galima matuotis, nes jis yra 3D. Dar gerumas, kad baigei, nukirpai siūlą, papurtei ir jau gali švytruoti.
Taigi, vakar mokėmės šių paprastų principų ir paslapčių.
Mane sužavėjo ir pati Anna - savo vidine laisve, mąstymo kitokumu, drąsa kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Žaižaruojanti, stipri asmenybė, graži moteris, kuriai nėra taisyklės NE, yra KODĖL GI NE. Atrodo, kas čia tokio, smulkmena --- tik kita mezgimo filosofija. Bet aš tikiu, kad tokios "smulkmenos" keičia mus ir gelbsti pasaulį.
Žodžiu, siūlai paruošti, perversmas artėja.

2011 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Nežinojau, kad bus taip paprasta...

Motiejaus frazė, pasakyta besiblaškant prieš kelionę į Bangladešą:
"Aš nežinojau, kad bus taip paprasta, todėl taip parinausi..."

Pažįstama, ane? :)

2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Mano skaniausia duona

Namuose kepti duoną labai smagu: pradedant nusiteikimu, užmaišymu, kepančios duonos kvapu, šiluma ir baigiant, aišku, valgymu... Pirktinės duonos jau nebenoriu: jei pritrūksta ir tingiu kepti, keletą dienų išsiverčiu be duonos. Nereikia desertų nei man nei vaikams, nes daug skaniau ši duona.

Pradžia - nusiteikimas. Negalima maišyti duonos, jei esi blogos nuotaikos, piktas ar susigraužęs. Nes duona gausis rūgšti. Jei įsimylėjęs - tai sūri, jei romantiškai užsisvajojęs - tai saldi. Žinau, nes patikrinau.

Su nuotaikom susitvarkėm, dabar ingredientai:
1 kg miltų (apie 2/3 rupiai maltų ruginių ir 1/3 kvietinių), 1 stk. linų sėmenų, 1 stk. kviečių sėlenų, 1 stk. saulėgrąžų, 1 stk. avižinių dribsnių, 2 arb. šaukštel. druskos (jei įsimylėjęs, tai biškį mažiau), 3 valg. šaukštai cukraus (jei romantiškai užsisvajojęs, tai 2,5), 1 l gerokai šilto vandens (aš pilu daugiau, gal 1,3l); kalendros, kmynų ir kitų pagardų pagal skonį.

Visus sausus produktus suberiu į dubenį ir permaišau sausom rankom (nepamiršk pasigrožėti visų šitų lukštukų spalvomis).
Atėjo eilė raugui. Pastaruoju metu jį permaišau su šiltu vandeniu ir pilu į sausą mišinį - sugalvojau, kad taip geriau pasiskirstys. Paskui supilu likusį vandenį ir minkau gal 10 minučių. Jei tiki užkalbėjimais, minkant linkėk skalsos ir sveikatos tiems, kurie tą duoną valgys. Arba galvok kitas gražias mintis. Tai veikia (jei netiki, tai vistiek veikia).
Mano permaišyta tešla būna kaip labai tiršta grietinė: ne minkoma, o kabinama. Pakėlus, lėtai drimba nuo rankų:
Atkabinu 2-3 šaukštus raugo kitam kartui (ir draugui) ir tęsiu toliau.

Skardeles ištepu sviestu, dugną pabarstau grūdukais. Šiandien, pvz., vieną barsčiau saulėgrąžom ir kalendra, o kitą - moliūgų sėklom. Galima iškloti ajerais, dilgėlėmis - kas tuo metu labiau prie dūšios. Į vieną skardą sukrečiu maždaug pusę tešlos ir rankomis išspaudžiu kryžių. Taip žymėdavo pirmą duonos kepalą, kai senais laikais ją kepdavo kaime. Taip darau ir aš, daryk ir tu, nes nors ir netiki, vistiek veikia. :)

Į kitą pusę tešlos šįryt pridėjau moliūgų sėklų ir pjaustytų džiovintų slyvų - bus desertinė duona. Galima dėti džiovintas vyšnias, abrikosus, razinas - ką mėgsti. Žiauriai skanu.
Dar kartą permaišau ir sukrečiu į kitą skardelę.
Abiejų viršų pabarstau miltais, uždengiu švaria drobele ir palieku 12 valandų miegoti, t.y. kilti. Šalia pastatau raugą - jį irgi pakildinu prieš dėdama į šaldytuvą. Vieni sako, kad taip jį galima laikyti savaitę, kiti - 10 dienų, aš laikau kartais ir dvi savaites, nieko tokio. Į kamerą nekišu --- kažkaip labai drastiška.
Saldžių sapnų, duonele
Kol tešla kyla, galima labai daug ką nuveikti: miegoti, dirbti, ilsėtis, grybauti ar kažkaip maloniai leisti laiką, nes tam turime 12 valandų. Šį kartą aš ėjau į darbą (ne todėl, kad labai malonu, bet... (pats supranti) :)). Po darbo ir po Mezgimo zonos grįžau namo ir jau nuo durų mane pasitiko švelnus salsvas raugo kvapas. Tai reiškia, kad duona jau visai čia pat. Po rankšluosčiu radau štai ką:
Gerai iškilo! Raugas išburbėjęs, matosi oro burbuliukai - geras užtaisas kitam kepimui:
Raugą uždarau dangteliu ir slepiu į šaldytuvą, o duoną šaunu į orkaitę. Nustatau apie 200 laipsnių, kepti 1 val. ir einu kažką veikinėti, nes yra gražaus laiko. Labai svarbu kepant duoną neatidarinėti orkaitės, nesidaužyti, nesibarti - duona nemėgsta aštrių vibracijų.
Maždaug po 20 min. pradeda skleistis kepamos duonos kvapas ir šiluma. Neaprašysiu, neįmanoma.
 
Atėjus laikui, orkaitę išjungiu, duoną ištraukiu, apdengiu drėgnu rankšluosčiu ir palieku vėsti - kartais apie dvi valandas, o kartais neištveriu ir nukrapštau kokį kamputį su sviestu...
Mano duona
Nepaprastai graži ir neatsivalgomai skani
Užsuk, pavaišinsiu