Niekada nesakyk "niekada" arba Lietaus pirštinių istorija

Šiandien vaikštau apsvaigusi nuo gerumo, kurio didelį pliūpsnį atsiuntė Ilona, gavusi Lietaus pirštines, kurių atsiradimo istoriją čia trumpai aprašysiu.

Rudenį lengvabūdiškai "pasirašiau" dalyvauti Daivos SWAP'e . "Pasirašiau" ir pamiršau. Rimčiau domėtis į ką čia įsivėliau ėmiau tik tada, kai sužinojau, kad mano SWAPė yra Ilona iš Prancūzijos. Paslaptinga moteris, apie kurią iki tol nieko negirdėjau. Bet geriau už bet kokias žinias kalba jos blog'as ir absoliučiai nereali keramika. Taigi, žiūrinėjau, skaitinėjau blog'ą, grožėjausi ir laukiau ženklo.

Lapkričio 1 d.: įrašas apie pluviophile, kas reiškia Lietaus mylėtoja.

Ir Ženklas tapo Lietaus pirštinėmis.

P.S. Cha cha - kai pernai numezgiau pirmas paveiksliškas "medžių" pirštines, pasakiau sau, kad niekada daugiau... tokio smulkumo ir tokio... nu tokio... niekada daugiau... Bet kai šiemet apžiūrėjau Ilonos darbus ir gimė Lietaus pirštinių idėja, tą "niekada" nupūtė kaip nebuvusį...

(Nenaujas) moralas: niekada nesakyk "niekada". Nes šis žodis nieko nereiškia. Gal tik nevykusį bandymą tuo metu išsisukti, bet nieko daugiau... :)

Kalėdų nuojauta pagal SWAP

Jei atvirai, buvau sau pasakiusi, kad šiemet nedalyvausiu jokiuose dovanų keitimosi vajuose, o it kokia vorė sėdėsiu savo voratinkliuose ir megsiu (arba ne) kalėdines dovanas SAVO žmonėms, pagal temą ir terminus kokių AŠ noriu. Na, išskyrus terminą "Kalėdos", į kurį vistiek turi suspėti, ar būtum vorė, ar bitė, ar musė žiemą...

Bet... cha...  perskaičiau Daivos SWAP'o anonsą... ir (turbūt nesąmoningai) sutikau dalyvauti ... Ir jau nebuvo kur trauktis, tik kurti ir laukti dovanos iš nežinomos savo SWAP'ės :)

Ir štai --- vakar buvo TA diena, kai laiškininkė atnešė DĖŽELĘ nuo mano SWAP'ės Agnės.

Kad DĖŽELĖ ypatinga, supratau iš ženkliukų - ne kasdien gi gauni DĖŽELES, o dar su paukšteliais.

Ak paukščiai paukšteliai, plunksnelės snapeliai - atneškit žinelę mano širdelei...

DĖŽELĖ su paukšteliais sužadino kolegų smalsumą, vis vaikščiojo ratais, kol atplėšiu. O aš: "Ne, - sakau. - Dar turiu nufotografuoti viską, kiekvieną judesį. Tokios taisyklės". Nelabai jie suprato apie tuos judesius ir taisykles, bet vis vaikščiojo. Aš tuo tarpu (su)pakavau kitas - tarnybines - dovanas... Maniškė gi gulėjo ant stalo ir erzinosi.

Bet va, burtas mestas. DĖŽELĖ atverta:

Iš karto padvelkė vilnomis. (Deja vu: pernai broliams pranciškonams dovanojome vilnones pirštines, tai sveikinime rašiau, kad vilna - tai kaip jausmai: šilta, kartais šiurkšti, bet visada --- tikra). Iš DĖŽELĖS padvelkė tikrumu.

Pirštinės iš islandiškos vilnos. Atvirutė su meškiuku. Pati islandiška vilna.

Sagė, nutapyta vasaros pievomis, iš karto nutūpusi ant mano lapsardoko...

Manot, kad viskas?.. Ne! Dar antras sluoksnis... Arbata ir imbieriniai sausainėliai...
Net neįsivaizduoju, kaip viskas tilpo į tą DĖŽELĘ (turbūt dėl paukštelių :), bet ant stalo atrodė maždaug taip - gausumas ir grožis:

Miela Agne, AČIŪ tau už nuostabias dovanas. Tikrą, apčiuopiamą jausmą, kad Kalėdos vis dėlto jau čia pat...

Daiva, AČIŪ tau, kad susukai galvą savo SWAP'u ir toliau suki visokiomis crazy mintimis ir iniciatyvomis. Nuo tokių crazy skaidrėja pasaulis. Bei gi mūsų pasaulėliai, kuriuose viskas ir prasideda.

 Prasmingo laukimo --- jau greitai

Dviese lietuje po raudonu skėčiu

Dovana išskrido...
Originale vietoj porelės ir skėčio - lekiantis raitelis. Aš perdariau, nes man taip smagiau.

Žmogiukai gavosi kiek primityvoki, bet tebūnie --- kaip simboliai mūsų neišpuoštų sielų, kurios nori laikytis už rankų.

Daugiau apie šį vežantį projektą - vėliau.
Pirštinių originalas čia, o siūlai iš MZ - geriausio pasaulyje SIŪLYNO

Sulaukiau!

Atsibudau kažkurią naktį po labai tamsaus ir juodo vakaro. Pro langą plūstanti kitokia - melsva - šviesa nepaliko abejonių --- prisniiigooo!

Išeinu į mišką ir skaidrėja mintys, nes jų neslegia stogas, būtinipadarytidarbai, nei laukimas.

O nemigo naktį auginti baubai, pasirodo, tėra auksaspalviai retriveriai... :)

Einu ilgai ir toli, gilyn į savo tankiausią mišką, kol jame taps ramu ir balta

Apie paguodą ir nepaguodą

Prieš tris savaites gauta žinia supurtė mano ramų gyvenimą: susirgo sūnus, būklė sunki, mus skiria 1700 km... Šiurpstančia nugara patyriau, kad kiekviena akimirka yra labai trapi, labai mylėtina, o juoda ir balta - labai arti.

Šiandien jau - atokvėpis. Vėl galiu apsčiai džiaugtis auksiniu rudeniu... ir niekada nepamiršti džiaugtis...

Daugybė žmonių mane supa ir daug žmonių mane guodė - tai mano širdies mira, didžiausias ramstis, padėjęs išlaukti. Bet buvo visokių patirčių --- taip pasitvirtino psichoterapeuto Alekseičiko taisyklė apie tris žmonių tipus.

Vieni sakė, kad viskas praeis, jau labai greitai. Visaip drąsino ir pasakojo viltingas istorijas apie savo pažįstamus, kurie po tokių ligų visai pasveiko. Buvo šalia. --- Jie yra "nuo Dievo".

Kiti akimirksniu persijungdavo į savo problemas ir aš suprasdavau, kad jiems paguodos reikia labiau nei man... Tada lįsdavau į kiautą, nes, taip, ašegoistėbetpaguostidabarnegaliu. --- "padėk Dieve" jiems.

Treti išsamiai dėstydavo, kad panašios ligos gali turėti pasekmes, todėl turiu būti tam pasiruošusi... Viduje susiriesdavau į kamuoliuką ir šaukdavau: "Nenuodyk manęs, nenuooodyyyk!.."--- Vadinu tai nepaguoda, "neduok Dieve"...

... tarsi kažkas sustingo mūsų gelmėje ir trukdo pajusti kitą. Save? Gyvename triukšme ir keliame triukšmą, kad tik neišgirstume to, kas kantriai bręsta mumyse kaip neišvengiama alternatyva užsitęsusiai vienatvei.

Būkite lėti kalbėti ir greiti klausyti 
(Jok 1,19)

Perderinti galvą

Šiandien ketvirtadienis ir aš važiavau į orientacinį. Nu žiauriai gerai prasivalo galva: miškas, ėjimas ir mintys tik apie čia ir dabar --- nes jei galvosi apie kažką "svarbiau", gali negrįžti iš miško... O grįžti juk norisi.

Pasiėmiau žemėlapį, starte susiorientavau ir išdidžiai patraukiau tankmėn. Lipau per išvartas, broviausi per brūzgynus, vis stengdamasi išlaikyti kryptį pagal kompasą ir žemėlapį. Išlindau į takelį... kurio, hmmm, žemėlapyje nėra... ir iš viso neaišku, kur ir kas yra...

Tokią situaciją aš vadinu "persodinti mišką". Kai vaizdas, kurį matai miške, absoliučiai nesutampa su tuo, kas žemėlapyje, bet tu vistiek esi visiškai įsitikinęs, kad Šiaurė yra būtet TEN, o tu esi būtent ČIA. Desperatiškai bandai žemėlapį ir kompasą "prisukti" prie to, ką matai aplink, bet galiausiai supranti, kad padėtų tiktai jei persodintum mišką... Tada atsidūsti, "nusiimi kepurę", vėl patiki nepermaldaujamu kompasu, susirandi kur nuklydai ir eini toliau. Visada randi savo kelią, tik kartais užtrunka ilgiau, o kartais pavyksta greitai.

Pagaliau ir aš "perderinau galvą", susiradau kur esu, bet negalėjau suprasti, kaip atsidūriau  priešingoj pusėj nei man reikia... Tad grįžau į startą ir pradėjau iš naujo. Na, dar nusipirkau naują kompasą, nes man pasirodė, kad kaltas jis...

Vėl startas, kryptis, štai ir punktas... ne tas... Einu toliau - kelias. Reiškia praėjau... Grįžtu atgal, šukuoju mišką... Ilgokai maluosi ir pagaliau randu savo punktą. Miške jau temsta, blogiau matosi - visiškas VIŠTAkumas ir tikrąja, ir plačiąja prasme. Turiu sau pripažinti, kad protingiau bus grįžti nei bandyti įveikinėti trasą.

Tai yra mano pirmas nusiplovimas  iš trasos per daugiau nei 30 metų orientacinio karjerą. Kai galvoje (šiandien) grybai, koks ten orientacinis... ir net naujas kompasas nepadės... Bet visai smagiai grįžau dideliais takais, dairiausi, kvėpiau, niūniavau - nu baisiai geras gavosi tas pasivaikščiojimas...

Perderinti galvą yra labai gerai

Ruduo?..

Rugsėjo 15, Vilnius, Goštauto g.

Man patinka

Tymo kvartalas, Vilnius.

man patinka

Kam reikalingi žmonės?

Šįryt kavinėje prie gretimo staliuko pusryčiavo tėtis ir gal 4 metų sūnus.

Vaikas: "O kam reikalingi žmonės, tėti, kam?.. Nu tėti... kam?.."
Tėtis mykia, muistosi, o vaikas vistiek: "Nu tėti, kam?.."
"Nežinau. Šiaip, kad gyventų", - atsakė tėtis.

aš irgi nežinau

Geri draugai kaip seni apsiaustai

Hugo rašė, kad geri draugai yra kaip seni apsiaustai - tokie prisitrynę, jaukūs ir visai nesvarbu gražūs ar ne...

Pradėjau rašyti istoriją apie kojines, kurias mes su G. mezgame mūsų draugui L., bet mintis nukrypo į filosofinius apmąstymus, kas man yra geri draugai ir iš kur jie atsirado...

... kalbant apie KAS, tai sūnus kažkada pasakė "tu pažįsti pusę Vilniaus, o kita pusė pažįsta tave". Iš principo, jis yra teisus.

Tačiau viena yra susitikus blykstelėti sąmoju ar kokia grakščia fraze. Ir visai kas kita yra žinoti, kad kai jau bus visiškas ragas aš jam/jai galiu paskambinti nors ir pačiam giliausiam priešaušrį. Sakyti kažką nerišlaus arba nieko nesakyti, bet žinoti, kad jis/ji vistiek nori su manimi kalbėti. Būti paplaukusia tiek, kad mintys atsilieka nuo kalbos arba atvirkščiai --- vistiek jis/ji nori su manimi kalbėti. Vėliausiai po 5 min. sulaukti kontrolinio skambučio atgal. Arba vėliausiai po 20 min. - skambučio į duris, nors aš nekviečiau... Arba atvažiuos pas mane net šalčiausią žiemą, nors aš neprašiau... Tokius aš Draugais vadinu.

G., kuri mezga kitą kojinę, skirtą L.; ir L., kuris gaus tas kreivas kojines (bet vistiek jas mylės, nes myli mus), yra būtent iš šios - Draugų - kategorijos.

Ir dar galvojau, kodėl jie (ir dar keletas kitų) yra tokie geri mano Draugai. Kas kažkada atsitiko, kad mes jau beveik 30 metų artimi, atviri, viens kitam geri - tokie, kokie esam --- ir visada priimti.

Man tas bendras vardiklis gaunasi... avantiūrizmas...Hmm, netikėta.. Bet būtent jie, kuriuos aš Draugais vadinu, kažkada leidosi su manimi į bet kokias mano ar jų sumanytas avantiūras, o paskui padėdavo iš jų išnešti sveiką kailį... "Pasisavindavo" tentus nuo kioskų, o mes iš tų tentų siūdavom šturmuotes. Saugojo mane, kai aš Kaukazą įveikinėjau su "Inkaro" kedais. Leisdavosi į keisčiausias beplanes keliones. Rašydavo ilgus laiškus. Miegodavo stotyse po suolais. Kryme vogdavo "užnuodytas" vynuoges. Dainuodavo iki paryčių, nors ryt egzaminas/ darbas. Skaičiuodavo jonvabalius. Prižiūrėdavo nuplaukiančią. Naktį eidavo per užšalusį ežerą. Kalbėdavo apie tai, kas rimta... ir kas nerimta. Kalbėdavo apie tai, ko aš nesuprantu. Mokė mane laukti. Ilgai žiūrėdavo. Guosdavo, kai skaudėjo širdį. Lydėjo, kai abejojau. Tylėjo... Ir daug daug daug daug...

Tai buvo studijų, po-studijų laikais ir "sutvarkytame" miestelėno gyvenime... Man pačiai netikėta, kad aš pagalvojau ne apie saugumą, patikimumą, užtikrintumą (cha, kas tai yra?..), o apie tokį keistą dalyką, kaip avantiūros...

Gal labiausiai tvaru yra tai, kas nuolat kinta?

Ne, aš žinau - jie mokė mane pasitikėti.

P.S. istorija apie kojines - jau greitai

Lietūs nulijo

Šimtą metų verkiau

ir staiga nelauktai

liepos lietūs nulijo

 

Thai boksas: patirtis

Tai va.
Kadangi apsiskelbiau ir apsižadėjau visiems, kad einu išbandyti Thai bokso, tai jaučiu pareigą "atsiskaityti"...

1. Pavėlavau, nes prieš treniruotę nuvažiavau į MZ dasipirkti siūlų kepurei pagal Daivą, bet iš tikrųjų tai pašvytruoti su savo nauja bliuska, kuri man yra neabejotinas šios vasaros hitas, gimęs su Sonatos iš MZ palaikymu ir švelniais spyriais. Šią istoriją gal aprašysiu vėliau, kai turėsiu josvertas nuotraukas :)
2. Dar biškį vėlavau dėl to, kad iš karto neradau klubo, tad teko pasivažinėti ratais.
3. Maždaug 10 min. pavėlavusi, pagaliau pravėriau Thai bokso klubo duris... Mane iš karto pasitiko labai klausiantys žvilgsniai... bet nesustabdė.
4. Tie "žvilgsniai" pakvietė trenerį - pasirodė žvitrus vyrukas, už mane bent du kartus menkesnis ir daugiau kaip du kartus jaunesnis. Pasijutau kaip kalnas atėjęs pas Mahometą, bet juk (iš principo) taip ir būna, kai pradedi ką nors naujo...
5. Sako, kad šiandien pavėlavau, nepadariau apšilimo, tai geriau kitą kartą (mandagus, tikrai :)).
6. Na gerai, - sakau (dar vis nepasiduodu). - Ar galiu nuo suolelio pažiūrėti, kaip čia viskas vyksta. - Gavau sutikimą ir pritūpiau ant suolo.
7. Tada žiūrėjau, kaip bachūrai, jaunesni už mano vaikus, užsideda dantų-alkūnių-kojų apsaugas, užsimauna boksininko pirštines ir pradeda kaltis. Vieni atsargiau, kiti agresyviau, bet visi talžosi kaip kokiam filme, kuriame nenorėčiau suvaidinti net klubo administratorės vaidmens... nors čia tokios ir nėra :)
8. Sėdėjau ir galvojau: gal ir geras sportas, bet ne man šiuo metu... :)

VIS DĖLTO. Noras į Visatą paleistas, ieškosiu toliau ir būsiu atvira ženklams.
Išgirsk, prašau

Laikas, kuris neįsiskaičiuoja

Praėjęs savaitgalis jau nuo kažin kada žadėjo būti turtingas - jau vien bilietukai į Metropolitan žvaigždžių kocertą turėjo savyje tooookį pažadą... Bet kai mano mylima draugė Danutė paskambino ir pasiūlė tuopačiu paplaukioti jachta, supratau, kad savaitgalis žada būti dar ir pašėlęs...

Kai šeštadienį Vilnių talžė škvalas, aš vairavau į Kauną ir nieko apie tai nežinojau. Sekmadienio rytas buvo pilnas žydro dangaus ir baltų debesų - tobulas oras plaukti jachta - tad nieko nelaukę į tą jachtą ir sulipome.

Aš gavau pavairuoti, kapitonas Dalius dar bandė mane išmokyti kokių tai triukų, bet aš vairą vis užsukdavau ne į tą pusę ir gaudavosi nei šis nei tas. Tada nusprendžiau, kad geriau jau aš eisiu į laivo priekį ir iš ten žiūrėsiu į debesis, nes paprastai tokiems "niekams" mano sureikšmintoje dienotvarkėje vis maža laiko...

Tad patogiai įsitaisiau laivo priekyje ir žiūrėjau... žiūrėjau... dainavau apie aitvarus, vėją, saulę ir meilę... dar žiūrėjau... dar dainavau ir buvo taip beprotiškai gera ir lengva...

Nekreipiau dėmesio, kad balti debesų kamuoliai virsta pilkomis duknomis, kad kyla vėjas... Tik dar garsiau dainavau, nes jachtą vis smagiau supo, o man buvo vis linksmiau... Paskui kaip kokioj siaubo pasakoj staiga kilo vėjas, bangos, jachtą pradėjo lenkti prie vandens, o aš dainas perjungiau į klyksmą... iš baimės. Jachta buvo pasvirusi tiek, kad gulėdama ant denio, aš galėjau tiesiog nužengti į vandenį - tereikėjo tik pasileisti... Kapitonas Dalius man šaukia, kad lipčiau į kajutę - kokiatenkajutėašnegaliupasileistibijaubijaubijau. Mariose vaizdelis maždaug toks:

Galiausiai mano draugė atidarė kajutės liuką, ištiesė ranką ir aš staigiai įsliuogiau vidun. Ir nelindau laukan, o žiūrėjau iš vidaus, kaip atrodo tie, kurie stengiasi išlaviruoti šioje stichijoje:

"Kovų" draugė Danutė su lašais ant veido -
šypsosi tik todėl, kad aš labiau bijau. Pati irgi bijo.

Kiaurai permirkęs kapitonas Dalius - ramus, jam ne pirmas kartas toks...

Baimę po truputį keitė juoko priepuolis ir mes pradėjo taip durnai juoktis, kad škvalas neiškentė ir baigėsi, apdovanodamas mus gražiausia dviguba vaivorykšte...

Per kelias minutes įspindo saulė, bangos nurimo ir apie buvusį siausmą liudijo tik ši švytinti juosta :) Man buvo biškį gėda dėl savo baimės, todėl grįžusi iš karto ėjau 20 min. pamiegoti, kad iki koncerto suspėčiau persijungti į ramesnį režimą.

... pasakysiu aš tau, kad toooks laikas neįsiskaičiuoja į amžių, o įsiskaičiuoja tik į Gyvenimą - jo apstybę ir džiaugsmą...
Ačiū

Tailando boksas? Kodėl gi ne...

Kažkas atsitiko, kad vakar, paįstrižai pervertusi vieną labai ofsetinį žurnalą, suskatau ieškoti Tailando bokso treniruočių.
Tas "kažkas" - tai lėtas vegetavimas gyvenime ir aiškus suvokimas, kad reikiakažkąkeisti. Kai pradedi plaukti upe, mėgaujiesi jos tėkme ir purslais. Paskui ta upė po truputį lėtėja. O paskui net visai sustoja ir tampa pelke, po kurią tu desperatiškai klampoji vis dar tikėdamasi ištraukti batus... kas belieka? Gal Tailando boksas?

Parašiau užklausimą, ar jie priima moteris. Sako, taip, yra čia keletas... Tada sakau, kad man 46 ir aš ne viena, bet su savo užgyventu antsvoriu. Sako, ar esate bent kada bent kiek sportavusi... Oi, aš juk praeityje garsi sportininkė: slidininkė, turistė, šokėja, orientacininkė, plaukikė... O va dabar tik kažkaip mėgėjiškai gaunasi... Tai, sako, gerai, jeigu jau kažkada sportavot, tai ateikit pirmadienį...

Ir žinai, aš eisiu, nes noriu:
- prisiminti jausmą, kai po treniruotės žliaugte žliaugia prakaitas, bet kūnas lengvas, o galva švari...
- gyventi taip, kaip nori mano širdis, o ne taip, kaip leidžia mano kūnas.
- atsikratyti baimės užsukti į rūbų parduotuvę ir apvaliose pardavėjos akyse pamatyti šauksmą, kad man tinka tik balachonai.
- mėgautis energija, kurią jauti iš principo, nesvarbu kas tą dieną atsitiko...
- žiūrėti į save su meile.
- išleisti mažiau pinigų siūlams ir greičiau nusimegzti drabužius :)
- kažką iš esmės ir agresyviai pakeisti.

Todėl pirmadienį aš eisiu į pirmą Tailando bokso treniruotę. Tailandas čia ne prie ko, veikiau boksas - nes tai, ko negaliu išsakyti, aš tiesiog ištalžysiu į kriaušę. Jei grįšiu gyva, ką nors parašysiu. O jei neparašysiu, tai reikš, kad labai daug ištalžiau.

Visai gerai, ar ne?

Šilauogės praktiškai

Čia žadėta pamokėlė apie praktišką šilauogių ruošimą žiemai. Aš nemėgstu daug pastangų skirti maisto gaminimui - man tobula, kai gaunasi skaniai, bet mažai pasistengus (nepainioti su "greitai"). Tad ir šį kartą išklausiau kelių draugių receptų, atrinkau kas man geriausia ir va.

Perrinkdama uogas, jas iš karto beriu į tuščius 1,5 l butelius, maždaug iki pusės tūrio. Dalį uogų sutrinu su cukrumi ir užpilu ant sveikų (man proporcija sveikos:trintos gavosi maždaug 2:1). Butelį užsuku ir sukratau, kad visos uogos išsivoliotų tyrėje. Įpilu dar trintų uogų ir vėl kresteliu. Nereikia pripilti iki pat viršaus, nes šaldama uogienė plėsis. Vaizdelis:

Atsiprašau už netvarką - fotosesija vyko gamybos procese. Šlamučiai ne prie ko, tiesiog man labai gražu.

Butelius kišu į kamerą, o kai prireikia šaldytų uogų, ištraukiu ir atpjaunu kiek norisi. Uogų skridinėlį į lėkštę, atpjautą plastmasę lauk, o butelį (prapjautą galą pridengus plėvele) atgal į kamerą. Sveika ir skanu. Ir labai paprasta :)

Godumo jausmas šilauogių plantacijoje

Penktadienį pavakarį išsiruošėm į šilauogių plantaciją prie Dargužių. Didelių žemės ūkio tikslų neturėjau, tik džiaugiausi smagiu savaitės užbaigimu. Bet kašiką dėl visa ko pasiėmiau.

Įveikusios vilnietiškus kamščius, pagaliau atvažiavome į šilauogyną. Šeimininkės paklausėme, kur geriau skinti uogas, ir nudrožėm pagal jos mostą, pakeliui saujomis braukdamos šilauoges ir kimšdamos jas į burną... Ir ką galiu pasakyti... Tos saulėje įšilusios uogos tiesiai nuo krūmo yra šimtą - ne, tūkstantį - kartų skanesnės už tas, kurias parduoda turguje ar prekybcentryje. Ir ten viskas kvepia: uogomis, žole, drėgme - salstelėjęs kvapas tvyro visur, nesuprasi, nuo ko sukasi galva: gal nuo uogų, o gal nuo to kvapo...

Pamačiusi krūmus, tirštai aplipusius uogomis, savyje pajutau bundantį godumo jausmą. Šį jausmą ryškiai prisimenu, kai prieš daugelį metų pajūryje rinkome gintarus - saujomis, bėgdamos...

Tą rudenį mus urmu išvežė į kolūkį šalia Vilniaus rauti morkų. Tokia tada buvo tvarka - vieną mėnesį atidirbti žemės ūkyje. Porą dienų atidirbusi, grįžau į Vilnių tiesiai pas draugę medikę (būsimų daktarų į kolūkį neveždavo :). "Nenoriu tų morkų rauti, reikia kažką daryti", - sakau. Tarėm ir padarėm - rytojaus dieną traukiniu jau bildėjom link pajūrio. Apsistojome Juodkrantėje, žydrame namelyje pas Izabelę. Rytais pro palėpės langelį žiūrėdavome į virš marių kylančią saulę, o Izabelė mums atnešdavo žemuogių uogienės. Nuo tada šis vardas man labai gražus.

Vieną pavakarį išėjome prie jūros ir nuklydome gana toli, nepaisydamos, kad visur karinė zona ir vaikščioti (tikriausiai) draudžiama. Maudėmės, plepėjom ir staiga... gintarai... Pakrantė kaip medumi nutaškyta. Puolėm rinkti į kišenes. Iš pradžių visus, paskui tik didesnius, o paskui dideliais žingsniais, šuoliais - tik prie pačių didžiausių... Prisigrūdom kišenes ir vis dar norisi, dar negana... Tada pagalvojau, kad va toks yra godumo jausmas - kai nago dydžio gintarų "nepastebi", o bėgi prie tų, kurie per pusę delno... Sustojom tada, kai jau nebuvo kur dėti ir pavargom.
Kaip džiaugiuos, kad nesuspėjau susiverti karolių, o supyliau tuos gintarus į vazą ir dabar jie švyti mano namuose. Kartu su to rudens prisiminimais iš medumi užlieto pajūrio.

Mano gintarai

Tai va, tą jausmą pajutau ir šilauogyne. Supranti, nufotografuoti tų mėlynų krūmų nebuvo kada, nes rūpėjo skinti kuo daugiau ir kuo didesnes... Sustabdė tik laikas, nes buvom sutarę vakarieniauti pas sūrininkus.

Rezultatas: per 40 min. beveik 3,5 kg šilauogių, dar apie kg pilve... Mūsų kompanijoje aš skynimo čempionė, bet čia ne vien mano nuopelnas, bet ir kašiko, nes jis toks, į kurį uogos pačios krenta, o grybai patys lipa :))

Šilauogės stebuklingame kašike

Kaip apdorojau savo derlių, parašysiu vėliau.

Toliau - vakarienė pas Sūrininkus. Rami vieta, draugiški žmonės, kaimiška gryčia - žodžiu faina. Užsisakėm sūrio užkepėles ir sūrio degustaciją. Užkepėlės (bulvės, cukinija, sūrio užpilas - maža porcija) ir didelė lėkštė žolių kainavo 14 Lt. Kaip už tokį maistą man atrodo daugokai, bet kaip už pačią idėją ir gyvenimo būdą, ir galimybę prie to prisiliesti - normaliai.

"Pažinau" naujas žoles - balandūnes ir špinokus. Balandūnės man  panašios į burokėlių lapus, o špinokai į balandas, biškį karstelėję. Viskas auga darže už gryčios, iš ten ir skina pagal užsakymą. Prie daržovių patiekė tokio padažiuko - bruknių ir kriaušių uogienė su alyvuogių aliejumi, druskyte ir aštriais pipiriukais. Tarsi lietuviškas čatnis ir tinka prie tų žolių, nebūčiau pagalvojusi. Čia balandūnė:

Balandūnė pas Sūrininkus

Darže dar auga vaisias apsikrovusi slyva ir milžiniška saulėgrąža :)

Saulėtas dušas

Dar rodė, kaip gaminamas alus, kas yra salyklas, o kas misa.
Paskui važiavom namo, ir buvo labai gražus saulėlydis.

Prie ko čia godumas... labai geras vakaras, ir tiek. Važiuok greičiau, kol dar yra šilauogių.

Pasiimk teisingą krepšį :)

Baltas lietaus paukštis virš Akacijų alėjos

Pagaliau įvyko! Po ilgų svajojimo ir "negalėjimo" metų, šiemet sau pasakiau: ašvažiuojuįAkacijųalėją.
Atvažiavau. Autobusu iš Kauno, paskui tranzu atgal per kiaurai merkiantį lietų.

Ilgesingas džiaugsmo, dainavimo, lingavimo vakaras. Jausmas, kad vėl ir vėl --- bet tarsi pirmą kartą --- išgyvenu TAI...

Tą vakarą buvo paukščiai suskridę
Giedojo. Giedojo kiekvienas savaip.
  

Tą vakarą buvo diena ligi ryto,
Naktis nežinojo, kada jai ateit.

 

Tą vakarą buvo Karalius atėjęs,
Skaičiavo dienas, vijo metus,

 Kalbėjo „man gera...“, kalbėjo

„...Čia pas jus“

 Tą vakarą vėlų akacijos žiedą
Kėlėm ir laukėm, kas dabar bus.

Ir sužydėjo alėja
Lig debesų.

Katė ant įkaitusio turkiško kilimo

Vakar nusipirkau išsvajotą kilimą. Seniai žinojau, kad jei į namus "ateis" dar vienas kilimas, tai jis bus rytietiškų raštų. Tai, matyt, žinojau ne aš viena, nes kai nuėjau į "Senukus" ir su pardavėja pradėjau kalbėti apie kilimus, ji po 5 sekundžių ištraukė tokį margintą... kad aš suakmenėjau. Iš karto nestvėriau, išsisukau sakydama kad reikia pamatuoti vietą palei sofą, bet iš esmės man viskas buvo aišku: kilimas įvyks. Tai va, rytietiškų raštų kilimas jau pas mane, o pardavėjai pagarba.

Šįryt išskleidžiau gražuolį ant grindų. Du kartus išėjau/ įėjau į kambarį ir pasigrožėjau (čia toks ritualas). Pradėjau žiūrinėti, kaip reikėtų patiesti į jam skirtą vietą. Tupinėjau, dūsavau, būriau, bet jokio rezultato, nes baldai sunkūs.

Tuo tarpu GražuolėVasara mikliai suprato, ką reikia daryti su nauju kilimu...

Ji netgi skaniausiai užmigo...

Užuot bandžiusi patikrinti Archimedo dėsnį ir pajudinti žemę baldus, geriau pasikviesiu vyriškos jėgos...

Tuo tarpu tiesiog būsiu

P.S. Ar kilimas įkaitęs? Taip, jis man labai gražus :)

Maisto istorija: Jalta

Taip atsitiko, kad per šią savaitę patyriau dvi labai skirtingas maisto istorijas: vieną "Kinų rožėje" (žr. žemiau), o kitą - "Jaltoje".

Šiandien su draugėmis aplankėme NDG parodas, o paskui atėjo laikas pietums. Kadangi mes šiek tiek nurautos, parodos irgi, tai norėjosi ir atitinkamų pietų: kad būtų nesuplanuota nuotaika, aplinka, maistas...

Buvau girdėjusi gerus atsiliepimus apie restoraną "Jalta" Žvėryne, tad daug nesvarsčiusios jį ir susiradom - tikrąja to žodžio prasme, nes nors restoranas arti gatvių, bet neišreklamuotas, tad reikia pasidairyti, kad jį atrastum. Savininkas vėliau sakė, kad jie nesimarketina, todėl ir nėra žėrinčių iškabų... Bet tai ir gerai.

Restoranas senoje troboje. Atrodo, kad išlaikytas autentiškas išplanavimas, pečius ir dvasia. Įėjus pro kiemo vartus, nuotaika tingi: tingus maloniai pasisvekinęs savininkas, tingi katė viduje, tiesiog tingi savaitgalio popietė.

Beje, čia dar užgyvinti sovietinių laikų simboliai (baldeliai, liustrai, tarakonai), todėl "Jalta" yra ne tik pavadinimas, bet ir koncepcija bei tam tikro mūsų gyvenimo laikotarpio kvintesencija.

tokias liustras prisimenu iš savo ankstyvos vaikystės

pliušinė voverė medyje

Jei nori, gali sėdėti viduje šalia katės, pečiaus ir gražių paveikslų. Jei nori, gali sėdėti lauke už žiedlapiais apsnigto stalo... Jis toks tik šiandien, ryt jau kitoks. Žavu, tiesa? De javu???

De javu

Nuotaika laisva

Katė prijaukinta

Meniu... atnešė nukopijuotus paglamžytus lapus su vakaro meniu... Na, dar ne vakaras, tik 3 valanda dienos, bet čia juk Jalta :)

Išsirinkau trintą salierų ir obuolių sriubą, salierus su vyno ir ančiuvių padažu ir dar pagalvojau, kad gal visai suviliotų "Jaltos" morkų pyragas... bet vėliau. Sriuba:

Labai skani, su pridėta duonos riekele, už kurią nepaprašė papildomo lito.

Salierų su ančiuviais nespėjau nufotografuoti - puolėm taršyti vos tik atnešė... mmmmhmmm

Tada atėjo padavėja ir pasakė, kad savininkas vaišina mus firminiu morkų pyragu... Vėliau atėjo savininkas ir paklausė ar  viskas gerai mums čia... Tikriausiai jis iš tų žmonių, kurie nebijo mylėti ir nebijo duoti...

Čia prisiminiau kinų rožos zombius ir supratau, kad tai jau praeitas etapas. Ačiū, kad atvedė mane čia...

Pyrago nespėjau nufotografuoti, nes buvo labai skanus...

"Jalta" - rekomenduoju neformatams

Jūsų teisės bus rytoj arba kinų roža

Penktadienį po darbų nuvažiavom pavakarieniauti į "Kinų rožę" Kauno g. Mėgstam šį restoraną dėl skanių patiekalų ir gana ramios aplinkos (jei neatvažiuoji pietų piko metu, žinoma). Todėl jau keletą metų čia reguliariai važiuojame pietauti/ vakarieniauti ir galima sakyti, kad esame lojalūs restorano klientai. Na, bent jau padavėjos keičiasi dažniau negu mes, bet ir tos, pasikeitusios, mus greitai pradeda pažinti :)

Taigi, penktadienio vakaras, ant stalo viliojantis tailandietiškų patiekalų meniu su 50 proc. nuolaida. Kadangi aš vis dar prisimenu, kooooookios yra tailandietiškos sriubos (tirštos, subalansuoto skonio, "atsigėręs ir pavalgęs"), o krevečių sriuba iš reklaminės skrajutės laaaaabai gražiai šypsosi, nedvejodami užsisakome pastarąsias. Aišku, tikėdamiesi jas gauti tokias, kokios parodytos - gali įsivaizduoti, kaip jaudina toks vaizdelis alkaną penktadienio vakarą:

 Mums atnešė:

... o čia "tirščiai":

Dvi pabalusios krevetes, šeši agurkų pagaliukai ir keletas spagetinių makaronų...

Pamačius tokią neteisybę, manyje atgijo kovotoja: sukčiai, galvoju, aš žinau kai kuriuos įstatymus... Cha-cha-cha... istorija tik prasideda...

Pasikviečiau padavėją ir sakau, kad mums reikia tokios sriubos, kaip reklamuota, o ne kokoso sultinio. Ji sako, kad jei supiltų atneštą sriubą į mažesnę talpą, tai ji atrodytų kaip reklamoje... Jauti jėgą?! Taip ir nesupratau, ar tas papildomas skystis - tai bonusas?..

Ne, sakau, mums atneškite reikiamą kiekį sriubos, tokios, kaip pavaizduota...

Tada ateina kita padavėja (naglesnė) ir sako, kad čia tik reklaminis paveiksliukas, sriuba iš tiesų tokia, kokią gavom... Ne, sakau, jei meniu yra sriuba su krevetėmis ir tame pačiame meniu atvaizduota sriuba su krevetėmis, tai man tokią ir atneškite, kokia atvaizduota... O už tą kokoso sultinį mes nemokėsime...

Po to vyko ilgos diskusijos ir aiškinimasis. Viena padavėja sutiko neimti pinigų ir atnešti mums sriubas iš patikrinto meniu, kita (nagloji) nuožmiai kovėsi dėl atsisakytų sriubų... O mes prašėme iškviesti administraciją. Galų gale iškvietė apsaugą...

Atėjo apsauginis apvaliu veidu, iš karto paleido kontrolinį šūvį, t.y. klausimą: Jūs užsakėte sriubas? Reiškia turite už jas sumokėti. Bandžiau aiškinti, kad mes mielai sumokėsime už sriubas, kai jos bus patiektos taip, kaip atvaizduota reklamoje... Ilgai diskutavom, bet kai apsauginis pradėjo pasakoti apie girtus klientus, kurie kelia visokius keistus reikalavimus, o paskui dar mušasi, supratau, kad raukšlių nėra ne tik jo veide, bet ir smegenyse... Tiesiog jo darbas toks: negirdėti ir nemąstyti.

Ne, sakau, už šitą jovalą aš vistiek nemokėsiu... Gerai, sako apsauginis, aš iškviesiu policiją. Ir išėjo laukan skambinti... Čia mano kolega sako, kad jam jau per daug. Ir aš pati suabejojau, ar norėčiau penktadienio vakarą praleisti policijos areštinėje su antrankiais... Žinoma, kad nenorėčiau, jau geriau sumokėti tuos 12 litų...

Tai va, išėjau į lauką ir pasakiau apvaliasmegeniui apsauginiui, kad sumokėsime tuos pinigus. Išėjom jausdamiesi iš principo teisūs (net pagal įstatymą!), bet visiškai pažeminti ir bejėgiai tą savo teisumą kažkaip apginti...

Jūsų teisės bus rytoj

P.S. Paskui nuvažiavome į "Pinaviją" desertų, bet skaniausi pasaulyje napoleonai strigo gerklėje... nors jie ten tikrai skaniausi.
P.P.S. Tą naktį sapnavau, kad mane persekioja zombiai ir pirmą kartą gyvenime išsigandau, kad esu viena.
P.P.P.S. Paskambinau į vartotojų teisių tarnybą, papasakojau savo istoriją ir išgirdau klausimą: ko jūs konkrečiai norite?.. Ar "konkrečiai" tai reikštų mekenti apie tai, kad noriu atgauti 12 litų už sriubas?.. Aš labiausiai noriu, kad Kinų roža ir kiti panašūs restoranai neapgaudinėtų klientų: patiektų tai, ką reklamuoja... Bet supratau, kad valstybinės institucijos tegali jiems "pakutenti padus"... O mūsų teisės bus rytoj.