2011 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

Mano Saldžioji Pusė. Trikampiai

Laukiu nesulaukiu, kada Mano Saldžioji Pusė apgaubs mane iš nugaros...
Šilta, minkšta, švelni, spalvinga. Su šokoladu, uogomis, kava, šermukšniais, pipiriukais, lapų kvapu, žvaigždėmis, voratinkliais, medumi --- sodriais dienų įdarais, kuriuos, štai, mezgumezguirmezgu į savo trikampę skarą, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio beveik prieš metus. "Mano saldžioji pusė" - tai siūlų pavadinimas, nieko asmeniško. Tik kai siūlai pagaliau taps skara, ji bus mano istorija, su kiekvienoje akutėje įrašyta mintimi, būsena ar trikampiu.

Todėl man patinka megzti - kurti istorijas, kurios ilgai (beveik niekada) nesibaigia.

Pastarųjų dienų trikampiai:



Dar trūksta žąsų ir gervių trikampių, gal bus...

Mano Rugsėjo pirmoji --- Gervelė

Sveiki visi, ir vis dar būkite pasveikinti su rugsėjo 1-ąja: Mokslo žinių, Mokslo metų, tarybinės armijos išvedimo, naujo darbų sezono pradžios diena. Daug alaso, sveikinimų, pasirengimo rūpesčių.

Man gi rugsėjo pirmoji - dar ir Gimimo diena. Kaip draugė sako, Uogienės diena,  kiekvienais metais tos uogienės vis daugiau :)

Pamenu, kaip rugsėjo 1-ąją iš mokyklos grįždavau su gėlėmis. Jausdavausi keistai, nes šią dieną visi gėles neša į mokyklą, o aš štai grįžtu su puokšte... Ant suolelio prie namų laiptinės paprastai sėdėdavo kelios kaimynės, metai iš metų vis tos pačios. Ir jos man užduodavo vis tą patį klausimą: "Tai kaip čia, vaikeli, tu iš mokyklos neši gėles, kai reikia nešti į mokyklą?.." Aš kažką mykdavau mindžiukuodama ir tikriausiai išraudusi, o paskui sumišusi sprukdavau namo, lydima jų įdėmių žvilgsnių. Grįžusi kišdavau gėles į vazas ir galvodavau, kad geriau jau būčiau gimusi rytoj arba vakar, kad nereikėtų kiekvieną kartą aiškintis dėl tų gėlių... Vėliau supratau, kad tai buvo tiesiog draugiškas "pakibinimas", o aš gimiau pačiu laiku.

Šiaip aš gimtadienių nešvenčiu: nekviečiu svečių, neorganizuoju baliaus, jokių specialių drabužių nei šukuosenų, nei tostų... ne, ne, ne... Todėl mano Gimtadienis subyra į daug mielų šiltų pasibuvimų su draugais, ir kartais užsitęsia iki spalio vidurio. Visada - lydimas atradimų.

Šiemet sužinojau (o gal - prisiminiau), kad mano ženklas pagal senąjį lietuvių tikėjimą - Gervelė. Gražus, orus, laisvas paukštis, kurį pamačius man norisi nutildyti triukšmą savyje, tik tyliai stebėti... Daug kodų apie Gervelę atskleidė etnoastronomas J. Vaiškūnas, o aš tyliai džiaugiausi, nes daugelyje jo žodžių atpažinau save.

Reiškia, nuo savo prigimties toli nenubėgau --- to visiems labai linkiu.