Mano draugė turi vilkšunę Besę, kuri yra graži ir protinga, bet nelabai draugiška. Kai atvažiuoji, blaškosi ir piktai skalija narve, o kartais perkanda važiuojančių mašinų padangas, nesvarbu tai Golfas, ar džipas... Ne kiekvienas išdrįsta prieiti prie Besės, retas kuris ryžtasi vedžioti, ir toli gražu ne visus prisileidžia Besė...
Gana ilgai ir aš stengiausi apeiti Besę - atvažiavusi kuo greičiau lįsdavau vidun, kad tik liautųsi tas kurtinantis skalijimas... Bet kartą man pagailo iki užkimimo lojančios Besės ir pradėjau ją kalbinti. "Besė graži, Besė gera, Besė protinga", - sakiau. Šuo narve rimo, tilo, nuleido ausis, atsigulė, pradėjo plakti uodega ir draugiškai inkšti. Nebijau. Rytojaus dieną pasivadinau palydovą ir pasiryžau išvesti Besę pasivaikščioti, nes jai, daug laiko leidžiančiai narve, tai labai patinka... Pirmas bandymas pavyko, paskui ir antras, paskui ir be palydovo... Ilgainiui kiekvienos viešnagės pas draugę programoje būdavo ir ilgi pasivaikščiojimai su Bese.
Šį kartą ritualas pasikartojo: vos tik liovėsi lietus, užkabinau pavadį ir leidau Besei vesti mane. Užlipome ant kalno, kur dar ruseno Joninių laužas. Besė prigulė ant žolės, aš prisėdau ant suoliuko. Tada ji pakilo, priekinėmis kojomis pasirėmė į suolą ir davė suprasti, kad paglostyčiau. "Besė graži, Besė gera, Besė protinga", - kartojau pirštais braukdama per jos drėgną kailį. Besė palaukė, nusileido, padėjo galvą man ant kelių ir ilgai ilgai į mane žiūrėjo... Švelniu, jaukiu, ramiu, dėkingu, prieraišiu žvilgsniu, tarsi sakydama, kaip smagu jai čia būti, jaustis gera, gražia, protinga... (ar tai ta pati Besė, kuri perkanda mašinų padangas?.. jau gal nusišneku... arba ne)
Nuo to žvilgsnio manyje kažkas susidrumstė ir sukilo... Žiūrėjau į Besę ir žliumbiau, o ji vis taip pat įdėmiai žiūrėjo į mane... Kaip ūmai pradėjau, taip ūmai ir baigiau, dorai net nesupratusi, kas čia įvyko, tik tapo lengva ir šviesu.
Apie Besės žvilgsnį ir savo raudą galvojau visą dieną. Ir vakare, ir naktį. Paryčiais, dar pusiau miegant, atėjo mintis, kad Besė žiūrėjo ne į mane, bet pro mane: pro mano rūpesčius, įsipareigojimus ir vaidmenis. Ir tikriausiai kalbėjosi su kažkuo, kas gyvena manyje - taip giliai, kad aš jo nepažįstu, nes jis yra už triukšmo --- nedrumsčiamas mano esaties liudijimas, kur visada esu mylima, priimama, vedama... Ačiū tau, Bese.
Nurimęs šuo žiūrėjo į mane mano akimis ir sakė man Tiesą
Gana ilgai ir aš stengiausi apeiti Besę - atvažiavusi kuo greičiau lįsdavau vidun, kad tik liautųsi tas kurtinantis skalijimas... Bet kartą man pagailo iki užkimimo lojančios Besės ir pradėjau ją kalbinti. "Besė graži, Besė gera, Besė protinga", - sakiau. Šuo narve rimo, tilo, nuleido ausis, atsigulė, pradėjo plakti uodega ir draugiškai inkšti. Nebijau. Rytojaus dieną pasivadinau palydovą ir pasiryžau išvesti Besę pasivaikščioti, nes jai, daug laiko leidžiančiai narve, tai labai patinka... Pirmas bandymas pavyko, paskui ir antras, paskui ir be palydovo... Ilgainiui kiekvienos viešnagės pas draugę programoje būdavo ir ilgi pasivaikščiojimai su Bese.
 |
| Besė |
Nuo to žvilgsnio manyje kažkas susidrumstė ir sukilo... Žiūrėjau į Besę ir žliumbiau, o ji vis taip pat įdėmiai žiūrėjo į mane... Kaip ūmai pradėjau, taip ūmai ir baigiau, dorai net nesupratusi, kas čia įvyko, tik tapo lengva ir šviesu.
Apie Besės žvilgsnį ir savo raudą galvojau visą dieną. Ir vakare, ir naktį. Paryčiais, dar pusiau miegant, atėjo mintis, kad Besė žiūrėjo ne į mane, bet pro mane: pro mano rūpesčius, įsipareigojimus ir vaidmenis. Ir tikriausiai kalbėjosi su kažkuo, kas gyvena manyje - taip giliai, kad aš jo nepažįstu, nes jis yra už triukšmo --- nedrumsčiamas mano esaties liudijimas, kur visada esu mylima, priimama, vedama... Ačiū tau, Bese.
Nurimęs šuo žiūrėjo į mane mano akimis ir sakė man Tiesą
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą