2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Mano skaniausia duona

Namuose kepti duoną labai smagu: pradedant nusiteikimu, užmaišymu, kepančios duonos kvapu, šiluma ir baigiant, aišku, valgymu... Pirktinės duonos jau nebenoriu: jei pritrūksta ir tingiu kepti, keletą dienų išsiverčiu be duonos. Nereikia desertų nei man nei vaikams, nes daug skaniau ši duona.

Pradžia - nusiteikimas. Negalima maišyti duonos, jei esi blogos nuotaikos, piktas ar susigraužęs. Nes duona gausis rūgšti. Jei įsimylėjęs - tai sūri, jei romantiškai užsisvajojęs - tai saldi. Žinau, nes patikrinau.

Su nuotaikom susitvarkėm, dabar ingredientai:
1 kg miltų (apie 2/3 rupiai maltų ruginių ir 1/3 kvietinių), 1 stk. linų sėmenų, 1 stk. kviečių sėlenų, 1 stk. saulėgrąžų, 1 stk. avižinių dribsnių, 2 arb. šaukštel. druskos (jei įsimylėjęs, tai biškį mažiau), 3 valg. šaukštai cukraus (jei romantiškai užsisvajojęs, tai 2,5), 1 l gerokai šilto vandens (aš pilu daugiau, gal 1,3l); kalendros, kmynų ir kitų pagardų pagal skonį.

Visus sausus produktus suberiu į dubenį ir permaišau sausom rankom (nepamiršk pasigrožėti visų šitų lukštukų spalvomis).
Atėjo eilė raugui. Pastaruoju metu jį permaišau su šiltu vandeniu ir pilu į sausą mišinį - sugalvojau, kad taip geriau pasiskirstys. Paskui supilu likusį vandenį ir minkau gal 10 minučių. Jei tiki užkalbėjimais, minkant linkėk skalsos ir sveikatos tiems, kurie tą duoną valgys. Arba galvok kitas gražias mintis. Tai veikia (jei netiki, tai vistiek veikia).
Mano permaišyta tešla būna kaip labai tiršta grietinė: ne minkoma, o kabinama. Pakėlus, lėtai drimba nuo rankų:
Atkabinu 2-3 šaukštus raugo kitam kartui (ir draugui) ir tęsiu toliau.

Skardeles ištepu sviestu, dugną pabarstau grūdukais. Šiandien, pvz., vieną barsčiau saulėgrąžom ir kalendra, o kitą - moliūgų sėklom. Galima iškloti ajerais, dilgėlėmis - kas tuo metu labiau prie dūšios. Į vieną skardą sukrečiu maždaug pusę tešlos ir rankomis išspaudžiu kryžių. Taip žymėdavo pirmą duonos kepalą, kai senais laikais ją kepdavo kaime. Taip darau ir aš, daryk ir tu, nes nors ir netiki, vistiek veikia. :)

Į kitą pusę tešlos šįryt pridėjau moliūgų sėklų ir pjaustytų džiovintų slyvų - bus desertinė duona. Galima dėti džiovintas vyšnias, abrikosus, razinas - ką mėgsti. Žiauriai skanu.
Dar kartą permaišau ir sukrečiu į kitą skardelę.
Abiejų viršų pabarstau miltais, uždengiu švaria drobele ir palieku 12 valandų miegoti, t.y. kilti. Šalia pastatau raugą - jį irgi pakildinu prieš dėdama į šaldytuvą. Vieni sako, kad taip jį galima laikyti savaitę, kiti - 10 dienų, aš laikau kartais ir dvi savaites, nieko tokio. Į kamerą nekišu --- kažkaip labai drastiška.
Saldžių sapnų, duonele
Kol tešla kyla, galima labai daug ką nuveikti: miegoti, dirbti, ilsėtis, grybauti ar kažkaip maloniai leisti laiką, nes tam turime 12 valandų. Šį kartą aš ėjau į darbą (ne todėl, kad labai malonu, bet... (pats supranti) :)). Po darbo ir po Mezgimo zonos grįžau namo ir jau nuo durų mane pasitiko švelnus salsvas raugo kvapas. Tai reiškia, kad duona jau visai čia pat. Po rankšluosčiu radau štai ką:
Gerai iškilo! Raugas išburbėjęs, matosi oro burbuliukai - geras užtaisas kitam kepimui:
Raugą uždarau dangteliu ir slepiu į šaldytuvą, o duoną šaunu į orkaitę. Nustatau apie 200 laipsnių, kepti 1 val. ir einu kažką veikinėti, nes yra gražaus laiko. Labai svarbu kepant duoną neatidarinėti orkaitės, nesidaužyti, nesibarti - duona nemėgsta aštrių vibracijų.
Maždaug po 20 min. pradeda skleistis kepamos duonos kvapas ir šiluma. Neaprašysiu, neįmanoma.
 
Atėjus laikui, orkaitę išjungiu, duoną ištraukiu, apdengiu drėgnu rankšluosčiu ir palieku vėsti - kartais apie dvi valandas, o kartais neištveriu ir nukrapštau kokį kamputį su sviestu...
Mano duona
Nepaprastai graži ir neatsivalgomai skani
Užsuk, pavaišinsiu

Kai žydi voveruškos

Darbe įveikusi eilinį vertimą, puoliau pro duris, labai aiškiai žinodama: lekiu voveruškų. Šeštadienį miške palikau 3 gražius "darželius", kuriuos tikiuosi šiandien nurauti.
Įskridau į mišką ieškoti savo darželių. Dviejų neradau, trečią iškniso šernas. Hmmmm, galvoju, vistiek aš jų, tų voveruškų, tų gražiausių miško gėlių, rasiu. Vaikštau, išdidžiai nusisuku nuo ūmėdžių, bet voveruškų šiandien nėra, nė-ra, NĖ-RA!!! Ką gi, tiks ir ūmėdės - negi grįšiu tuščiu maišeliu...

Beje, apie maišelį... Vis dar renku grybus į neekologiškus plastikinius maišelius, nes pintinė man yra pažadėta dovanų. Tai bus labai ypatinga pintinė iš labai šaunaus pynėjo, kuris jau gal metus kaip tyčia nesėdi prie kelio, kai pro šalį važiuoja dovanotojas. Na, galvoju, tikriausiai tas meistras mokosi pinti grybųpasidauginimopintinę, todėl kantriai laukiu ir grybauju į maišelius... Atsiprašau.

Taigi, nusprendžiau ūmėdes vis dėlto rinkti. Bet tik gražiąsias, apvalutes ir labai mielas:
Bevaikštant ir mintys kažkaip "išsitiesino": nustojau analizuoti(s), derėtis, ginčytis, kovoti, o pradėjau užuosti kvapus, girdėti garsus... Galima būtų judėti namo, saulė vakarop. Bet:
ir dar...
ir dar!!!
Ba-ra-vy-kas???!!!!!!!
Cha-cha-cha, ir aš apsirikau - čia zuikbaravykis. Supratau iš kartumo. Prisiminiau, kaip vaikystėje atnešdavau tėtei savo lobį, gal 10 baravykų, o po jo rūšiavimo likdavo 2... Kiti keliaudavo atgal į samanas, nes būdavo apšaukti zuikbaravykiais. Man būdavo taip gaila savęs dėl tų neisšsipildžiusių baravykų. Tikriausiai tai buvo viena didžiausių mano vaikystės traumų, nes tą jausmą iki šiol prisimenu :) Tai va, tokia "traumuota" grybus rūšiuoju ir toliau, gana maniakiškai. Pernai, kai jau pagailo mesti be galo gražius grybukus, likusius atsivežiau į darbą, kad įvertintų kolega. Ir jis juos VISUS pripažino gerais baltais tikrais baravykais!!! Tai toks liūdesys buvo, kad bent 15 tokių "išrūšiavau"...

Tiek apie voveruškų žydėjimą... Ir grybavimą po darbo --- ne dėl rezultato, bet dėl tų minčių, kaip sakiau.

2011 m. liepos 26 d., antradienis

Hola, estoy aprendiendo español

Aš gi sakiau, kad Drugelio efektas veikia... Užteko pakeisti blog'o skin'ą, o pajudėjo ir kiti dalykai. Pvz., šiandien per deal24.lt gavau pasiūlymą užsiregistruoti į ispanų kalbos kursus su 56 proc. nuolaida. Na, ir nėriau (t.y. pirkau) stačia galva, nesidomėdama, nei kas moko, nei kaip moko. Koks bus rezultatas, matysiu, bet dabar švenčiu, nes ispanų k. - tai mano didelė svajonė. Grįždama iš Camino de Santiago, net žodynėlį nusipirkau, kuris pagaliau bus panaudotas. Startuoju rugsėjo 19 :)

P.S. Vakar ir šįryt mezgiau. T.y. keičiu Nemezgimą į mezgimą. Sakau, kad tas Drugelis veikia :)

Ananasas iš Bangladešo arba apie NE NEsakymą

Net nežinau, nuo ko pradėti šią stebuklingą istoriją... Turbūt nuo skambučio, kuris mano sūnų "ištiko" praėjusį šeštadienį, ramiai ir palaimingai važiuojant į kaimą. Savaitgalio planas buvo aiškus ir ramus: lankom seniai matytą ir jau pasiilgtą močiutę. Pakalbėjęs telefonu sūnus rimtu veidu pasakė: "ką tik gavau pasiūlymą skristi į komandiruotę į Bangladešą, išskrendu antradienį, dar turiu pasiruošti"... Pajutau, kad lengvai čiuožtelėjo žemė ir visi savaitgalio planai baigėsi, dorai net neprasidėję. Sekmadienį anksti ryte grįžom į Vilnių ir įsijungėm į pasiruošimą, nes reikėjo nemažai dirbėti tiek iš biznio pusės (čia sūnus su kolegom), tiek prie "skudurėlių". Nežinau kaip jūs, bet man kone prieš kiekvieną rimtesnį išvažiavimą (kad ir prie jūros) norisi atnaujinti garderobą. Na, bent ką nors nusipirkti. O čia - Bangladešas visgi :) Tai šito "skudurinio" reikaliuko ėmėsi moteriškoji pusė, Motiejus dalyvavo kaip manekenas... Galų gale, pavargę, išsekę, alkani, bet patenkinti rezultatu grįžom namo, o antradienį ryte sūnus sėkmingai pakilo link Kopenhagos... Čia keletas ištraukų iš jo priebėgomis rašytų laiškų:
------
"Lėktuve kiekvienas turėjome po savo TV (ekonominė klasė) su daugiau kaip 100 filmų. Lėktuve televizoriai tiksliai rodo, kur esi, kokiame aukštyje skrendi, kokia temperatūra lauke, ir kurioje pusėje Meka. Ir kiek mylių iki jos. 18:30 vietos laiku jau tamsu. Išlipome iš lėktuvo ir pirmas klausimas: „kur išėjimas iš šios bl** pirties“. Tamsu, tvanku, karšta...----
Čia TOKIA separacija. Važinėjam $1M kainuojančia mašina. Aplinkui skurdu...----
Bangladeše yra ~147 mln. gyventojų, plotas -- truputį daugiau nei du kartus didesnis už Lietuvos. 1981 Bangladeše buvo 83 mln. gyventojų. Per 30 metų populiacija padidėjo beveik 2 kartus. Vietos daugiau neatsirado. Žmonės glaudžiasi bet kur...----
Pakilome į viršutinį aukštą ir prabangiai pavalgėme. Vieno patiekalo kaina -- 50-300 Lt. Sulčių stiklinė kainuoja 1000-1500 Tk (30-50 Lt). Apelsinų ir ananasų sultys buvo nuostabios. Nesu gyvenime gėręs nieko panašaus...----
Pavalgyti gavau visko. Buvo tokia specifinė jautiena. Karves girdo alumi, kad mėsa pasidarytų ypatingai minkšta. Ir tuomet mėsa tiesiogine to žodžio prasme ištirpsta burnoje...----
Bangladeše kavos automato pirkti nėra prasmės. Pigiau yra metus samdyti žmogų, kuris tau darytų kavą. Tokio darbuotojo atlyginimas -- $15/mėn. Ir jis už tai galės 24 valandas būti tavo namuose/biure. Šluoti, gaminti kavą, išplauti peleninę, tvarkyti namus. Bus gražiai apsirengęs ir labai laimingas, kad turi tokį darbą...----
Kastinė sistema. Jei gimei būti rikša, visą gyvenimą rikša ir būsi. Jie nesitiki daugiau. Jiems su tuo net taikytis nereikia, klausimų, kodėl taip yra, nekyla... Visuomenė susisluoksniavusi, ir visai ne per prievartą. Todėl man buvo nesuvokiama, kai policininkas virš manęs laikė skėtį arba ėmė nuo mano nugaros kuprinę ir dirbo kaip viešbučio tarnautojas...----
Jei kažkas yra „aukštesnės kilmės“ (tai geriausiai parodo pinigai), jam reikia tarnauti. Šuniškai, be klausimų. Todėl darbuotojai tiek ilgai pas vieną šeimininką ir dirba...----
Lietuviškas maistas, namai, poilsis. Jaučiu, kaip noriu miego ir savų žmonių. Be rodymosi, kiek daug turi pinigų, bet egzotiškų valgių. Noriu namo..."
----
Nuo savęs galiu pridurti, kad ananasas iš Bangladešo buvo nuodėmingai saldus... Sultys varvėjo per pirštus, minkštumas, kvapnumas, niammm... Ir dingo mūsų skrandžiuose net truputį per greitai, pailkdamas tik saldų atsiminimą.

Mintimis vis "atsuku juostelę". Kelionė - nukritusi iš dangaus, kaip stebuklas. Patirtys, kurių iki šiol nebuvo, kontrastai, visiškas KITOKUMAS, išmetantis iš gerai pažįstamų "teisingų" orbitų. Galima sakyti, kad Motiejui pasisekė, nes važiuoti pasiūlė būtent jam, vos mėnesį dirbančiam toje firmoje ir sistemoje. Dar jis tiki savo jėgomis. Dar tikriausiai jis buvo "laiku ir vietoj". Ir dar (svarbiausia!) jis nepasakė NE, nors buvo galima nesunkiai sugalvoti priežasčių, kodėl yra nepasiruošęs ar nepakankamai pasiruošęs. Džiaugsmas tas, kad jis tų priežasčių net neieško.

To ir linkiu, moralo nebus.

2011 m. liepos 25 d., pirmadienis

Laikas keisti(s)?

Tikriausiai JIS vėl atėjo. Tas laikas keisti(s), kuris duoda žinią per nuobodulį ir pasyvumą, virstantį ištįsusiu lipniu nuovargiu.
Nesikelti. Neiti į darbą. Nedirbti. Nemegzti. Nekalbėti. Nesimaudyti. Nevažiuoti. Ne. Ne. Ne. Ne.
Pagalvojau, ką norėčiau va taip imti ir keisti? Ne tiek daug ir turiu. Mašiną, darbą, butą, figūrą?.. Taip, VISKĄ --- radikaliai ir iš karto!!! Todėl pakeičiau blog'o skin'ą, tikėdama, kad Drugelio efektas suveiks ir anuos :) Esu tikra, kad suveiks, klausimas tik - kada.

P.S. Dar norėčiau nedelsdama pakeisti Nemezgimą į aistringą mezgimą. Kad atsidarius MZ dienoraščius, kiekvieną kartą nesisuktų galva nuo grožių, kuriuos stebuklingais būdais sukuria kitos. Tik ne aš, nes mezginys, gulėdamas MANO stalčiuje, kažkodėl nedidėja... Gal šįvakar pavyks jį bent kiek padidinti, jei nepasipainios koks Jo Maženybė (s)tingulys...