Taip, jau šešta diena kaip einu į darbą. Praeitą savaitę nieko nemezgiau, nerašiau, nesportavau ir netgi nesvajojau, nes buvau persunkta informacijos gausos ir pokyčių streso. Iš ryto reikia keltis, o kūnas miega. Reikia važiuoti į darbą, o jis vis dar miega, nes atpratau!.. Bet šiandien jau viskas paprasčiau: tarsi prisitaikau prie ritmo, o darbe atrandu naujus masinančius dalykus. Ir naujus įdomius, geranoriškus žmones.
Paradoksalu ir nelogiška, kad iš dviejų pasiūlymų šiais laikais pasirinkau finansiškai nenaudingesnį. Daug rizikingesnį. Reikalaujantį daugiau pastangų ir knisinėjimosi po mažmožius. Bet žadantį daugiau laisvės spręsti, ir veikti. Daugiau pasitikėjimo ir realaus suvokimo, kad esu tai, ką darau :)
Neriu stačia galva ir atvira širdimi. Ir tau to linkiu