2010 m. gruodžio 15 d., trečiadienis

Filmai

Yra filmų, kuriuos žiūrėdama galiu numegzti pusę šaliko, o yra tokių, kai, atrodo, nustoju kvėpuoti.
Forestas Gampas, Visa tiesa apie mano mamą, Keista Bendžamino Batono istorija, Pagalvės užrašai, The Shawshank Redemption, Sala, 4 minutės, Geišos išpažintis...
Šįvakar žiūrėjau "Šventi svečiai". Per visą filmą išmezgiau 5 akis. Einu miegot linkėdama sau suprasti, ką tas filmas sako man :)

Labų naktų

2010 m. lapkričio 14 d., sekmadienis

Ženklas: pasirinkti mintis

Iš šios dienos skaitinio: "Taigi įsidėkite sau į širdis ir iš anksto negalvokite, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai." (Lk 21, 14-15)

Pagalvojau, kad kartais (gal dažnai?) nerimą, bejėgiškumą, baimę veikti užauginu iš savo pačios minčių, išgalvodama situaciją, kurios gal nė nebus... Kaip šiandien sakė Saulius: mes minčių nesugalvojam, jos pas mus tiesiog ateina. Ir mes patys pasirenkame, kurias praleidžiame, o kurias fiksuojame. Į jas ir sudedame savo energiją...

Dvi įžvalgos apie mintis per vieną dieną--- tai ženklas?

Įžvalga

2010 m. lapkričio 13 d., šeštadienis

Toks rytas

Man patinka rytai be aiškaus plano. Gali gulėti. Gal gerti kavą. Gali glostyti katę. Gali megzti. Gali klausyti lietaus. Gali žiūrėti pro langą. Gal verkti dėl liūdnos savo meilės. Gali tylėti. Gali melstis. Gali vėl gerti kavą. Gali skaityti. Gali nesiprausti. Gali miegoti. Gali žiūrėti saldų filmą. Gali liūdėti. Gali rašyti blog'ą. Gali taukšti niekus. Gali valgyti šokoladą. Gali norėti. Gali nenorėti. Gali svajoti

Gali sustoti.

Šventoji žemė. Skaidrumu labai persmelktos dienos arba Nesirašo

Nuoširdžiai prisipažįstu: labai keista kelionė. Tikrai labai keista. Nes aš labai seniai ir visa savo esybe į ją labai norėjau, o dabar... neklausinėkit, kaip ten buvo, nes nesipasakoja. Ir nesirašo.

Buvo skaidru, švelnu, sklandu, giedra, smagu, pilna, gražu, baugu, jautru, gilu, linksma, džiaugsminga, skaudu, aštru, anksti, vėlu, skanu, šalta, jausminga, karšta, balta, šviesu, šventa... O kaip tą papasakot - nežinau. Po kitų kelionių įspūdžiai liejasi laisvai, o čia... nesipasakoja. Tarsi norisi savyje kuo ilgiau išlaikyti tas skaidrumu persmelktas dienas.

Gal tai, ką patyriau, dabar kažką keičia manyje? Gal dar bręsta: kol išeis, išsiverš, plaudamas mano išpuoselėtas užtvaras ir suspaudimus. Gal dar viskas bus, nereik skubėt.

O kol kas ačiū jums, mano kelionės draugai --- nuoširdžiai, atvirai, džiaugsmingai ačiū.

AČIŪ plevenantiems angelų sparnams, kurie lydėjo mus visą šią kelionę. AČIŪ Dievui.

Duonos padauginimo vieta


Tiberiados ežeras iš Kafarnaumo
Nuo Taboro kalno
Bananų pardavėjas
Getsemanės sodas
Kedrono slėnis
Katė
Malda
Šiandien tiek...

2010 m. spalio 24 d., sekmadienis

Šventoji žemė. Pradžia: spalio 9 d.

Atsibundu ir suskaičiuoju darbus: atsirinkti daiktus, supakuoti; kažkur nuvažiuoti; paimti, nuvežti, parnešti; išskalbti, nuplauti, išvalyti; surinkti, užsukti, išmesti; parašyti, nuspręsti, atsakyti... Diena pilna kaip kibiras, o pavakarį man jau reikia skristi... Kažkada susikraunu lagaminą (nepamirštu mezginių:)), kažkada išsiunčiu atviruką, kažkada prisimenu kaip rėkė katė, kai vežiau ją "atostogų" į kaimą, kažkada atvažiuoju į oro uostą, kažkada išskrendu...

Ryga. Desperatiškos pastangos susitikti  ir sunkus liūdesys, kad nepavyko, nes būtų neužtekę laiko grįžti į lėktuvą. Ilga eilė, įkyrus patikrinimas ir mieguistas, vis šiltėjantis skrydis. Lipnų nakties miegą išblaško vaizdas pro lėktuvo liuką: jūros pakrantė kiek akys užmato nubarstyta šviesos taškais ir ūkais. Nakties tamsoje atrodo, tarsi jonvabaliai ir andromedos sudarė vieno vakaro sąjungą, kad apšviestų Tel Avivą... Nemačiau gražesnio naktinio miesto vaizdo... Arba neatsimenu.

Tel Avivas. Milžiniškas oro uostas, bet man nesvarbu, nes mano rodyklės veda link išėjimo. "Muitinė": ko atvažiavot, kas tokie esat, ar iš viso turite teisę čia būti... Miestas trenkia šutintom bulvėm, galvą spaudžia tiršti bugenvilijų žiedai, +27, palmės, žiedlapiais nubarstyti šaligatviai. Autobusiuku riedame į Nazaretą. Marina miegas. Kažkaip pasiekiame viešbutį, kažkaip įsikuriame, kažkaip susitariame dėl pusryčių... Gal nieko ir nesapnavau, iki pusryčių 3 val., po langais žviegia mašinos ir ūbauja muedzinai.

Būk pasveikinta, mano Šventoji žeme!

2010 m. spalio 21 d., ketvirtadienis

Svajonės pildosi!

Vis dar daug svajoju ir kalbu apie savo svajones. Ateina laikas, kai galiu jas skaičiuoti, nes labai daug išsipildė. Gyvenu, dirbu savo mažus ir didelius darbus --- ir tas laikas ateina.

Taip ėjau į dar vieną išsvajotą - kelionę į Šventąją žemę. Apie Izraelį galvodavau su pagarba, kuri ilgainiui virto noru, o dar vėliau - troškimu šią šalį pamatyti. Šią trauką labiausiai stiprino Biblijos skaitymas, kitų susižavėjimas ir įgimtas kelionių magijos jausmas. Biblija ir šilti Bernardinų bendruomenės santykiai atvedė prie sprendimo, kad į Šventąją žemę važiuosiu ne su turistų, o su piligrimų grupe.

Taigi, kelione kliedėjau jau gana seniai. Kliedėjau, bet nieko nedariau. Daugiau kaip prieš dvejus metus mišiose susitikau parapijietę, kuri pasakė, kad suformuota grupė į Izraelį, vietų jau nėra. Nebent įsiprašyčiau "per kunigą". Mokykloje niekada nebijojau mokytojų, universitete - dėstytojų, bet štai kunigų kurį laiką privengiau. "Prašyti per kunigą" tuo metu man sukėlė nerimą, bet labai trumpam --- po keleto minučių jau stovėjau prie zakristijos durų. O dar po keleto minučių pro jas išėjau spindėdama iš laimės, kad "mane priėmė". Grįžau namo su gera naujiena ir pakylėtu jausmu. Bet dvejų metų laikotarpis šiek tiek trikdė, nes tokiam laikui aš iš viso nieko neplanuoju, o čia suplanavau atostogas.
Bet spalio 9 d. vis dėlto atėjo...

Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi (Koh 3,1).

2010 m. spalio 9 d., šeštadienis

Pažvelk į Rytus, Jeruzale, pamatyk džiaugsmą, kuris tau sklinda iš Dievo

Tu būsi vadinama nauju vardu,
kurį pats VIEŠPATS tau suteiks.
Tu būsi puošni karūna VIEŠPATIES rankoje,
karališka diadema savo Dievo dešinėje.
Iz, 62

Išvažiuoju, kur dar nebuvau, ir antrą rudenį iš eilės --- į gyvenimo kelionę. Vėl viską turiu: ilgą kelią po kojom ir laisvę širdy. Ate!

2010 m. rugsėjo 29 d., trečiadienis

100 pranešimas. Ruduo - ačiū

Pamačiau, kad šis pranešimas jau 100-sis. O niekotokio neturiu. Net temos. Įlindau, galvoju kažką išleisiu iš savęs, kas spurda...

Tai va, ruduo. Atvėso lauke. Atvėso ir širdyje, nes į užsienius jau išvažiavo abu vaikai. Nors jau ir pernai negyvenom po vienu stogu, bet kol bent vienas buvo Vilniuje, pleveno toks artumo su abiem jausmas: kai norisi paskambini, paklausai, išgirsti... daugiau tarsi nieko ir nereikia. Giliai širdyje džiaugiausi, kad taip "sklandžiai atsiskyrėm", o dabar, va, vėsu. Skype, gmail, Outlook, dar kažkas ir bile kas ---- niekas neatstos buvimo arti: ne kasdien, net ne kas savaitę, bet vistiek --- arti. Arčiau negu Ryga ir arčiau negu Glasgow :)

Ir dar ruduo. Darbai, derliai, vėl darbai --- jaukus atsivėrimo ir savęs atradimo džiaugsmas: čia ir dabar, ir kokia esu.

Vis dar ruduo. Spalvoti lapai, bespalviai lietūs, aštrėjantys kvapai, margi skėčiai, aromatinės žvakės, švelnėjantys siūlai, šiltėjantys delnai. Tai vis ruduo.

Ir vėl ruduo. Gimtadienis pirmą rudens dieną, keista dovana, šilumingi savaitgaliai, veriantys prisiminimai apie praėjusį rudenį, artėjanti išsvajotoji kelionė į Jeruzalę...

Gausybė išsvajotų išlauktų ištylėtų dovanų. Tikėjimas tuo, kas manęs laukia, ir jau šiandien pildosi --- dosniai, gausiai ir su kaupu.

Ačiū

2010 m. rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

Autostrada... arba nepaaiškinamos vibracijos

Kartais būna, kad nežinia kodėl ir nežinia iš kur daiktai įgauna Vardus. Taip mano vasariškas megztinis tapo "Levandų lauku", paslaptingas ateities mezginys jau turi Mėnulio debesies pavadinimą. Apie tai kada nors vėliau, o dabar mezgu autostradą. Dėl šio pavadinimo kalčiausia Sonata, bet nieko nepadarysi ir niekur nepasislėpsi --- tas pavadinimas ir mano mezginiui prilipo, kitas natūraliai negimsta, tai matyt taip ir liks: autostrada. Visąlaik vienodu tempu ir ratu-ratu-ratu... Viliuosi, kad mano proginis mezginys netrenks asfaltu, reklamų šiukšlėmis ir migdančia autostrados būtimi, kai nelabai supranti kur esi ir ką weiki, tik spaudi gazą ir laikaisi vairo. Kaip įsisukusios minties. Ar begalinio ciklo, kurio pabaigos nenori. O gal nori, bet bijai ----------- Oi, kažkur į šoną nuvažiavau...
Bet tame mano rate yra ir gerų vibracijų, nes juo labai domisi GražuolėVasara.
.

Ji, beje, domisi viskuo, kas susiję su mezgimu ir "Mezgimo zona": siūlais, mašeliais:
 
Net staltiese, ant kurios ką tik buvo padėtas visas šis gėris :)
Tikriausiai tas pačias vibracijas jaučiu ir aš, kai pasistatau mašiną maždaug 100 m nuo "Mezgimo zonos" ir tuos metrus einu išsišiepusi ir nušvitusi. Gal dėl susitikimo džiaugsmo, gal dėl būsimo grožio džiaugsmo, gal dėl paprastumo džiaugsmo, gal dėl siūliškos beprotybės džiaugsmo...

O gal tiesiog dėl džiaugsmo :)

2010 m. rugpjūčio 21 d., šeštadienis

Laimės pliūpsniai šeštadienio rytą

Pirmas pliūpsnis. Katė maiše. Pačia tikriausia ir tiesiogiškiausia prasme. Ši katė maiše neparduodama.
 Antras pliūpsnis. Šįryt mano draugės gimtadienis. Džiaugiuosi, kad susiėjo mūsų gyvenimo keliukai ir labai norėjau ją nudžiuginti, juolab kad gimtadienio baliuje nedalyvausiu. Pas babytę nupirkau kardelių ir nuvežiau. Tiesiai nuo ežero, kiek išsidraikiusi, neiškilminga ir visai nepasipuošusi. Draugė apsiašarojo iš džiaugsmo. O aš važiavau namo ir galvojau, kad dar neaišku, kuri čia laimingesnė: ar ji, gavusi netikėtų dovanų;  ar aš, nes ji taip apsidžiaugė...
Trečias pliūpsnis. Lengvas pokalbis telefonu, žongliravimas žodžiais ir tuo, kas už žodžių. Ir kvatojimas iki ašarų.

Ate, neriu į viltingą laimingą raibuliuojantį savaitgalį

2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis

Šeštadienis tarsi iš niekur

Šeštadienis grėsė būti be koncepcijos ir laisvai plūduriuojantis. Bet tarsi iš niekur gimė planas, ir visa diena staiga įgavo kontūrus. Hmmm, vistiek tarsi iš niekur.
Pradėjom nuo Užutrakio dvaro, parodos "Menamos istorijos". Kas bandytų apsakyti įspūdį - tebus išblukę aidai. Nes spalvos, džiaugsmas, gerumas TEN yra asmeniškas, gilus ir labai stiprus. Pradedant užtvertu įėjimu, drąsa brautis per statybvietę, baigiant visišku nenoru išeiti, o tik likti čia, būti, semtis tų spalvų, nuotaikų, tekstų, vaizdų, pojūčių. Na bet aš jau apie išblukusius aidus... Žodžiu/vaizdu buvo taip:
 

 
---- važiuoti, ir ne vieną kartą. Bilieto kaina 5 Lt.

Po parodos pasijutom išalkę. Turbūt kažkiek savęs atidavėm nuotraukų rožėms, horizonto linijoms, paveikslų žaidimams, žaismėms, ironijai ir egzistenciniam liūdesiui. Todėl LABAI norėjom kažko konkretaus ir valgomo... "Senosios kibininės" kibinai pradingo nespėjus jų įamžinti... Pasitvirtino, kad kartais ir materialūs daiktai būna netvarūs ir labai laikini.
Kitas punktas - sūrininkų namai Dargužiuose. Paprasta, natūrali aplinka, bendravimas, sūrių istorijos, naminis maistas, gulėjimas po medžiu, pažįstami pažįstami pažįstami iš miesto, žolės kvapas, avių spirai, medinės gulbės, pienas, platus dangus ir stiprėjantis noras palikti miestą
Patiekalų kainos pasirodė nemažos, bet tai "nurašėm" kaip paramą ir palaikymą puikiai, gyvybingai, reikalingai iniciatyvai ir bendruomenei. Todėl dar pridėjom kiek galėjom, nes staiga paaiškėjo, kad mūsų grynųjų pinigų rezervai labai riboti, o kaime, kaip žinia, kortelės yra nepatikimas "pinigas" :)
Toliau Pivašiūnai. Buvo įdomu važiuoti tarsi į niekur, nes neturėjom nei žemėlapio, nei GPS - tik vidinius kompasus ir nuojautas, kad "ten turėtų būti kelias". Tas kelias buvo - po praūžusio škvalo gana iškalbingas. Tebedejuojantis, lūžtantis, šiurpinantis.

Pivašiūnai man - jaukus miestelis, su tarsi ostija iškelta balta bažnytėle ir stebuklingu, jaudinančiu Dievo Motinos paveikslu. Jis visada kviečia stabtelėti, nurimti, ilgai žiūrėti, išsigryninti. Todėl laiks nuo laiko čia užsuku, nebūtinai per Žolinę, bet šįkart taip sutapo. Ne, netiesa - važiavimas čionai kaip tik buvo anksčiausiai suplanuotas, nuo jo viskas ir prasidėjo.

Pakeliui namo nusiaubėm Danutės daržą ir išsimaudėm miško ežeriuke-akyje.
Įvyko viskas geriausio, ko nesitikėjom ir dėl ko visiškai nesistengėm ---- tiesiog leidomės į kelionę.

Diena skaidri, tarsi iš niekur

2010 m. rugpjūčio 4 d., trečiadienis

Išsipildė --- karšta

Karšta, net slopsta mintys. Dingsta suvokimas, ar sapnuoju, ar jau pabudau. Išsilydę sapnai braunasi į šiandieną, o išsilydę jausmai - į vakardieną. Karšta... ir viskas lėta, tarsi atsitiktinai, šiek tiek nesuprantamai.

Levandų sapnas išsipildė! Buvau ten, bet nenusifotkinau su savo levandišku megztiniu, nes buvo 40+ Bet megztinį visada turėjau lagamine.
Dar išsipildė ežerai, rytai, darbai, tylėjimai, lytėjimai, sapnai... Toks paplaukęs įrašas --- turbūt nuo karščio

We are accidents waiting to happen

2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Aš dirbu!

Taip, jau šešta diena kaip einu į darbą. Praeitą savaitę nieko nemezgiau, nerašiau, nesportavau ir netgi nesvajojau, nes buvau persunkta informacijos gausos ir pokyčių streso. Iš ryto reikia keltis, o kūnas miega. Reikia važiuoti į darbą, o jis vis dar miega, nes atpratau!.. Bet šiandien jau viskas paprasčiau: tarsi prisitaikau prie ritmo, o darbe atrandu naujus masinančius dalykus. Ir naujus įdomius, geranoriškus žmones.
Paradoksalu ir nelogiška, kad iš dviejų pasiūlymų šiais laikais pasirinkau finansiškai nenaudingesnį. Daug rizikingesnį. Reikalaujantį daugiau pastangų ir knisinėjimosi po mažmožius. Bet žadantį daugiau laisvės spręsti, ir veikti. Daugiau pasitikėjimo ir realaus suvokimo, kad esu tai, ką darau :)

Neriu stačia galva ir atvira širdimi. Ir tau to linkiu

2010 m. gegužės 14 d., penktadienis

Levandų sapnas

Trumpa užuomina apie galimybę vasaros viduryje išvažiuoti į Prancūziją sukėlė saldžią vidinę sumaištį ir užliejo šilta svajonių banga. NORIU ten! Nors, tiesą sakant, tai visai nelogiška, nes: būsiu ką tik pradėjusi dirbti, rudenį numatyta dar viena kelionė, o bendrai ta galimybė kol kas tokia miglota, beveik nereali. Bet kadangi mano gyvenime vyko ir vyksta daug nelogiškų dalykų, su malonumu atsiduodu vizijoms ir jau matau save saulėtame Provanse. Provansas man - tai visai ne Žydrasis Krantas, Nica ar Kanai. Man Provansas - tai tingios saulėtos popietės, šešėlių virpėjimas ant pietietiška maniera nudažytų kambario sienų, turtingi nėriniai, daugybė pagalvėlių, tekantys pašnekesiai verandoje. Kvapą gniaužianti gamta, alyvuogių muilas, gėlėmis plūstančios terasos. Jauki kaimiška virtuvė su tūkstančiais smulkmenų ir slaptų stalčiukų. Prieskoningas ratatouille su vynu. Ir, be abejo, levandos. Raibuliuojantys violetiniai laukai, nuolat kedenami vėjo. Tylus kuždesys ir ilgesingas, paslaptingas kvapas. NORIU ten!

Didžiausia staigmena ištiko, kai šįryt išsitraukiau kažkada pradėtą megztinį. Šiam megztiniui vardas prilipo savaime - nuo šiol vadinsiu jį "Levandų laukas". Pagal NLP metodą "uodega vizgina šunį" --- jau matau save su šiuo megztiniu tikrame Provanso levandų lauke.

O kol kas - drįstu svajoti ir skubu megzti :)

2010 m. gegužės 2 d., sekmadienis

Su Mamos diena

O taip pat su tavo, mano, jūsų, mūsų diena. Tų, kurios gavome malonę būti Mama ir tų, kurios formaliai tos malonės negavom, bet esam Mamos dešimtsyk, šimtusyk, tūkstantsyk savo gyvenimuose, nes auginam arba vaiką, arba draugą, arba jau visiškai suaugusį, bet vistiek norintį augti... Tas amžius ne tiek svarbu --- daug svarbiau auginti.
Tai va, mano šis rytas buvo... Gana anksti atsibudau, pasveikinau savo mamą, paskui mezgiau, viriau košę  miegantiems vaikams. Tie vaikai vis miegojo, košė šalo, o aš vis mezgiau... Galų gale aname kambary kažkas pradėjo judėti, knisosi ir krebždėjo. Eilinis rytas, taip būdavo, kai niekaip negalėdavau pažadinti...
Na ir štai: mano mezgimo kambary šviesą užstoja du vyrukai apie 1,90 cm. Su kvietkeliais (gvazdikais) ir saldainiais rankose. Lengvai užtinę nuo miego, pabalę ir dar visiškai neprasišnekėję: krenkščia, bando dainuoti, kol galiausiai visai darniai užtraukia "ar žinai, kad graži panelė buvo tavo, buvo kažkada mama..."
Taip, kažkada buvau panelė, o dabar tik graži :) Žliumbiu kaip mergužėlė. Ir vėl sakau, kad niekada negalėsiu sau leisti ant jų supykti. Kaip tikriausiai niekada ir negalėdavau supykti iš esmės, nes juos mylėjau ir myliu  visai negudria, visai paprasta, atvira ir besąlygiška meile. Taip, kaip visos pelėdos myli savo pelėdžiukus, o mamos myli savo vaikus :)
Dėkoju už visas meiles, kurios juos lydi dabar: apkabina, stiprina, žeidžia. Už beribes, ilgesingas, skaudžias, bet, duok Dieve, visada besąlygiškas meiles

2010 m. balandžio 23 d., penktadienis

Šilagėlių sapnas

Absoliučiai nerealus trapus švelnus lauktas ir netikėtas šilagėlių sapnas tingią trečiadienio popietę

2010 m. balandžio 19 d., pirmadienis

Moterys, kurios turi vyrus (2)


Moterys, kurios turi vyrus, nelaukia ryto. Jos nenori pabusti, žiūrėti į pro užuolaidas srūvančią melsvą šviesą, į Kitą, nes rutina. Jos nenori žiūrėti į savo vidų, nes bijo, kad ir ten rutina. Ant jų odos nėra Kito šilumos ir kvapo, nes juos prarijo rutina. Jos nieko nesako, gal nieko ir negalvoja, nes rytas naujas, o jos tik eina virti kavos. Jų žingsniai minkšti, o judesiai neaprašyti, nes jų niekas nemato. Jos prieina prie lango, bet neieško  savo atvaizdo, nes ir už lango pilka, kaip rutina... betašeinuišvirsiutaukavosirvisuspažadinsiuirbūsiunusipraususiirnuostabiaireikalinga 
Jų akys primerktos, o lūpos tyli. Ši diena vėl prasideda, bet ji kvepia tik kava, o ne Kitu ir pilnatve.
Moterys, kurios turi vyrus, į darbą eina pro dideles vitrinas. Stikle jos mato save: įsivaizduotą, geistą, nutilusią. Jos rutiniškai dirba tuos pačius darbus, rutiniškai labai pavargsta. Vakarais pro rutiniškus blynus stebi savo Kitą, bet kažkodėl nemato jo veido.
aštaukąnorspasakyčiaupapasakočiaukąnorsbetbijaupradėtinesimsiurėktitodėltikmaišaumaišaumaišau
Maišau neatsakytus klausimus, nurytas nuoskaudas, neišmylėtą jausmą, neišdalintą švelnumą.
valgyk ačiū skanu normaliai labanakt
Rutiniška vakarienė, rutiniškas vakaras, rutiniška naktis ir vėl rytas be melsvos šviesos.

Jos pamiršo, ką reiškia jausti


(Nuotrauka iš Adomo blog'o)

2010 m. balandžio 18 d., sekmadienis

Medus be pipiriukų arba dykinėtojos privilegija

Keletas saldžių, nostalgiškų mano dabartinio gyvenimo akimirkų (pipiriukų mėgėjai, neskaitykit). Jos tokios ryškios gal todėl, kad turiu laiko: leidžiu sau jas išgyventi ir į visa tai įsijausti --- tai dykinėtojos privilegija.
Po daugiau nei 20 metų: ką tik privarvėjusi sula ir nemažiau svarbus žiūrėjimas į beržo šakas, aukštyn užvertus galvą
šilagėlės
    pirmas šiųmetis laužas ir kepsniukų sezono atidarymas. Kalakutiena su paprikoje keptais obuoliais, mhmmm --- labai skanu


      ramus saulėlydis, tarsi už miško justi jūra

        Tiek daug, apsčiai ir švelniai, kad norisi susemti ir saugoti

        Tango kaip gyvenimas ir gyvenimas kaip tango

        Retėjantys mano blog'o įrašai turėtų reikšti, kad esu labai užsiėmusi. Taip, iš tiesų: nuo ryto iki vakaro baisiai užsiėmusi, bet atsisukus atgal nėra kuo pasigirti. Jausmas pažįstamas, ar ne? Diagnozė viena - darau kažkokius mažmožius, o teisinga būtų versti kalnus... Na ir kas čia žino, kas yra teisinga, matyt dabar toks etapas. Tikiu, kad tai susikaupimas prieš "kalnų vertimą", labai sau to linkiu. Tikriausiai tu linki man to paties :))
        O dabar apie tango, kuris įvyko penktadienį. Nuostabus, absoliučiai nerealus "Gotan Project" koncertas. Pulsuojanti, svaiginanti, nešanti muzika. Su virpančiomis pauzėmis aukščiausiame kulminaciniame taške - tylos momente tarp dviejų įkaitusių natų. Tai tyla, kuri tuoj sprogs ir kurioje nieko nėra. Švysčiojančios pėdos, šiurpstanti oda ir kūnai, kupini aistros, o tuo pačiu tarsi praradę savo kūniškumą, nes juose ir aplink juos, ir iš jų - tango. Atstūmimai ir priglaudimai, atsitraukimai ir sugrįžimai. Bandonijos dumplėse vibruojantis bandonistas, vien tik aksominiu balsu virtusi solistė, ir visa kita, ką veltui bandyčiau aprašinėti, nes tai būtų tik menkas banalus apipynimas žodžiais to Tango, kaip gyvenimas.
        Grįžo noras tęsti sumanytą ciklą "Moterys, kurios...", kurio saldi pradžia jau padaryta, bet toliau viskas užstrigo...
        ...grįžo pipiriukų skonis meduje

        2010 m. balandžio 4 d., sekmadienis

        Pagaliau Velykos

        Su šv. Velykom!
        Ir nežinau, ką toliau rašyti. Nes šiandien yra pilnos tikros gausios apsčios ilgai lauktos Velykos. Su margučiais, storu varškės pyragu, gėlių žiedais, trykštančiu rytu, bažnyčių varpais, ilgais pasivaikščiojimais. Su džiaugsmingu buvimu ir lėtu, negudriu kalbėjimu. Su vėju, dangumi, sprogstančiais pumpurais ir klykaujančiais paukščiais. Su dideliu, visaapimančiu troškimu gyventi, būti, jausti giliai ir kalbėti atvirai. Su viltimi atsinaujinti.

        O čia - pirmas (pirmiausias!) mano sudėliotas koliažas. Aišku apie šias Velykas.

        Man jis gražus. O grožis, kaip sakė Sonata, išgelbės pasaulį. Sonata, aš tave cituoju, nes man tai yra labai gražu:

        Tikėdama, kad grožis yra moralinė vertybė ir jis išgelbės pasaulį, ta proga  linkiu Jums viso ko gražaus; nes grožis nėra nei didelis, nei mažas, nei menkas ar svarbus, jis tiesiog yra ir jo buvimas teikia jėgų, dovanoja sparnus ir džiaugsmo pojūtį...




        2010 m. kovo 31 d., trečiadienis

        Pirmą mėlyną žibutę...

        Žydras šiandienos dangus ir patrakėlė saulė nuviliojo ieškoti žibučių. Miške iš po rudų pernykščių lapų ir šiukšlių šaukte šaukė sodriai žali žibučių lapai. Prasibroviau prie jų ir apžiūrėjau storesnį kupstelį. Pakapstinėjau pernykščius lapus, o po jais susiraizgęs gležnas žibučių krūmas. Dar visai maži, liauni stiebeliai, sulinkę nuo pritvinkusių pumpurų svorio. Neiškenčiau ir išsikasiau vieną kelmą. Šiek tiek graužė sąžinė dėl to, kad niokoju gamtą, bet pasižadėjau šį krūmą vėl užkasti miške, toje pačioje vietoje - juk savas šiukšlynėlis ir gėlei jaukiausias... Dar įsivaizdavau pradedanti sodininkės karjerą, nes svajoju kada nors sodinti savo erškėtrožę ir serbentą, o čia labai gera praktika.
        Kaip įprasta, naują namų "gyventoją" pirmiausiai apžiūrėjo katė Gražuolėvasara. Aš gi persodindama pa(si)keiksnojau, kad parsinešiau krūmą su baisiai netvarkingais lapais, be jokios logikos ar kompozicijos, tiesiog toks palindo po ranka. Bet viską "nunešė"  du žiedeliai, kurie auga tarsi vienas kitą žadindami,  kuždėdami, tarsi vienas kitą pakylėdami. Gal ryt jie bus atsitiesę ir nutolę, bet šiandien taip gražu ir jauku nuo šios trapios gėlių draugystės... Tik šiandien ir net šiandien, nes jau ryt gali jos nebūti.
        Yra dar viena istorija, kurią jau daugelį metų prisimenu kartu su žibutėmis. Kai buvau paauglė, per televiziją rodydavo laidą vaikams, panašią į dabartinę "Gustavo enciklopediją". Vieną kartą tos laidos vedėjas, profesorius su storais akiniais ir juodais ūseliais panosėje, sako: "Vaikučiai, netikėkit, jei kas nors sakys, kad Lietuvoje negyveno mamutai. Jie TIKRAI gyveno. Apie juos net eilėraščius kūrė, o vienas jų net išliko". Tas eilėraštis buvo:

        Pirmą mėlyną žibutę atnešiau aš tau, mamute

        Moterys, kurios turi vyrus (1)


        Moterys, kurios turi vyrus, rytais bunda lėtai. Jos tingiai ražosi, žvilgteli į pro užuolaidas srūvančią melsvą šviesą, į savo žmogų, į savo vidų. Ant jų odos dar gyva Kito šiluma ir kvapas. Jos nieko nesako, gal nieko ir negalvoja, nes rytas. Tyliai eina virti kavos. Jų žingsniai minkšti, o judesiai apvalūs kaip katės. Jos prieina prie lango, ilgai žiūri į savo atvaizdą jame, pauzė, išsilenkia, vėl pasiražo ir pasveikina naują dieną. Jų akys primerktos, o lūpose žaidžia šviesa. Ši diena vėl kvepia kava, Kitu ir pilnatve.
        Moterys, kurios turi vyrus, į darbą eina pro dideles vitrinas. Stikle jos stengiasi pamatyti save: švytinčią, gražią,  naują --- kaip ir kiekvieną rytą, su švelniu Kito atspaudu akyse ir širdyje.

        Jos jaučiasi saugiai. Laukite tęsinio


        Nuotrauka iš Adomo blog'o

        2010 m. kovo 30 d., antradienis

        (ne)logiškai pagalvojus...

        Pastaruoju metu vis lipu ant grėblio, kuris vadinasi logiškai pagalvojus...
        Viename vakarėlyje - žodžių ekvilibristika apie vynus, patiekalus, padažus. Taip sudėtingai, iškapstant naujus, dar negirdėtus pavadinimus, siekiant nustebinti ar bent jau įrodyti sau, kad visa tai žinai. Ir moki visus tuos įmantrius žodžius (o taip pat vynus, padažus ir dar kažką) apjungti į logiškus darinius. Tylėjau ir snūduriuodama galvojau, kad vynas gali būti beprotiškai skanus visai neįmantriai, nelogiškai, tiesiog: vynas+patiekalas+miela kompanija... Iš to vakarėlio grįžau baisiai pavargusi.
        Kažkurį rytą namie gavau pastabą apie tai, kaip logiškai reikėtų dalinti košę... Visai nejuokinga. Matyt ta "logiška košė" dribtelėjo ant  jautrios stygos, tad diskusija baigėsi karštai ir akimirksniu, visai nelogiškai ir neišsivysčiusi.
        Aną dieną tobulinau savo cv... Pagalvojau, gal čia yra kažkas nelogiško, kad darbdaviai ne puola, o aš pati turiu jų ieškoti. Sukau sukau galvą, kaip čia dar pa(si)tobulinus, bet paskui nusprendžiau, kad, ai, tegul ta cv bus pagal mane, nieko nevaidinsiu, tai jau tikrai.
        Pikas: apsiėmiau padaryti vieną gerą darbą, nors nieko apie jį neišmaniau. Puoliau kaip nuoga į dilgėles, nes kažkas turėjo imtis. O kai nuoširdžiai padirbėjau ir gerokai pasistūmėjau į priekį, išlindo logika's. Tokiu galingu srautu ir patarimų jėga, tokiu reikalo išmanymu, kad ojojoj... Aš žinau, koks saldus jausmas yra logiškai patarinėti kitam. Taip pat žinau, koks "saldus" jausmas yra, kai kiti patarinėja - bet ne padeda, o deda... Išgyvenau. O tas geras darbas jau beveik ir baigtas :)

        Užbaigusi tą darbą, ėjau per miestą ir galvojau: kaip gerai, kad yra žmonių, kurie visai-ne-logiškai:
        • prakalbina upės krantus
        • išpaišo namus Vilnelės pakrantėje, ir oras staiga pradeda virpėti nuo misteriškų nuojautų
        • siauroje gatvelėje ant tvoros rašo eiles: šimtą metų verkiau/ ir staiga nelauktai/ liepos lietūs nulijo
        • į miestą prikviečia angelų

        Kaip gerai, kad yra nelogiškas jausmas ir pavasaris: užklupo, užplūdo, užliejo, nepaisydamas išmoktų taisyklių; prasilupo pro nustekentą savisaugos ir žiemos lukštą ir šildo...

        Mano ne-logiškas gyvenime, mano džiaugsme

        2010 m. kovo 21 d., sekmadienis

        Kepurėtas pavasaryyys

        Nors jau visomis ląstelėmis ir neuronais teka pavasaryyys, tenka baigti kai kuriuos žiemiškus darbus. Pavyzdžiui, antrą kepurę tautiškais motyvais. Čia labiau nei pirmojoje stengiausi "cituoti" mūsų vėliavos spalvų išdėstymą, nes ji megzta studentui iš užsienių. Pagalvojau, kad taip bus geriau.
        Kol kas tik tokia nuotrauka, daugiau stambių planų nėra, nes vaikinai, atrodo, nukrypo nuo scenarijaus ir labiau fotkino save nei kepures. Bet kas norės, įžiūrės kepures, o kas norės - manekenus :))
        Beje, už įkvėpimą megzti spalvotas kepures DIDELIS AČIŪ Gabijai, kuri nepaliauja stebinti mane savo stilingais darbais ir naujomis idėjomis.

        Siūluose susipynusi...