Aš esu grinčas

Kalėdos ant nosies. O aš ne... ne... ne...

Nedeginu žvakių. Neperku dovanų. Nekabinu girliandų. Nepuošiu namų. Neieškau eglutės. Neprisimenu, kur žaisliukai. Nedengiu staltiesių. Nelaukiu svečių. Nesudarinėju meniu. Nesidžiaugiu. Nesijuokiu. Nesvajoju.

Noriu tik vieno - nesusipykti. Dar antro - negadinti nuotaikos tiems, su kuriais būsim. Dar trečio - atleisti ir paleisti. Dar ketvirto... dar penkto...

Kalėdos ateina. Žinau

Ruduo

Man labai patinka ruduo. Tas metas, kai pradeda vėsti, tamsėti, šlapėti, lėtėti... Kai medžiai meta puošnius lapus ir nuogos šakos šauna į dangų. Kai šlapia ir nepatogu, bet vistiek norisi čia pasilikti. Kai viskan smelkiasi sustojimas ir tyla. Dar ne ramybė -- tik tyla.

Tarsi grįžtų namo mano siela -- po siautulingo vakarėlio, nurautų atostogų ar iš didelės meilės. Uždaro duris, nusimeta šilko suknias, atsisėda prie lango ir žiūri. Kaip medžiai -- kaip žodžius -- meta lapus, o nuogos šakos -- kaip tiesos -- sminga... Kaip skauda akis -- kaip šlapia. Ir nepatogu.

Ilgai tyli. Tiek ilgai, kol nustoja gailėti savęs, vasarą išbarstytos ir persistengusios. Kol neskaudina klausimai, o atsakymų nereikia. Kol nereikia nieko iš vasaros, o liūdesys tampa šviesus.

Tada, žinau, ateina ramybė.
Baltas kelias į žvaigždėtą mišką. Juo einant, ant akių tupia baltos plaštakės.

Ramybė ateina. Žinau

Mimikrija

Antanas arba nesuvokiama atmintis

Su Antanu dirbau beveik prieš 25 metus, po to reikalų neturėjom, tik ypatingai retai susitikę gatvėj persimesdavom vienu-kitu žodžiu.  Bet va anądien ėmė ir prireikė Antano telefono...

Internetas -- kurčias ir nebylus. Skambinu draugei, kuri irgi dirbo kartu. Sakau, gal atsimeni Antano telefoną? "Tu gal išprotėjai?.. aš ką vakar valgiau neatsimenu..." - ir prunkščia. Žinau, kad ji ne tik ką valgė, bet ir kad turi eiti į kiną ne visada atsimena, tai nenustebau. Klausyk, sakau, aš atsimenu kažkokį telefoną 8XXXXX811 (susakau skaičius). Nežinau apie ką jis, gal Antano?.. Ji vėl prunkščia. Ar Antano nežinau, sako, bet kažkodėl man jis girdėtas, bet neatsimenu...

Skambinu 8XXXXX811. Atsiliepia vyriškis. Cha cha, buvusios TOS darbovietės direktorius (hm, štai kieno telefonas įrašytas mano atmintin :)... Aš vėl jam apie Antaną. Jis sako, kad įmonėje buvo trys telefonai su gale "11". Žinau dar vieną, sakau, pono I.:  8XXXXX611. Teliko prisiminti trečią. Buvęs direktorius patyli ir sako: nežinau, ką tai reiškia, bet kažkodėl išeina tokia skaičių seka 8XXXXX711, net nežinau ar panašu į telefoną... Užsirašiau, pažiūrėjau - panašu.

Paskambinau -- atsiliepė ANTANAS!!!

Ta atminties mankštelė įsuko sūkurį minčių, kiek visokių nesuvokiamų "gudrumų" mumyse sudėta... atminties užkaboriuose tūnantys skaičiai, frazės, kvapai, pilna staigmenų kūno atmintis, sapnai, nuojautos, staiga tarsi iš nieko atsirandančios įžvalgos, idėjos...

taip galvoti buvo labai faina

(Ne)materiali tiesa

Kartais labai materialūs dalykai patvirtina tiesas, kurių išsipildymas toks norimas, bet kartais atrodo toks neįmanomas...

Gal prieš 3 metus nusižiūrėjau TĄ sijoną: paglamžytas šilkiukas, dažytas rankomis, plazdantis subtilus siluetas --- beveik tobulybė už 800 Lt. Pačiupinėjau, pasigrožėjau, apsisukau ir nuėjau neatsisukdama.

Pernai tas pats sijonas kainavo 400 Lt. Pasimatavau, pasisukinėjau ir palikau.

Vakar be jokio plano užsukau į tą pačią parduotuvę, apžiūrėjau sijonus - TO nėra. Paklausiau pardavėjos, ar turi ką nors lengvo, plazdančio, "va kaip tos suknutės rankovėlės". "Palaukit", - sako. Ir atneša TĄ sijoną, kurio kaina 240 Lt!.. Atlikta :)

Kas tau skirta, pas tave būtinai ateis

Spalvų matematika

Kai rytas pilkesnis už vakarą, o vakaras pilkesnis už rytą, aš kylu nuo sofkutės ir einu. Ties 500-ju žingsniu pradedu matyti spalvas ir žinau, kad bent jau likusius 1900 (žingsnių) aš būsiu jose.

Per metus gautųsi maždaug 483 spalvingi kilometrai --

-- mano Camino

Snaudulys

Tau tikriausiai pažįstamas saldus snaudulys - būsena, kuomet gyslomis skleidžiasi tingi šiluma, mintys stingsta, o kūnas įsisupa tarsi į minkštą vatos kokoną... Atsirandantis tarsi iš niekur, Jis (snaudulys) verčia nieko ir nenorėti --- tik miego, bent 15 minučių visiško ištirpimo, o paskui, pažadu, padarysiu bet ką...

Anądien po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų atskubėjau į kiną "Ida". Rimtas, lėtas, ramus, gražus filmas, į kurį nusitaikiau dar "Kino pavasarį". Tada planai pasikeitė, todėl džiaugiausi, kad vėl pradėjo rodyti. Pasitaikyk tu man, kad seansas kaip tik Pušku Pušku salėje, kur ne sėdima ant kėdžių, o pusiau gulima sėdmaišiuose.

Taigi, sakau, po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų panirau į sėdmaišį ir žiūrėsiu štai filmą... Po dviejų minučių pajutau, kad kyla Jis - nenumaldomas, nenugalimas, baisus, saldus snaudulys, stipresnis už mane ir bet kurį gyvą padarą žemėje. Puoliau trinti akis, ausis, nosį, žandus, masažuoti(s) galvą... Sėdmaišyje atsisėdau tiesiai kaip styga, tikėdamasi, kad kūno įtampa bent trumpam padės Jį prigauti. Tada atsisėdau kitaip. Dar kitaip. Ir dar. Daugiau kaip valandą atkakliai kovojau su Juo, akimirką-kitą vis panirdama į SAVO filmus...

Ar mačiau "Idą"? Taip, per lengvą miglą. Siužetas nuspėjamas, bet filmas gražus (rekomenduoju, tikrai). Tik ne po baseino ir sočių kalėdinių pietų.

Dar ką nors parašyčiau, bet labai noriu miego...

P.S. Vakar kova su Juo vyko pirmoje "Spragtuko" dalyje. Supratau, kad baseinas + sotūs pietūs + renginys yra absoliučiai nesuderinami. Bent jau man.

Laiškas Kalėdų Seneliui

Šiek tieka pasivaikščiojau,

Seneli,

laisvais ir uždraustais takais,

šiek tiek skraidžiau,

po to dar dveja tiek šlubčiojau,

kvatojau, šokau, dainavau,

šiek tiek verkiau.

Šiek tieka supratau,

daugiau yra neaišku,

šiek tieka nuveikiau,

daugiau nepadariau.

Galvoju

parašysiu Tamstai laišką

ir paprašysiu dovanų daugiau.

Eilėraštis Giedrės Beinoriūtės, su labai maža interpretacija pagal mane

Grybai

Mėgstu grybauti, o kai feisbukai ir internetai mirga nuo šimtais plėšiamų baravykų, nervai nelaiko. Atlikusi šios dienos tarnystes, gerokai po pietų, išvažiavau miškan. Nesvarbu, kad vėloka, nes aš sakau, kad man skirti grybai (ir vyrai) manęs sulauks. Vyrai dar ir susiras, o grybai?..

Važiuoju bet kur, be jokio plano, kliaujuos vien nuotaika ir nuojauta. Maišiagalos giria, bile kur, staiga pajuntu: stok. Bandau derėtis, bet mintis labai aiški: čia. Sustoju. Galva dar zvimbia nuo miesto, maluosi. Vien jaučakiai ir padžiūvusios ūmėdės. Jų nerenku, žiūriu filosofiškai: jei nieko nerasiu, tiesiog pasivaikščiosiu.

Maždaug po dešimties minučių, kai miestietiški zvimbesiai kiek prasivalo, pasirodo lepšiai... šilbaravykiai... raudonikiai... Krepšys pilnėja, mintys skaidrėja.

Važiuoju toliau. Ir vėl: čia. Išlipu, einu gilyn, vienas kitas lepšiukas, džiaugsmas ir lengvumas. Ir štai pagaliau... šeši traškučiai sveikučiai baravykiukai... Tikriausiai juos užsitarnavau --- ačiū ačiū.

Suprantu, kad labai girtis nėra kuo. Šie šeši man brangesni už visus kitus šimtus:

Ir keistas jausmas, kad grybai patys mane susirado

Vienų kojinių istorija

Prasidėjo beveik prieš 354 dienas, baigėsi prieš 9 mėnesius... Kas netingit, skaičiuose ieškokite simbolių :)

Liepos 17 d. mūsų gero draugo Lino gimtadienis. Išvakarėse paskambino Gabija ir klausia: ką dovanojam? Pasijutau pagauta, nes man "geras draugas" ir "dovanos" nebūtinai yra kartu, bet turėjau kažką atsakyti... "Hmmm... gal nueinam į Pilies g. ir nuperkam vilnones kojines?.. Tikriausiai jam kartais kojos šąla..." - spontaniškai gimdžiau variantus, bet ragelyje tvyrojo tyla. Tuoj supratau kodėl: "Tu išprotėjai: abi mezgam, o eisim pas babces?"... Gabija kaip visada teisi: pas babces neisim.

Rytojaus dieną susitikom MZ, išrinkom skirtingo margumo siūlus, supakavom ir padovanojom juos Linui. Tas pavartė akis (ką jam su jais daryti). Sumalėm, kad tai mes kadanors iš jų padarysim kojines ir iš karto atsiėmėm. Artimiausioj kavinėj surezgėm Lino kojinių koncepciją: mezgam kiekviena po vieną, atnara dryželiais, paskui kaip gaunasi, nes tobulai marginti siūlai viską "suriš". Dar sutarėm dėl akių skaičiaus ir virbalų storio. Atrodo, interpretacijoms vietos neliko.

Čia ir prasidėjo istorija, kuri tęsėsi gerokai ilgiau nei įsivaizdavome.

Mezgu rami ir laiminga, gėriuosi rezultatu: ilga atnara, dryželiai, prancūziškas kulnas... tobulybė...

Susiskambinam su Gabija - reikia pasigirti, kad viskas taip sklandu, apsitarti kaip toliau... ir gal pamatuot?.. Susitinkam...
...hmmmm...

Tai, ką mezgu aš, drastiškai skiriasi nuo to, ką mezga Gabija... Akių skaičius tas pats, virbalų storis taip pat, bet skirtumas didelis, nes Gabija mezga laisviau... Dar kartą pertariam dėl atnaros: 56 akys, išvirkščia persukta, plotis apie 9 cm, keičiamės virbalais.

Ardom, bandom iš naujo.

Aš: atnara ilga, prancūziškas kulnas, pradedu keltį, leidžiu kaip atsimenu, gaunasi nei šis nei tas -

neproporcija, kaip kokia kepurė...

Susitinkam su Gabija, aptariam keltį...

ardau...

Rugpjūčio 22 d. SMS Aš -  Gabijai. Raportuoju: 6 cm, 56 akys, išvirkščia persukta, 2,5 virbalai, 9 cm plotis. Laukiu žinių iš tavęs. Labanakt.

Po valandos SMS Gabija - man: Sh*t! Numezgiau 3 cm: 56 akys, išvirkščia persukta, 2 virbalai, plotis 10 cm!!! Einu miegot!!!

(Ardo Gabija)...

Aš džiaugsmingai mezgu toliau ir kai jau atrodo kad gana, iškilmingai tą kojinę užbaigiu... Susitinkam su Gabija, o ji krenta juokais: "gal tu slides apmezginėji?", - sako. Na taip, paskutines dvejas poras vyriškų kojinių mezgiau 48 dydžio, tad ties 42 sunku sustot ir tai, ką aš numezgiau, iš tiesų atrodo kaip slidės...

(Ardau aš ir laukiu mierkos iš Gabijos...)

Rugsėjo 13 d. SMS Gabija man: Baigiau!!!!

Per keletą dienų aš priderinu savo numegztą "slidę" prie normalios vyriškos kojinės.
Dar po kiek laiko dovaną galutinai įteikiam, praėjus beveik 3 mėn. nuo tikrojo Gimtadienio.

Kojinės gavosi beveik lygios

Labailabai jaukios ir šiltos

Spėju, kad tai brangiausios Lino kojinės - ir tiesiogine (atsidėkojo šventiniais pietumis :), ir perkeltine prasme (turbūt niekas iki šiol tiek nesistengė dėl jo kojinių)...

Mums su Gabija tai buvo smagus kūrybinis procesas, krykštaujant ir stengiantis dėl žmogaus, kuris jau beveik 30 metų yra mūsų geras draugas...

Jėga, ar ne?..

Mano Joninės

Beveik prieš savaitę nukupoliavo, nulijo Joninės. Gerumas tebegyvena širdyje ir nuotaikose. Dalinuosi, kas man svarbiausia:

1. Vainikai. Metų žydėjimo pike jie privalomi. Kuria nuotaiką, išlaisvina, įtraukia. Užtenka tik džiaugtis žolynų grožiu ir jų klestėjimu ant galvos. Kupolėti. Aš žinau --- tai veikia.

(galtaupakeliui, šie vainiko žolynai vadinasi builiai, jeigu ką :)

2. Laužas. Šviesu, šilta. Geriau, jei ant kalno --- tuomet ugnies liežuviai susilieja su dangum. Aplink laužą galima šokti ratelius, bet nebūtinai - daug svarbiau tiesiog gerai jaustis.

Pradžioje dvigalvis...

... pereinantis į pusę širdies - čia Joninių magija

3. Vainikų plukdymas, buvimas prie tekančio vandens. Be vandens Joninės neišsipildo. Jei neplukdai vainiko, tai bent savo svają paleisk pasroviui --- kad išsisuptų, išsiplautų, užaugtų.

Vainikų burtai

Tokia yra mano Joninių trejybė.

Ir dar, žinoma, kompanija, kuri, tikėdama buvimokartuburtais, pina vainikus, kūrena laužus, šoka ratelius ir plukdo svajones.

Tai yra amžinybė (ratas), perkeitimas ir tėkmė. Suvešėjimo, suklestėjimo, brandos naktis, po kurios gamtoje viskas pradeda mažėti. Bet jei šią naktį daug pažadėjai, daug ir išsipildys...

Myliu viską

P.S. nuotraukų autorius Toks Linas. Jei reikia kontaktų - duosiu. Jis labai talentingas.

Besės žvilgsnis

Mano draugė turi vilkšunę Besę, kuri yra graži ir protinga, bet nelabai draugiška. Kai atvažiuoji, blaškosi ir piktai skalija narve, o kartais perkanda važiuojančių mašinų padangas, nesvarbu tai Golfas, ar džipas... Ne kiekvienas išdrįsta prieiti prie Besės, retas kuris ryžtasi vedžioti, ir toli gražu ne visus prisileidžia Besė...

Gana ilgai ir aš stengiausi apeiti Besę - atvažiavusi kuo greičiau lįsdavau vidun, kad tik liautųsi tas kurtinantis skalijimas... Bet kartą man pagailo iki užkimimo lojančios Besės ir pradėjau ją kalbinti. "Besė graži, Besė gera, Besė protinga", - sakiau. Šuo narve rimo, tilo, nuleido ausis, atsigulė, pradėjo plakti uodega ir draugiškai inkšti. Nebijau. Rytojaus dieną pasivadinau palydovą ir pasiryžau išvesti Besę pasivaikščioti, nes jai, daug laiko leidžiančiai narve, tai labai patinka... Pirmas bandymas pavyko, paskui ir antras, paskui ir be palydovo... Ilgainiui kiekvienos viešnagės pas draugę programoje būdavo ir ilgi pasivaikščiojimai su Bese.

Besė

Šį kartą ritualas pasikartojo: vos tik liovėsi lietus, užkabinau pavadį ir leidau Besei vesti mane. Užlipome ant kalno, kur dar ruseno Joninių laužas. Besė prigulė ant žolės, aš prisėdau ant suoliuko. Tada ji pakilo, priekinėmis kojomis pasirėmė į suolą ir davė suprasti, kad paglostyčiau. "Besė graži, Besė gera, Besė protinga", - kartojau pirštais braukdama per jos drėgną kailį. Besė palaukė, nusileido, padėjo galvą man ant kelių ir ilgai ilgai į mane žiūrėjo... Švelniu, jaukiu, ramiu, dėkingu, prieraišiu žvilgsniu, tarsi sakydama, kaip smagu jai čia būti, jaustis gera, gražia, protinga... (ar tai ta pati Besė, kuri perkanda mašinų padangas?.. jau gal nusišneku... arba ne)

Nuo to žvilgsnio manyje kažkas susidrumstė ir sukilo... Žiūrėjau į Besę ir žliumbiau, o ji vis taip pat įdėmiai žiūrėjo į mane... Kaip ūmai pradėjau, taip ūmai ir baigiau, dorai net nesupratusi, kas čia įvyko, tik tapo lengva ir šviesu.

Apie Besės žvilgsnį ir savo raudą galvojau visą dieną. Ir vakare, ir naktį. Paryčiais, dar pusiau miegant, atėjo mintis, kad Besė žiūrėjo ne į mane, bet pro mane: pro mano rūpesčius, įsipareigojimus ir vaidmenis. Ir tikriausiai kalbėjosi su kažkuo, kas gyvena manyje - taip giliai, kad aš jo nepažįstu, nes jis yra už triukšmo --- nedrumsčiamas mano esaties liudijimas, kur visada esu mylima, priimama, vedama... Ačiū tau, Bese.

Nurimęs šuo žiūrėjo į mane mano akimis ir sakė man Tiesą

Dar apie Karvę ir Varliuką

Nu pakabino mane ši istorija kaip vaiką... Šiandien ryte mintys tiesiog išmetė mane iš lovos, bet pakeliui pasitaikė mezginys, tad iki blog'o nepriėjau... Bet negaliu kaip noriu jas išrašyti, tai iš darbo paslapčia pamoralizuosiu...

O juk būna gyvenime susitinka Karvė ir Varliukas ir Ji Jį arba Jis Ją bando "pakoreguoti" pagal savo paveikslą ir panašumą, o gal labiau pagal savo norą. Vis bando, kol ateina TA diena, kai Ji pamato Jį nueinantį, liūdnomis akimis ir sužeista siela...

Geriau ne bandyti "lipdyti", o tikėti ir sulaukti, kol JoDidenybėVisagalisAtsitiktinumas atves Jį arba Ją, kuriame yra kažkas, ką priimsi besąlygiškai. Visiškai besąlygiškai ir absoliučiai. To kažko gali būti visai mažai, bet kai jauti ir žinai, kad tai yra, esi ramus ir užpildytas. Tada visko pilna ir užtenka apsčiai: kalbėti ir tylėti, keliauti ir žiūrėti pro langą, garsiai skaityti ir... vėl tylėti.

švelniai pavydžiu ir linkiu...

Apie Karvę ir Varliuką

... Tik per mano tingėjimą nuo paskutinio įrašo praėjo daugiau nei 4 mėn... Ne žadėjau, tik sakiau, kad ši erdvė - nereguliarūs pasidalijimai apie tai, kas man skamba. Ilga tyla nereiškia, kad neskambėjo... Skambėjo, vos neapkurtau.

Kol neapkurtau, parašysiu apie Karvę ir Varliuką.

Susitiko žala Karvė žalią Varliuką ir klausia:
- Ką tu darytum, jei būtum žalas?
- Hmmm, - susimąstė Varliukas ir gana ilgai patylėjo. - Aš persidažyčiau į žalią.
Tada žala Karvė pamatė save Varliuko akyse kaip žalią, bet vistiek išliko Karve.

- O dar, - pagalvojęs sako Varliukas, - aš nukirsčiau tau ragus.
- O kodėl tu nukirstum man ragus? - naiviai paklausė Karvė.
- Kad tu neužkliūtum ir nieko ant jų nepamautum...
Karvė tylėjo ir lėtai lingavo galvą, bet vis dar buvo su ragais.

- O dar aš patrumpinčiau tau kojas, kad jos netrukdytų plaukti... - pridėjo Varliukas.
Karvė pabandė įsivaizduoti save prikirptomis kojomis, bet vistiek regėjo save kaip Karvę.

- O dar... - sako Varliukas, beveik jau susinervinęs. - Aš prikirpčiau tau uodegą.
- O kodėl tu prikirptum man uodegą? - sumūkojo Karvė.
- Kad netrukdytų gaudyti vabzdžių...

Tada Karvė, lėtai mosuodama ragais ir tešmeniu, liūdnai nutolo apvaliose Varliuko akyse (kaip kokiame gruzinų filme, bet aš ją mačiau, nes iš tikrųjų tai senas rusiškas multikas).

Bliam ---
kaip gerai, kad ji apsisprendė išlikti Karve
--- žala, su ragais, šleivomis kojomis, keista uodega ir taip, kaip ji yra Pasaulyje, o ne varliuko akyse

Kalėdų nuojauta pagal SWAP

Jei atvirai, buvau sau pasakiusi, kad šiemet nedalyvausiu jokiuose dovanų keitimosi vajuose, o it kokia vorė sėdėsiu savo voratinkliuose ir megsiu (arba ne) kalėdines dovanas SAVO žmonėms, pagal temą ir terminus kokių AŠ noriu. Na, išskyrus terminą "Kalėdos", į kurį vistiek turi suspėti, ar būtum vorė, ar bitė, ar musė žiemą...

Bet... cha...  perskaičiau Daivos SWAP'o anonsą... ir (turbūt nesąmoningai) sutikau dalyvauti ... Ir jau nebuvo kur trauktis, tik kurti ir laukti dovanos iš nežinomos savo SWAP'ės :)

Ir štai --- vakar buvo TA diena, kai laiškininkė atnešė DĖŽELĘ nuo mano SWAP'ės Agnės.

Kad DĖŽELĖ ypatinga, supratau iš ženkliukų - ne kasdien gi gauni DĖŽELES, o dar su paukšteliais.

Ak paukščiai paukšteliai, plunksnelės snapeliai - atneškit žinelę mano širdelei...

DĖŽELĖ su paukšteliais sužadino kolegų smalsumą, vis vaikščiojo ratais, kol atplėšiu. O aš: "Ne, - sakau. - Dar turiu nufotografuoti viską, kiekvieną judesį. Tokios taisyklės". Nelabai jie suprato apie tuos judesius ir taisykles, bet vis vaikščiojo. Aš tuo tarpu (su)pakavau kitas - tarnybines - dovanas... Maniškė gi gulėjo ant stalo ir erzinosi.

Bet va, burtas mestas. DĖŽELĖ atverta:

Iš karto padvelkė vilnomis. (Deja vu: pernai broliams pranciškonams dovanojome vilnones pirštines, tai sveikinime rašiau, kad vilna - tai kaip jausmai: šilta, kartais šiurkšti, bet visada --- tikra). Iš DĖŽELĖS padvelkė tikrumu.

Pirštinės iš islandiškos vilnos. Atvirutė su meškiuku. Pati islandiška vilna.

Sagė, nutapyta vasaros pievomis, iš karto nutūpusi ant mano lapsardoko...

Manot, kad viskas?.. Ne! Dar antras sluoksnis... Arbata ir imbieriniai sausainėliai...
Net neįsivaizduoju, kaip viskas tilpo į tą DĖŽELĘ (turbūt dėl paukštelių :), bet ant stalo atrodė maždaug taip - gausumas ir grožis:

Miela Agne, AČIŪ tau už nuostabias dovanas. Tikrą, apčiuopiamą jausmą, kad Kalėdos vis dėlto jau čia pat...

Daiva, AČIŪ tau, kad susukai galvą savo SWAP'u ir toliau suki visokiomis crazy mintimis ir iniciatyvomis. Nuo tokių crazy skaidrėja pasaulis. Bei gi mūsų pasaulėliai, kuriuose viskas ir prasideda.

 Prasmingo laukimo --- jau greitai

Sulaukiau!

Atsibudau kažkurią naktį po labai tamsaus ir juodo vakaro. Pro langą plūstanti kitokia - melsva - šviesa nepaliko abejonių --- prisniiigooo!

Išeinu į mišką ir skaidrėja mintys, nes jų neslegia stogas, būtinipadarytidarbai, nei laukimas.

O nemigo naktį auginti baubai, pasirodo, tėra auksaspalviai retriveriai... :)

Einu ilgai ir toli, gilyn į savo tankiausią mišką, kol jame taps ramu ir balta

Apie paguodą ir nepaguodą

Prieš tris savaites gauta žinia supurtė mano ramų gyvenimą: susirgo sūnus, būklė sunki, mus skiria 1700 km... Šiurpstančia nugara patyriau, kad kiekviena akimirka yra labai trapi, labai mylėtina, o juoda ir balta - labai arti.

Šiandien jau - atokvėpis. Vėl galiu apsčiai džiaugtis auksiniu rudeniu... ir niekada nepamiršti džiaugtis...

Daugybė žmonių mane supa ir daug žmonių mane guodė - tai mano širdies mira, didžiausias ramstis, padėjęs išlaukti. Bet buvo visokių patirčių --- taip pasitvirtino psichoterapeuto Alekseičiko taisyklė apie tris žmonių tipus.

Vieni sakė, kad viskas praeis, jau labai greitai. Visaip drąsino ir pasakojo viltingas istorijas apie savo pažįstamus, kurie po tokių ligų visai pasveiko. Buvo šalia. --- Jie yra "nuo Dievo".

Kiti akimirksniu persijungdavo į savo problemas ir aš suprasdavau, kad jiems paguodos reikia labiau nei man... Tada lįsdavau į kiautą, nes, taip, ašegoistėbetpaguostidabarnegaliu. --- "padėk Dieve" jiems.

Treti išsamiai dėstydavo, kad panašios ligos gali turėti pasekmes, todėl turiu būti tam pasiruošusi... Viduje susiriesdavau į kamuoliuką ir šaukdavau: "Nenuodyk manęs, nenuooodyyyk!.."--- Vadinu tai nepaguoda, "neduok Dieve"...

... tarsi kažkas sustingo mūsų gelmėje ir trukdo pajusti kitą. Save? Gyvename triukšme ir keliame triukšmą, kad tik neišgirstume to, kas kantriai bręsta mumyse kaip neišvengiama alternatyva užsitęsusiai vienatvei.

Būkite lėti kalbėti ir greiti klausyti 
(Jok 1,19)

Perderinti galvą

Šiandien ketvirtadienis ir aš važiavau į orientacinį. Nu žiauriai gerai prasivalo galva: miškas, ėjimas ir mintys tik apie čia ir dabar --- nes jei galvosi apie kažką "svarbiau", gali negrįžti iš miško... O grįžti juk norisi.

Pasiėmiau žemėlapį, starte susiorientavau ir išdidžiai patraukiau tankmėn. Lipau per išvartas, broviausi per brūzgynus, vis stengdamasi išlaikyti kryptį pagal kompasą ir žemėlapį. Išlindau į takelį... kurio, hmmm, žemėlapyje nėra... ir iš viso neaišku, kur ir kas yra...

Tokią situaciją aš vadinu "persodinti mišką". Kai vaizdas, kurį matai miške, absoliučiai nesutampa su tuo, kas žemėlapyje, bet tu vistiek esi visiškai įsitikinęs, kad Šiaurė yra būtet TEN, o tu esi būtent ČIA. Desperatiškai bandai žemėlapį ir kompasą "prisukti" prie to, ką matai aplink, bet galiausiai supranti, kad padėtų tiktai jei persodintum mišką... Tada atsidūsti, "nusiimi kepurę", vėl patiki nepermaldaujamu kompasu, susirandi kur nuklydai ir eini toliau. Visada randi savo kelią, tik kartais užtrunka ilgiau, o kartais pavyksta greitai.

Pagaliau ir aš "perderinau galvą", susiradau kur esu, bet negalėjau suprasti, kaip atsidūriau  priešingoj pusėj nei man reikia... Tad grįžau į startą ir pradėjau iš naujo. Na, dar nusipirkau naują kompasą, nes man pasirodė, kad kaltas jis...

Vėl startas, kryptis, štai ir punktas... ne tas... Einu toliau - kelias. Reiškia praėjau... Grįžtu atgal, šukuoju mišką... Ilgokai maluosi ir pagaliau randu savo punktą. Miške jau temsta, blogiau matosi - visiškas VIŠTAkumas ir tikrąja, ir plačiąja prasme. Turiu sau pripažinti, kad protingiau bus grįžti nei bandyti įveikinėti trasą.

Tai yra mano pirmas nusiplovimas  iš trasos per daugiau nei 30 metų orientacinio karjerą. Kai galvoje (šiandien) grybai, koks ten orientacinis... ir net naujas kompasas nepadės... Bet visai smagiai grįžau dideliais takais, dairiausi, kvėpiau, niūniavau - nu baisiai geras gavosi tas pasivaikščiojimas...

Perderinti galvą yra labai gerai

Ruduo?..

Rugsėjo 15, Vilnius, Goštauto g.

Man patinka

Tymo kvartalas, Vilnius.

man patinka