2009 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

12.

Jan Ch'iu tarė: "Aš nesakau, kad man nepatinka Mokytojo kelias, bet aš bijau, kad mano jėgų tam nepakaks".
Konfucijus atsakė: "Kam pritrūksta jėgų, tas grįžta iš pusiaukelės. O tu net keliauti nepradėjai".

Konfucijus. Pašnekesiai

Suprask kitų ribas

Toliau klausaisi, ką šneka tie, kurie, regis, tave atstumia. Bet jie niekados nekalba apie tave. Jie kalba apie savo pačių ribotumą. Jie pripažįsta, kokie jie vargšai, kai susiduria su tavo poreikiais ir troškimais. Jie paprasčiausiai prašo tavo užuojautos. Jie nesako, kad esi blogas, bjaurus ar smerktinas. Jie tik sako, kad prašai to, ko jie negali duoti, ir kad jie turi nutolti nuo tavęs, kad emociškai nepalūžtų. Liūdna, kad jiems neišvengiamai atsitraukus, manai, jog jie tave atstumia. Liūdna, kad jų atsitraukimas tau nevirsta kvietimu sugrįžti į namus ir suprasti, jog ten tikrai esi mylimas.

Henry Nouwen. Vidinis meilės balsas

2009 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

Kelionės nuotraukos

Pagaliau sukroviau nuotraukas, albumas čia.
O čia - piligrimo iš Lenkijos Krzysztof albumas. Įdomūs žmonės, netikėti kampai :)

Spalio 31 d. Camino. Mano Santiago

Miestas didelis, spalvingas, įvairus. Visame šiame margume yra keletas dalykų (dalykėlių), kurie man įstrigo ir kurie nuo šiol bus mano Santiago veidas. Iki kito karto, kol tas veidas įgaus naujų bruožų.

Camino. Spalio 31 d. Trinuosi

Trinuosi po Santiago de Compostella. Pasibaigus savotiškai kelionės rutinai, atsirado tuštuma. Žinau, kad tai normalu, kad praeis, bet trynimosi jausmas šiek tiek erzina. Bandžiau medituoti prie fontano - nepavyko, šalta. Tada superparduotuvėj nusipirkau jamon (chamon: džiovintas labai skanus kumpis, panašų ragavau Juodkalnijoj), pomidorų, sūrio, vynuogių, duonos ir prie kito fontano pavalgiau. Pagerėjo...
Tikėjausi kažką sutikti Skype, bet ne --- visi užsiėmę. Permečiau akimis paštą, radau pora laiškų apie žmones, kurie ieškosi darbo. Pagalvojau, kad kai grįšiu darbo paieškos laukia ir manęs. Hmm-m, matyt savo patirtį guldysiu i blog'a... Bet pirma aprašysiu kelionę. Žodžiu, bus veiklos.

Camino. Spalio 30 d. Pakeliui namo

Siandien ir ryt dar klaidziosiu Santiago gatvelemis, sekmadieni tikiuosi vaziuoti i Fi(ni)sterra (finis terra - zemes pabaiga, vakariausias Europos taskas).
O lapkricio 3 d. mister cheap Ryanair skraidins mane namoooooo!

Camino. Spalio 30 d. AS TAI PADARIAU

(perkėliau įrašą, kurį parašiau būdama Santjage)

Siryt pasiekiau Santiago de Compostella. Grazus miestas, geras oras ir svaiginantis dziaugsmas, kad AS TAI PADARIAU. 24 dienas sekiau geltonas rodykles, nezinodama, kur jos nuves, bet pasitikedama. 24 rytus keliausi, nezinodama, kur nakvosiu. 24 paras gyvenau su daiktais, kurie tilpo mano kuprineje. 487 km nuejau nezinodama, kas manes laukia uz artimiausio kampo, kur suksiu ir ka sutiksiu... Ir stai pabaiga.
Koks jausmas? Geras. As zinau, kad Camino kelione nesibaige - manyje ji tesis. Man negaila, kad daugiau nematysiu geltonu rodykliu - as zinau, kad jos yra manyje (ir tavyje), tik turiu laiku sustoti ir atpazinti. Nesistengti iziureti ir suplanuoti per daug toli :)

Nesirupinkit rytdiena, nes rytojus pats pasirupins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo (Mt, 6-34).

2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Camino. Spalio 30 d. 7 km: Monte do Gozo - Santiago de Compostella

Apie 8 val. susitinkam su Rosalin ir portugalu Xuan, nusprendėm į Santiago įeiti kartu. Leidžiamės nuo Džiaugsmo kalno, o širdyje džiaugsmas kyla... Gana greitai įsiliejam į rytinį miesto triukšmą, bet negirdim jo, nes visi kūno pojūčiai sutelkti į kelionės tikslą, kuris jau čia pat. Eilinį (ir jau paskutinį) kartą turiu pailsinti degančias pėdas, įeinam į Senamiestį, dar keletas kreivų gatvelių ir...
(protingiausia būtų čia sustoti ir neberašyti, nes labai lengva mestis į patetiškus šūkčiojimus, kurių aš taip nemėgstu)... Linksma ir graudu... norisi kiekvieną piligrimą apkabinti, o tuo pačiu užsidaryti savyje... Pilnatvė ir tuštuma tuo pačiu metu. Sveikiname vieni kitus, o širdyje sumaištis, laimė pasididžiavimas ir begalinis džiaugsmas. Skambučiai, sms į Lietuvą - džiaukimės kartu, mielieji :)
Kai emocijų banga bent kiek nuslūgsta, einame tvarkyti privalomų piligrimiškų formalumų: registruojamės piligrimų centre, gauname stella, t.y. patvirtinimą, kad aš, Daiva, praėjau keliu į Santiago de Compostella. 12 val. katedroje kasdien vyksta piligrimų mišios. Mišių pradžioje visada skelbia, kokie piligrimai šiandien atėjo į Santiago de Compostella. Kai išgirstu, kad atėjo "viena lietuvė, startavusi iš Burgos", gerklėje pakyla labai gerai pažįstamas kamuolys ir nenusileidžia iki pat mišių pabaigos... Būtent šv. mišios man buvo didžiausias emocinis krūvis, pažymėjęs vieno etapo pabaigą ir naują pradžią.
Po mišių nuėjom prie Šv. Jokūbo padėkoti už sėkmingą kelionę (tai irgi privalomas ritualas), susitikom su daugeliu kitų piligrimų: apsikabinome, sveikinomės, kaip išsiilgti draugai. Tada į pensioną "Pas Mariją" (prie pat katedros, švarus, tvarkingas, 15 EUR žmogui), vėliau kažkur vakarieniaut, pasivaikščiot po miestą, kurti planus likusioms dienoms. Miestas įdomus, gražus, bet toks įtarimas, tris dienas nebus ką veikti...



Camino. Spalio 29 d. 15 km: Pedrouzo - Monte do Gozo

Monte do Gozo - tai Džiaugsmo kalnas. Jis taip pavadintas todėl, kad nuo jo matosi Santiago de Compostella. Gide parašyta, kad iš čia jau galima įžiūrėti katedros bokštus, bet man nepavyko pamatyti, nors ir kaip akylai stebeilijau į kiekvieną bokštelį. Pamatysiu ryt...
Allbergue - naujai pastatytas milžiniškas kompleksas, kaip koks olimpinis miestelis. Kiek akys užmato tęsiasi barakai su miegamaisiais. Vasarą čia veikia parduotuvės, restoranas, baras, dar velniaižinkas. Sunku įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodo sezono įkarštyje, kai visi šie barakai pilni piligrimų... Gerai, kad mūsų čia vos kelios dežimtys, na gal koks šimtas...
Popietės ritmas įprastas: trumpas poilsis, sotūs, sunkūs ir labai skanūs pietūs (tradicinė šių kraštų virtuvė, Cocida Gallego, kas reiškia Galicijos troškinys: kelių rūšių šviežia mėsa, kiaulės ausys, kelių rūšių rūkytos dešros, daug šviežių kopūstų, bulvės. Viskas sumakaluota ir ištroškinta. Skanu ir labai lietuviška :)), paskui sėdėjimas ant Monte de Gozo, saulėlydis... Ryt finišas. Jau lyg ir laikas, bet tuo pačiu ir liūdna, nes pabaiga...

You do not find the path - the path finds you (iš skelbimų lentos)

Camino. Spalio 28 d. 23 km: Ribadiso - Pedrouzo

Diena kažkuo panaši į vakar (ar dienos gali būti panašios?), tik kilometrai sukasi greičiau. Gal todėl, kad daug fotografuoju: rasotą rytą,
bananmedį su bananukais,


kaktusą su saldžiais sultingais vaisiais, m-nmmm...

Gana lengvai pasiekiu allbergue, nėra ką daug pasakoti. Iš viso ko jaučiu artėjančią kelionės pabaigą: iš mažėjančių kilometrų ant Camino stulpelių, iš daugėjančių piligrimų (prisijungė iš kitų kelių), iš vis daugiau pažįstamų veidų, iš nuovargio, iš namų ilgesio ir užplūstančių emocijų bangų... Įsikuriam, pailsim ir su Rosalin (vėl susitikom!) traukiam į superparduotuvę. Pakeliui, aišku, stabtelim taurės alaus. Lengvai kažką tauškiam, dairomės į karščio išvargintus praeivius, ir kalba pakrypsta apie Camino pamokas. Taigi, pirmą kartą pabandžiau sudėstyti "pamokas". Apie visa tai esu jau girdėjusi, skaičiusi, bet čia išbandžiau savo kailiu. Veikia!
  • neturėti išankstinių nuostatų, lūkesčių, nesusireikšminti. Kiekvienas sutiktas žmogus - kaip švarus lapas, aš jam lygiai toks pats "lapas". Iš lėto, atsargiai, atvirai pradedam į tuos "lapus" rašyti. "Baltumas" skatina atidžiau klausytis, dažniau pritilti, stengtis pajusti kito virpesius. Tikriausiai todėl santykiai su žmonėmis čia pakylėti (žinoma, dar ir todėl, kad jie yra laikini). To "baltumo" norisi ir bendraujant su artimais žmonėmis: kiekvieną kartą jį (ar ją) priimti kaip truputį nepažįstamą, leisti(s) keistis ir tuos pokyčius pastebėti, žaisti žodžiais, improvizuoti...
  • sekti ženklus ir nesistengti įspėti, kas bus toliau. Labai paprasta: jei neseksiu geltonų rodyklių, liksiu klaidžioti po neaprėpiamas Ispanijos platybes. Kartais būdavo, kad stengiuos pamatyti rodykles toliau priekyje. Dažniausiai nepastebėdavau, apimdavo nerimas. Bet kai prieidavau arčiau, tos rodyklės visada šviesdavo savo ryškia geltona spalva. Pagalvoju, kiek visai be reikalo parinuos dėl ateities. O Camino moko: ateis laikas, bus ženklas.
  • būti čia, kiekviename žingsnyje. Čia ir apie rodyklių sekimą, ir apie tai, kad jei pradėsi galvoti, kiek dar liko eiti, kad turi suspėti, pan., tai čia pat griūsi iš nuovargio. Eiti savo tempu, matyti savo vaizdus, galvoti savo mintis, įkvėpti tai, kuo kvepia ši akimirka --- smulkūs dalykai, kurie palaiko ir suteikia jėgų.
  • minties galia pritraukiame žmones. Rosalin patirtis: kai prieš pora dienų išėjo iš Samos, kiaurai lijo, sušlapo, sušalo, pavargo. Nelaiminga sėdėjo bare, ant savęs gręžė džemperį ir jautėsi visiškai apgailėtina. Šalia stovėjęs ispanas pasakė:"Lyja šiandien, lis ryt ir jokių prošvaisčių". Rosalin vos nepradėjo verkti. Apsunkusiu kūnu išslinko pro duris, ėjo toliau. Beeinant išsigiedrijo, nuotaika pasitaisė. Kažkuriam kaime prie jos priėjo bedantė senučiukė ir pasakė: "Eik, vaikeli (Rosalin 61 m.), tik eik. Santiago jau nebetoli..." Net jei ir stengiamės įsivaizduoti, vistiek dar beveik visai nežinom, kokios galingos yra mūsų mintys...
Prie manęs irgi laiks nuo laiko prieina vietiniai ispanai ir ispanės, senučiukai ir senučiukės. Jie ima už rankų, šiltai šypsosi, kažką labai sako, bet aš tik linksiu galva ir irgi šypsausi. O taip norėtųsi su jais pasikalbėti... Vien dėl jų reikės mokytis ispanų kalbos!
Ką dar šiandien sugalvojau? Ogi tai, kad jei mane (ar tave) apninka kažkokia mintis, turi būtinai tai padaryti! Gal laimėsi, o gal nusivilsi, bet jei nebandysi, tiesiog sužlugsi... Kažkada mane buvo apsėdusi mintis apie Camino.

Todėl aš čia: laiminga, laisvesnė, erdvesnė, švaresnė, geresnė. Myliu viską.

2009 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Ačiū!

Ačiū tau ir tiems, laiks nuo laiko čia užsukantiems. Kurį laiką nerašiau. Kažką kitko veikiau. O kai nėra apčiuopiamo grįžtamojo ryšio, tas rašymas tarsi meilė be atsako... Bet šį savaitgalį vėl dalinausi savo Camino gerumais ir supratau, kad apie daugelį dalykų jūs jau skaitėte būtent čia! Be to dar, man paskambinai Tu, Gabija, ir pradžiuginai šimteriopai. Todėl per ateinančią savaitę užbaigsiu Camino aprašymą, nes jau plūsta kiti įspūdžiai...

Naujo darbo paieška taip pat kelias...

P.S. Pasikartojom lietuvių kalbos nekatriosios giminės daiktavardžius: nenuorama, neklaužada, kerėpla, vėpla, susna, elgeta, niektauza, kūtvėla, pažiba, (... kas daugiau?)..