Pradėjom nuo Užutrakio dvaro, parodos "Menamos istorijos". Kas bandytų apsakyti įspūdį - tebus išblukę aidai. Nes spalvos, džiaugsmas, gerumas TEN yra asmeniškas, gilus ir labai stiprus. Pradedant užtvertu įėjimu, drąsa brautis per statybvietę, baigiant visišku nenoru išeiti, o tik likti čia, būti, semtis tų spalvų, nuotaikų, tekstų, vaizdų, pojūčių. Na bet aš jau apie išblukusius aidus... Žodžiu/vaizdu buvo taip:
Po parodos pasijutom išalkę. Turbūt kažkiek savęs atidavėm nuotraukų rožėms, horizonto linijoms, paveikslų žaidimams, žaismėms, ironijai ir egzistenciniam liūdesiui. Todėl LABAI norėjom kažko konkretaus ir valgomo... "Senosios kibininės" kibinai pradingo nespėjus jų įamžinti... Pasitvirtino, kad kartais ir materialūs daiktai būna netvarūs ir labai laikini.
Kitas punktas - sūrininkų namai Dargužiuose. Paprasta, natūrali aplinka, bendravimas, sūrių istorijos, naminis maistas, gulėjimas po medžiu, pažįstami pažįstami pažįstami iš miesto, žolės kvapas, avių spirai, medinės gulbės, pienas, platus dangus ir stiprėjantis noras palikti miestą
Toliau Pivašiūnai. Buvo įdomu važiuoti tarsi į niekur, nes neturėjom nei žemėlapio, nei GPS - tik vidinius kompasus ir nuojautas, kad "ten turėtų būti kelias". Tas kelias buvo - po praūžusio škvalo gana iškalbingas. Tebedejuojantis, lūžtantis, šiurpinantis.
Pivašiūnai man - jaukus miestelis, su tarsi ostija iškelta balta bažnytėle ir stebuklingu, jaudinančiu Dievo Motinos paveikslu. Jis visada kviečia stabtelėti, nurimti, ilgai žiūrėti, išsigryninti. Todėl laiks nuo laiko čia užsuku, nebūtinai per Žolinę, bet šįkart taip sutapo. Ne, netiesa - važiavimas čionai kaip tik buvo anksčiausiai suplanuotas, nuo jo viskas ir prasidėjo.
Pakeliui namo nusiaubėm Danutės daržą ir išsimaudėm miško ežeriuke-akyje.
Įvyko viskas geriausio, ko nesitikėjom ir dėl ko visiškai nesistengėm ---- tiesiog leidomės į kelionę.
Diena skaidri, tarsi iš niekur
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą