Gera tavęs tyliai klausyt

Sūnus neįsipareigojančiai pakvietė į koncertą. Net ne pakvietė, o tiesiog užsiminė, kad TOKS bus. Kadangi beveik visur, kas TOKIO vyksta, vis dar norisi sudalyvauti, pravėriau sunkias Rašytojų sąjungos duris ir atsimušiau į minią-sieną.

Pokalbis nr. 4 - apie vertybes ir harmoniją

Būna darbo pokalbiai, kuriuos norisi kuo greičiau pamiršti, o būna tokių, kurie baigiasi, tačiau kurį laiką tarsi dar tęsiasi: noriai prisimeni pokalbio momentus, dar kartą juos "prasuki", kažką svarbaus pasikartoji, kad liktų ilgam. Šįryt turėjau laimės sudalyvauti būtent tokiame...

Mano Camino - pabaiga

Paskutinės dvi dienos, be kurių mano kelionė Camino de Santiago būtų tarsi be paskutinio akordo, be paskutinio žvilgsnio, be taško (oi, kaip banalu). Fi(ni)sterra - žemės pabaiga. Kelionės pabaiga ir nauja pradžia.

Mano tyla

Jei kada nors kas nors paklaus, su kuo buvo sunkiausia susitaikyti netekus darbo, tikriausiai atsakysiu, kad su tyla. Pritilęs telefonas, elektroninis paštas, tylūs namai...

Darbo birža. Antras apsilankymas

Devintą valandą ryto jau minu slidžius nevalytus šaligatvius, mintyse apgailestaudama, kad žiemą Vilnius labiau pritaikytas ratuotiesiems... Iš tolo matau į darbo biržą traukiančią tokių pačių kaip aš bedarbių kariuomenę. Tamsūs, slidinėjantys, susigūžę. Aš kol kas gal susigūžusi mažiau, bet statusas mūsų visų čia tas pats: beveik nuliai.

Pokalbis nr. 3 - konkretusis

Pokalbis nr. 3 - greitas, trumpas, konstruktyvus, konkretus. Kompanija labai gerai žino, kokį darbą siūlo, tiesiai šviesiai apie jį ir kalba. Maždaug taip: "Mums reikia žmogaus, kuris darytų tą ir tą... Jums tinka?... dar tą ir tą... Tinka? Dar trečią ir penktą... Negąsdina?"

Švytintys susitikimai

Vakar eidama Gedimino prospektu vėl išgirdau nedarnius balsus ir būgnelį: "Hare Krišna, Hare Krišna...". Tarsi prašviesėja, kai pamatau šiuos plevėsuojančius oranžinius siluetus: man jie apie širdies laisvę ir  toleranciją. Šį kartą tarp sniego, šalčio ir į tamsius paltus susisukusių miestiečių, įspūdis buvo dar stipresnis.

Kukli statistika

Suskaičiavau: iki šiol savo CV esu išsiuntusi į devynias vietas, iš jų tris - tikslingai.

Antras pokalbis - pamoka

Po visų tarpušvenčių ir švenčių atkuto darbdaviai ir vėl turiu keletą kvietimų į pokalbius. Kol kas jie per rekomendacijas ar iš pernykščių CV siuntimų.

Sausio 6 d. Iš ryto maža sloga ir kosulys (prieš dvi dienas slidinėjom prie -18), kyla pagunda paskambinti pokalbininkui (nevadinsiu "darbdaviu", nes darbdavys bus tas, kuris priims į darbą) ir nukelti susitikimą. Tačiau jaučiu, kad tas noras nukelti kyla labiau ne dėl sveikatos, o dėl to, kad aš tiesiog nenoriu į tą pokalbį eiti...

Pirmas pokalbis - gėris

Gruodžio vidurys ir pirmas susitikimas su potencialiu darbdaviu. Tai antras tokio turinio pokalbis mano gyvenime, nes savo darbovietes galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, ir į jas visas buvau kviečiama. Tiesa, teko pačiai atsirinkinėti žmones, taigi atsimenu, kas man darė gerą įspūdį (atvirumas, aiškios vertybinės nuostatos, drąsa reikšti savo nuomonę, pan.), o kas erzindavo ("trynimas", tuščiakalbystė, daugžodžiavimas, gyrimasis, pan.). Kol kas tai visos įdarbinimo pokalbių pamokos, kurias turiu...
Į pokalbį einu be išankstinių nuostatų, tik su aiškiu pažadu sau: nevynioti į vatą, nemeluoti nei sau, nei pašnekovui.

Gavau pasiūlymą!

Tingus gruodžio pradžios savaitgalis Druskininkuose.
Sekmadienį ryte paskambina viena pažįstama ir kategoriškai liepia imtis vieno konsultacinio projekto didelėje organizacijoje. Sutinku iš karto, nes baisiai įdomu. Raitojuosi rankoves ir visa galva neriu į darbus. Daug skaitau, daug mąstau, daug rašau. Laiko ribos išnyksta: diena-naktis, savaitgalis - ne taip svarbu. Kur kas svarbesnis jausmas, kad tai, ką darau, yra priimama. Ir noras padaryti dar geriau, beveik tobulai :)

Ieškau darbo - lapkritis

Trumpa aklimatizacija po kelionės. Tikriausiai patyriau temperatūros šoką (iš +27, gėlių ir saulės grįžau į -3, sniegą ir šlapdribą). Peršalau, sergu. Užsirašiau į sporto klubą, bet baseine vėl peršalau. Kai apsigydžiau, pradėjau kelionės įspūdžių pristatymų maratoną - man ten buvo taip gera, kad norisi, jog apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių... Darbo paieškoms nėra nei vietos mintyse, nei laiko. Tik mama retkarčiais kažką užsimena, iškalbingai nutyli, bet kol kas tai tik erzina.
Lapkričio 24 d. Iš ryto sustojau prie lango ir supratau: LAIKAS. Esu pakankamai išsivaliusi, pailsėjusi, pasiilgusi didelės veiklos ir didelių projektų. Pradedu IEŠKOTI DARBO :)
Lapkričio 25 d. išsiunčiu savo CV į keletą įdarbinimo agentūrų. Kadangi ne tikslingai pagal tuo metu skelbiamas atrankas, greito atsakymo nesitikiu.
Lapkričio 26 d. - lietaus diena. Nieko neveikiu, tūnau namuose apimta ilgesingo švelnumo.

Pirmas apsilankymas darbo biržoje

Spalio 2 d.
Jokių lūkesčių, bet privalau atlikti formalumus, kad bedarbystės metu turėčiau užsitarnautas socialines garantijas. Man priskirta konsultantė, perskaičiusi mano CV, tiesiai šviesiai rėžia, kad pagalbos nebus, nes mano kvalifikacija per aukšta, ir... paskiria kitą susitikimą.

Ieškau darbo. Istorijos pradžia

2009 m. rugpjūčio 31 d. gavau darbdavio pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Pasiūlymas buvo toks geras, kad negalėjau atsispirti, ir po savaitės buvau laisva. Daugiau nei 10 savo buvusios karjeros metų vertinu kaip įdomų ir prasmingą etapą: sutikau žmonių, iš kurių mokiausi tiek profesinių, tiek žmogiškųjų dalykų, dirbau su dideliais unikaliais projektais, mokiausi. Žodžiu, su pakilimais ir nuopoliais, tai buvo mano augimo metai. Tačiau paskutiniu metu jaučiausi pavargusi nuo rutina tapusių diskusijų, įrodinėjimų, susirinkimų, kompromisų. Šis nuovargis ir atsirandantis abejingumas graužė mane, aišku, lindo lauk ir trukdė normaliai dirbti. Todėl darbdavio pasiūlymas buvo abipusiai naudingas, tsakant "laiku ir vietoj". Širdį šiek tiek paskaudėjo, paverkiau, bet veikiau iš netikėtumo.

Filosofinis išvedžiojimas apie darbą, veiklą ir kontoras

Jau rašiau, kad ieškau ne "darbo", o veiklos, už kurią mokėtų pinigus. "Darbas" - tai kai keliesi kiekvieną rytą ir aštuntai arba devintai valandai eini į kontorą, kurioje negailėdamas savęs (na, kartais vis dėlto šiek tiek pagailėdamas :)) atidirbi iki 17 arba 18, (arba ilgiau), o po penkių tokių dienų šventi savaitgalį.

TAIP, aš ieškau darbo!

Pradedu naują rubrikėlę "Ieškau darbo". Taip, ieškau, nes formaliai esu bedarbė ir, klausant labiau patyrusių išminties, "vieną kartą gali ateiti tokia diena, kai..." Daugiau necituosiu ir net nesistengsiu prisiminti, kas TADA gali įvykti --- nenoriu terštis apokaliptinėmis mintimis ir nuotaikomis. Bet, TAIP, aš ieškau darbo. Tiksliau ne darbo, o veiklos, už kurią mokėtų pinigus :)). Kaip man sekasi, skaityk toliau.