Camino. Spalio 28 d. 23 km: Ribadiso - Pedrouzo

Diena kažkuo panaši į vakar (ar dienos gali būti panašios?), tik kilometrai sukasi greičiau. Gal todėl, kad daug fotografuoju: rasotą rytą,

bananmedį su bananukais,

kaktusą su saldžiais sultingais vaisiais, m-nmmm...

Gana lengvai pasiekiu allbergue, nėra ką daug pasakoti. Iš viso ko jaučiu artėjančią kelionės pabaigą: iš mažėjančių kilometrų ant Camino stulpelių, iš daugėjančių piligrimų (prisijungė iš kitų kelių), iš vis daugiau pažįstamų veidų, iš nuovargio, iš namų ilgesio ir užplūstančių emocijų bangų... Įsikuriam, pailsim ir su Rosalin (vėl susitikom!) traukiam į superparduotuvę. Pakeliui, aišku, stabtelim taurės alaus. Lengvai kažką tauškiam, dairomės į karščio išvargintus praeivius, ir kalba pakrypsta apie Camino pamokas. Taigi, pirmą kartą pabandžiau sudėstyti "pamokas". Apie visa tai esu jau girdėjusi, skaičiusi, bet čia išbandžiau savo kailiu. Veikia!

• neturėti išankstinių nuostatų, lūkesčių, nesusireikšminti. Kiekvienas sutiktas žmogus - kaip švarus lapas, aš jam lygiai toks pats "lapas". Iš lėto, atsargiai, atvirai pradedam į tuos "lapus" rašyti. "Baltumas" skatina atidžiau klausytis, dažniau pritilti, stengtis pajusti kito virpesius. Tikriausiai todėl santykiai su žmonėmis čia pakylėti (žinoma, dar ir todėl, kad jie yra laikini). To "baltumo" norisi ir bendraujant su artimais žmonėmis: kiekvieną kartą jį (ar ją) priimti kaip truputį nepažįstamą, leisti(s) keistis ir tuos pokyčius pastebėti, žaisti žodžiais, improvizuoti...
• sekti ženklus ir nesistengti įspėti, kas bus toliau. Labai paprasta: jei neseksiu geltonų rodyklių, liksiu klaidžioti po neaprėpiamas Ispanijos platybes. Kartais būdavo, kad stengiuos pamatyti rodykles toliau priekyje. Dažniausiai nepastebėdavau, apimdavo nerimas. Bet kai prieidavau arčiau, tos rodyklės visada šviesdavo savo ryškia geltona spalva. Pagalvoju, kiek visai be reikalo parinuos dėl ateities. O Camino moko: ateis laikas, bus ženklas.
• būti čia, kiekviename žingsnyje. Čia ir apie rodyklių sekimą, ir apie tai, kad jei pradėsi galvoti, kiek dar liko eiti, kad turi suspėti, pan., tai čia pat griūsi iš nuovargio. Eiti savo tempu, matyti savo vaizdus, galvoti savo mintis, įkvėpti tai, kuo kvepia ši akimirka --- smulkūs dalykai, kurie palaiko ir suteikia jėgų.
• minties galia pritraukiame žmones. Rosalin patirtis: kai prieš pora dienų išėjo iš Samos, kiaurai lijo, sušlapo, sušalo, pavargo. Nelaiminga sėdėjo bare, ant savęs gręžė džemperį ir jautėsi visiškai apgailėtina. Šalia stovėjęs ispanas pasakė:"Lyja šiandien, lis ryt ir jokių prošvaisčių". Rosalin vos nepradėjo verkti. Apsunkusiu kūnu išslinko pro duris, ėjo toliau. Beeinant išsigiedrijo, nuotaika pasitaisė. Kažkuriam kaime prie jos priėjo bedantė senučiukė ir pasakė: "Eik, vaikeli (Rosalin 61 m.), tik eik. Santiago jau nebetoli..." Net jei ir stengiamės įsivaizduoti, vistiek dar beveik visai nežinom, kokios galingos yra mūsų mintys...
  

Prie manęs irgi laiks nuo laiko prieina vietiniai ispanai ir ispanės, senučiukai ir senučiukės. Jie ima už rankų, šiltai šypsosi, kažką labai sako, bet aš tik linksiu galva ir irgi šypsausi. O taip norėtųsi su jais pasikalbėti... Vien dėl jų reikės mokytis ispanų kalbos!
Ką dar šiandien sugalvojau? Ogi tai, kad jei mane (ar tave) apninka kažkokia mintis, turi būtinai tai padaryti! Gal laimėsi, o gal nusivilsi, bet jei nebandysi, tiesiog sužlugsi... Kažkada mane buvo apsėdusi mintis apie Camino.

Todėl aš čia: laiminga, laisvesnė, erdvesnė, švaresnė, geresnė. Myliu viską.