Vienų kojinių istorija

Prasidėjo beveik prieš 354 dienas, baigėsi prieš 9 mėnesius... Kas netingit, skaičiuose ieškokite simbolių :)

Liepos 17 d. mūsų gero draugo Lino gimtadienis. Išvakarėse paskambino Gabija ir klausia: ką dovanojam? Pasijutau pagauta, nes man "geras draugas" ir "dovanos" nebūtinai yra kartu, bet turėjau kažką atsakyti... "Hmmm... gal nueinam į Pilies g. ir nuperkam vilnones kojines?.. Tikriausiai jam kartais kojos šąla..." - spontaniškai gimdžiau variantus, bet ragelyje tvyrojo tyla. Tuoj supratau kodėl: "Tu išprotėjai: abi mezgam, o eisim pas babces?"... Gabija kaip visada teisi: pas babces neisim.

Rytojaus dieną susitikom MZ, išrinkom skirtingo margumo siūlus, supakavom ir padovanojom juos Linui. Tas pavartė akis (ką jam su jais daryti). Sumalėm, kad tai mes kadanors iš jų padarysim kojines ir iš karto atsiėmėm. Artimiausioj kavinėj surezgėm Lino kojinių koncepciją: mezgam kiekviena po vieną, atnara dryželiais, paskui kaip gaunasi, nes tobulai marginti siūlai viską "suriš". Dar sutarėm dėl akių skaičiaus ir virbalų storio. Atrodo, interpretacijoms vietos neliko.

Čia ir prasidėjo istorija, kuri tęsėsi gerokai ilgiau nei įsivaizdavome.

Mezgu rami ir laiminga, gėriuosi rezultatu: ilga atnara, dryželiai, prancūziškas kulnas... tobulybė...

Susiskambinam su Gabija - reikia pasigirti, kad viskas taip sklandu, apsitarti kaip toliau... ir gal pamatuot?.. Susitinkam...
...hmmmm...

Tai, ką mezgu aš, drastiškai skiriasi nuo to, ką mezga Gabija... Akių skaičius tas pats, virbalų storis taip pat, bet skirtumas didelis, nes Gabija mezga laisviau... Dar kartą pertariam dėl atnaros: 56 akys, išvirkščia persukta, plotis apie 9 cm, keičiamės virbalais.

Ardom, bandom iš naujo.

Aš: atnara ilga, prancūziškas kulnas, pradedu keltį, leidžiu kaip atsimenu, gaunasi nei šis nei tas -

neproporcija, kaip kokia kepurė...

Susitinkam su Gabija, aptariam keltį...

ardau...

Rugpjūčio 22 d. SMS Aš -  Gabijai. Raportuoju: 6 cm, 56 akys, išvirkščia persukta, 2,5 virbalai, 9 cm plotis. Laukiu žinių iš tavęs. Labanakt.

Po valandos SMS Gabija - man: Sh*t! Numezgiau 3 cm: 56 akys, išvirkščia persukta, 2 virbalai, plotis 10 cm!!! Einu miegot!!!

(Ardo Gabija)...

Aš džiaugsmingai mezgu toliau ir kai jau atrodo kad gana, iškilmingai tą kojinę užbaigiu... Susitinkam su Gabija, o ji krenta juokais: "gal tu slides apmezginėji?", - sako. Na taip, paskutines dvejas poras vyriškų kojinių mezgiau 48 dydžio, tad ties 42 sunku sustot ir tai, ką aš numezgiau, iš tiesų atrodo kaip slidės...

(Ardau aš ir laukiu mierkos iš Gabijos...)

Rugsėjo 13 d. SMS Gabija man: Baigiau!!!!

Per keletą dienų aš priderinu savo numegztą "slidę" prie normalios vyriškos kojinės.
Dar po kiek laiko dovaną galutinai įteikiam, praėjus beveik 3 mėn. nuo tikrojo Gimtadienio.

Kojinės gavosi beveik lygios

Labailabai jaukios ir šiltos

Spėju, kad tai brangiausios Lino kojinės - ir tiesiogine (atsidėkojo šventiniais pietumis :), ir perkeltine prasme (turbūt niekas iki šiol tiek nesistengė dėl jo kojinių)...

Mums su Gabija tai buvo smagus kūrybinis procesas, krykštaujant ir stengiantis dėl žmogaus, kuris jau beveik 30 metų yra mūsų geras draugas...

Jėga, ar ne?..

Apie baubus galvoje (1)

Vakar ryte, po žiauriai karšto savaitgalio, atsistojau savo drabužinėj ir supratau, kad "nėra ką apsirengt"... Nes vėl bus žiauriai karšta, dar Sonata-MZ užerzino kitų lino mezginiais, tad galvoje įkyriai kalė vienintelė mintis: reikia-ką-nors-iš-lino-lino-lino...

Prisiminiau, kad kažkada prieš n metų vienas pirmųju mano mezginių buvo minimalistinė bliuska iš plono lininio siūlo. Tokia žydra ir tokia gaivi... Pernai po žiemos pasijutau "didesnė", tad tos bliuskos net netraukiau. Vasarą laiks nuo laiko perkeldavau ją lentynoje, paglostydavau jaukų driblų siūlą ir atsidusdavau: gaila, kad per maža...

Bet vakar ryte nerimas dėl neturiukąapsirengti nugalėjo: išsitraukiau tą bliuską ir "gerai, - sakau, - aš tik pažiūrėsiu, kaip ji ant manęs braška"... Dar papurčiau, padejavau, kokia maža ir apsivilkau...

Cha-cha... ir nuplasnojau su ja į darbą, o paskui ir į MZ. Ir kaitroje jaučiausi kaip karalienė, nes pasirodo, kad prieš metus "padidėjau" ne aš, o tik baubai mano galvoje... Bliuska gi pritiko taip pat, kaip ir prieš dvi vasaras ir maloniai vėsino...

Koooooks smagumas iškrapštyti baubą iš galvos!

Niekada nesakyk "niekada" arba Lietaus pirštinių istorija

Šiandien vaikštau apsvaigusi nuo gerumo, kurio didelį pliūpsnį atsiuntė Ilona, gavusi Lietaus pirštines, kurių atsiradimo istoriją čia trumpai aprašysiu.

Rudenį lengvabūdiškai "pasirašiau" dalyvauti Daivos SWAP'e . "Pasirašiau" ir pamiršau. Rimčiau domėtis į ką čia įsivėliau ėmiau tik tada, kai sužinojau, kad mano SWAPė yra Ilona iš Prancūzijos. Paslaptinga moteris, apie kurią iki tol nieko negirdėjau. Bet geriau už bet kokias žinias kalba jos blog'as ir absoliučiai nereali keramika. Taigi, žiūrinėjau, skaitinėjau blog'ą, grožėjausi ir laukiau ženklo.

Lapkričio 1 d.: įrašas apie pluviophile, kas reiškia Lietaus mylėtoja.

Ir Ženklas tapo Lietaus pirštinėmis.

P.S. Cha cha - kai pernai numezgiau pirmas paveiksliškas "medžių" pirštines, pasakiau sau, kad niekada daugiau... tokio smulkumo ir tokio... nu tokio... niekada daugiau... Bet kai šiemet apžiūrėjau Ilonos darbus ir gimė Lietaus pirštinių idėja, tą "niekada" nupūtė kaip nebuvusį...

(Nenaujas) moralas: niekada nesakyk "niekada". Nes šis žodis nieko nereiškia. Gal tik nevykusį bandymą tuo metu išsisukti, bet nieko daugiau... :)

Kalėdų nuojauta pagal SWAP

Jei atvirai, buvau sau pasakiusi, kad šiemet nedalyvausiu jokiuose dovanų keitimosi vajuose, o it kokia vorė sėdėsiu savo voratinkliuose ir megsiu (arba ne) kalėdines dovanas SAVO žmonėms, pagal temą ir terminus kokių AŠ noriu. Na, išskyrus terminą "Kalėdos", į kurį vistiek turi suspėti, ar būtum vorė, ar bitė, ar musė žiemą...

Bet... cha...  perskaičiau Daivos SWAP'o anonsą... ir (turbūt nesąmoningai) sutikau dalyvauti ... Ir jau nebuvo kur trauktis, tik kurti ir laukti dovanos iš nežinomos savo SWAP'ės :)

Ir štai --- vakar buvo TA diena, kai laiškininkė atnešė DĖŽELĘ nuo mano SWAP'ės Agnės.

Kad DĖŽELĖ ypatinga, supratau iš ženkliukų - ne kasdien gi gauni DĖŽELES, o dar su paukšteliais.

Ak paukščiai paukšteliai, plunksnelės snapeliai - atneškit žinelę mano širdelei...

DĖŽELĖ su paukšteliais sužadino kolegų smalsumą, vis vaikščiojo ratais, kol atplėšiu. O aš: "Ne, - sakau. - Dar turiu nufotografuoti viską, kiekvieną judesį. Tokios taisyklės". Nelabai jie suprato apie tuos judesius ir taisykles, bet vis vaikščiojo. Aš tuo tarpu (su)pakavau kitas - tarnybines - dovanas... Maniškė gi gulėjo ant stalo ir erzinosi.

Bet va, burtas mestas. DĖŽELĖ atverta:

Iš karto padvelkė vilnomis. (Deja vu: pernai broliams pranciškonams dovanojome vilnones pirštines, tai sveikinime rašiau, kad vilna - tai kaip jausmai: šilta, kartais šiurkšti, bet visada --- tikra). Iš DĖŽELĖS padvelkė tikrumu.

Pirštinės iš islandiškos vilnos. Atvirutė su meškiuku. Pati islandiška vilna.

Sagė, nutapyta vasaros pievomis, iš karto nutūpusi ant mano lapsardoko...

Manot, kad viskas?.. Ne! Dar antras sluoksnis... Arbata ir imbieriniai sausainėliai...
Net neįsivaizduoju, kaip viskas tilpo į tą DĖŽELĘ (turbūt dėl paukštelių :), bet ant stalo atrodė maždaug taip - gausumas ir grožis:

Miela Agne, AČIŪ tau už nuostabias dovanas. Tikrą, apčiuopiamą jausmą, kad Kalėdos vis dėlto jau čia pat...

Daiva, AČIŪ tau, kad susukai galvą savo SWAP'u ir toliau suki visokiomis crazy mintimis ir iniciatyvomis. Nuo tokių crazy skaidrėja pasaulis. Bei gi mūsų pasaulėliai, kuriuose viskas ir prasideda.

 Prasmingo laukimo --- jau greitai

Dviese lietuje po raudonu skėčiu

Dovana išskrido...
Originale vietoj porelės ir skėčio - lekiantis raitelis. Aš perdariau, nes man taip smagiau.

Žmogiukai gavosi kiek primityvoki, bet tebūnie --- kaip simboliai mūsų neišpuoštų sielų, kurios nori laikytis už rankų.

Daugiau apie šį vežantį projektą - vėliau.
Pirštinių originalas čia, o siūlai iš MZ - geriausio pasaulyje SIŪLYNO

Medžiai

Man patinka medžiai. Atsistoju kuo arčiau kamieno, užverčiu galvą, ir medžio šakos apkabina visą mano dangų. Galingas, kalbantis, apimantis dangus. Nuo apkabinto dangaus ir medžio kvapo išsivalo galva, o dalykų sureikšminimas (ar susireikšminimas) tampa juokingi --- ramu.
Man labai patinka medžiai.

Aprėdyti...

Apsnigti...

Numegzti...

Tas pirštines pamačiau prieš metus, per kalėdinį apsikeitimą dovanomis Mezgimo zonoje... Apsisuko galva, tarsi būčiau tame miške ankstyvą rytą. Bet rašto smulkumas ir sudėtingumas stabdė, kad ne man toks menas - aš gi sukneles "varau". Tačiau ramybę praradau, tas pirštines vis prisimindavau.
Ir kai atėjus naujai žiemai ant rankų pradėjau įsivaizduoti tik Medžių pirštines, supratau, kad trauktis nėra kur. Todėl prisėdau, krapščiau krapščiau akutę prie akutės... ir sukrapščiau. Vairuoti su šiomis pirštinėmis nepatogu, bet aš jas visada nešiojuos su savimi - kad pasitaikius progai galėčiau pašvytruoti.

Atskiros skilties verta vilna - šiltutėlė, iš Farerų salų, išskalbus išleidžianti tankų minkštą pūką - tobula pirštinėms. Ši nuotrauka turėjo būti skirta vilnai, nežinau ar pavyko.

 Tokia tad metų istorija apie pirštines ir apie tai, kad jei ko nors labai nori, tai ir padarai. Arba "pasidaro". Tik norėti reikia LABAI ir biškį pajudinti pirštus.

Visi siūlai ir idėja "pagauta" Mezgimo zonoje, raštą galima rasti ravelry.com

Kaip aš šildžiausi grįžusi iš Tailando...

Grįžau sausio 23 d. Lietuvoje ką tik buvo praėję didieji šalčiai, bet vis dar spaudė apie -15... Tailande palikau +30, taigi temperatūros skirtumas -45... Hmmm...

Pirmą dieną iš namų nekėliau kojos. Netvarkingai miegojau, spoksojau pro langą, pratinausi prie baltumo ir prie ledo gremžimo garsų nuo pat anksčiausio ryto. Antrą dieną sugalvojau, kad turiu reikalų mieste. Įlipau į autobusą, pradėjau krapštyti centus talonėliui ir supratau, kad piniginėje nėra lietuviškų pinigų. Taip susimovusi, artimiausioje stotelėje išlipau, apėjau aplink namą, grįžau namo ir išsitraukiau... aišku, kad siūlus ir virbalus!

Va čia tai tikra šiluma! Raibuliuojančios spalvos... faktūra... achhh, tobula bukliuota Noro vilna, švelniai kutenanti delnus ir eilė po eilės atverianti savo pažadą.

 

Taip gimsta kepurė... Panaši į impresionistų paveikslus, todėl aš ją vadinu impresionistine kepure. Jei kam kyla abejonių, tai štai:

Dar nebaigta, ši kepurė jau tapo viena mano mylimiausių. Užbaigta ji tik patvirtino savo mielumą ant mano netvarkingos galvos...

Cituoju:
O kai dar žinai, kaaaaas po ta kepure :)

Siūlai Noro, pirkti mezgėjų mekoje Mezgimo zonoje. Modelis Rikke Hat, iš ravelry.com

Medis, kuris juokiasi, svajoja, žaidžia...

Likus vos dienai iki "Mezgimo viešumoje diena"/ "Tebūnie naktis" ir paskelbto kultūrinio mezgimo projekto, susirūpinau, kad reikia kažkaip specialiai visam šiam reikalui pasiruošti... Todėl per pietus apėjau artimiausias siūlų parduotuves, nusipirkau beveik luminescensinės spalvos siūlų, vakare juos išvyniojau ir nunėriau tris kvadratus - tai bus MEDŽIUI nuo manęs. Katė vėl nesuprato, ko aš čia taip stengiuos, todėl kartais "patikrindavo", o mano tempai po to žymiai sulėtėdavo...

Iš ryto dar prigriebiau kadaise pradėto ir niekadanesibaigiančio megztinio gabalus, dėl sąžinės ramumo pietums iškepiau lazanją ir jau prieš 11 entuziastingai sveikinausi su Sonata Kudirkos aikštėje, širdyje džiaugdamasi, kad šį kartą esu viena iš pirmųjų...

Pradžių pradžia

Pradėjo rinktis Mezgimo zonos fanės, trumpi persimetimai apie šįbeitą ir prasidėjo kūrybiniai pliūpsniai...

Čia vienas iš būdų, kaip "apgauti" dekolte (hmmm, kartais, pasirodo, reikia apgauti). Dar beveik tortinės rožytės, megzti lapai, ažūriniai nėriniai, spalvoti mezginiai, vintage... Po truputį jungiami į formas, kurios tuoj pat nutūps ant MEDŽIO šakų... Komanda natūraliai pasiskirstė į modeliuotojas ir siuvėjas, taigi veiksmas vyko pilnu tempu.

Nuo savęs galiu pasakyti, kad jau seniai buvau tokiame kūrybiniame transe, kai nesinori nei valgyti, nei gerti --- nieko, tik kuo greičiau pamatyti rezultatą... Penkios valandos prasisuko tarsi akimirksniu. Ir tik kai jau beveik baigėm supratau, kad esu baisiai alkana ir taip pat pavargusi...

Ir štai:

Mūsų MEDIS

KITOKIOS šakos

"Colosale", - šaukia prancūzės ir iš karto puola fotografuotis...
Dešinėje - "pražydęs" stulpas

Jaunesnysis brolis

Detalė - augam

Detalė - šliaužiam, bet švelniai

Detalė - rožytė :)

Na, ką dar galėčiau pasakyti... Jei sako, kad vyras turi pasodinti medį, tai gal moteris --- jį apmegzti?... "Jį" - tai ką: medį, ar vyrą?.. Nesvarbu...

Myliu šį medį, apsiūtą kažkada išgalvotais, iščiupinėtais, nuo laukimo (bet ne nuo laiko) pasenusiais lopais. Spinduliuojantį šilumą ir spalvas. Stebinantį ir džiuginantį.

Jei tu gyveni Vilniuje ir prie jo dar nebuvai, tai tik tavo apsisprendimas: ar rasi laiko žaidimui, ar ne. Aš tau linkiu jį pamatyti, nors man tai ir nesvarbu.

Aš džiaugiuosi, kad prie jo pridėjau ranką ir bent akimirkai papuošiau miestą. Kažkas net nusifotografavo ar atsiduso eidamas pro šalį. Ir tikrai nusišypsojo.

Aš labai myliu šį medį.

Grįždama prisėdau po liepa, kvėpdama kone drimbantį medų:

Ačiū ačiū... už kiekvieną lopą, taip gražiai sugulantį į naują paveikslą

Eglynų suknelė

Pradžia.

Akių uždėjimas

Vienintelis būdas pradėti yra suimti pirštais siūlą ir užnerti kilputę. Ir eini toliau. Kaip gyvenime. Ne kiekviena pradžia vienoda: yra daugybė būdų akims užnerti. Turi bandyti ir žiūrėti, kaip geriausia. Bet nepaisant to, kokį metodą pasirinksi, išlieka vienas panašumas: arba mėgini, arba ne. Todėl užnerk kilpą, po to užnerk dar visą eilę tokių kilpų ir tada kitu virbalu išmegzk per jas akis. Akių užnėrimas yra ne tik įgūdžio, bet ir tikėjimo savimi šuolis.*

Ardymas

Kai taip atsitinka, reikia tik atleisti.*

Mezginio nuėmimas

Mezginys ant virbalų amžinai nekabos. Ilgainiui jis turi tapti savarankiškas.*

Dalių susiuvimas (man nereikėjo, nes suknelė besiūlė. Bet ši tiesa jai tinka :)

Niekada nesuklysi, jei susiuvusi mezginį, paguldysi jį ant lyginimo lentos ir garais išlaidysi visas raukšles, kad rankdarbis įgytų glotnią, išbaigtą išvaizdą. Kartais norisi tik kurį laiką žiūrėti į mezginį, kuo ilgiau matyti jį naują ir tobulą.*

Nusimegzto drabužio vilkėjimas

Kiekviena darbo akimirka veda tave į priekį, kiekviena išmegzta akis viena akimi artina pabaigą. Kartais sekasi blogiau, bet visada seksis ir geriau. Kai apsivelki savo rankomis nusimegztą drabužį, apsiauti save meile ir dar visa meile, įdėta iki tavęs. Mat tikrasis pasiekimas yra didžiuotis tuo, ką padarei. Aš didžiuojuosi.*

Tai EGLYNŲ suknelė: dėl spalvų, tylos, ošimo, paslapties, patirties, atminties, kvapų, minčių, stabtelėjimų. O kur eglynai?.

Jie suknelėje

P.S. Viskas, kas pažymėta *, yra iš Kate Jacobs knygos "Penktadienio vakaro mezgimo klubas". Patikrinta asmenine patirtimi.
P.P.S. Absuliučiai nerealūs siūlai Noro (vilna, šilkas, Kids mohera ir šiek tiek sintetikos). Aišku, kad iš Mezgimo zonos :)

AČIŪ Anonimei

Ar esi gavęs/-usi kalėdinę dovaną beveik prieš Velykas? O aš gavau! Šiandien :) Trumpam užsukau į Mezgimo zoną, čia Sonata su žaismingu priekaištu balse: "Ar tu kada nors atsiimsi kalėdinę dovaną?.." "Ar aš?.." - sutrikau, nes jokių dovanų, ypač kalėdinių, šiuo metu nebuvo planuota... (jauti, kaip skamba "dovanų nebuvo planuota")... Žinoma, kad atsiimsiu! Gavau nuostabiausios arbatos ir tokį netikėtą sveikinimą, kad... "Aš tuoj apsižliumbsiu iš laimės" - tepasakiau Sonatai...

AČIŪ Tau, Anonime, už tokią absoliučiai netikėtą dovaną, džiaugsmo pliūpsnį ir spalvas, kuriomis staiga nušvito šiandien... Čia tau:

Žinai ką, tos neplanuotos dovanos --- žiauriai gerai

Šilumiukai I

Kai kuriuos žmones vadinu Tylos žmonėmis: jie apsiausti tylos ir ramybės net tada, kai kalba. Tokių žmonių galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: vieną sutikau Camino de Santiago, jo tyla buvo labai švari, vėliau sužinojau, kad jis kunigas. Tylos žmogus yra mano kirpėja: net kai ji dirba ir kalba, vistiek esu kažkokioj harmoningoj tyloj, neskubrume (veiksmas vyksta kirpykloje!!!)... Na ir dar keletas.

Kai kurie yra Triukšmo žmonės: aplink juos triukšmas net tada, kai jie tyli... Jų daug.

Dar yra Šilumiukai. Pažiūri į žmogų ir iš karto tampa aišku, kad prie jo bus šilta: nuo žvilgsnių, žodžių, buvimo... Jų irgi keletą pažįstu.

---------

Praėjusią savaitę sužinojau, kad bręsta vienos Šilumiukės gimtadienis. Iš karto tapo aišku, kodėl kažkada beveik be sąmonės pirkau Fassett vilną --- šis aiškumas tik patvirtino taisyklę, kad vyksta tai, kas turi įvykti.

Buvo labai smalsu išbandyti tiek naują pirštinių modelį, tiek siūlą. Rezultatu likau labai patenkinta. O spalvingos, džiaugsmingos, šiek tiek neprotingos pirštinės penktadienį nutūpė ant Šilumiukės rankų. Vieną ji iš karto pavadino "vynuogėmis", nes primena ant močiutės stoginės išsiraizgiusias vynuoges. Kitos pavadinimo neatsimenu - kažkas apie ugnį, lapus ar lapę.

 Modelis ir pirštinių savininkė - Šilumiukė Rita.
Siūlai - Rowan Fassett vilna, pirkta, aišku, Mezgimo zonoje

Mano saldžioji pusė ---- Užmiršimas

Trikampių skara baigta.
Esu žiauriai patenkinta, nors ir švelniai kanda kaklą.  Bet galiu derinti raudoną, rudą ir juodą. Ir kitokias spalvas bei faktūras, kurios atrodytų keisti deriniai ar simboliai... o dabar juos sujungia Užmiršimo skara.

tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
pamirši nemirsi

aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš
pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik
todėl ir nemirsiu

(D. Kajokas)