2010 m. sausio 20 d., trečiadienis

Gera tavęs tyliai klausyt

Sūnus neįsipareigojančiai pakvietė į koncertą. Net ne pakvietė, o tiesiog užsiminė, kad TOKS bus. Kadangi beveik visur, kas TOKIO vyksta, vis dar norisi sudalyvauti, pravėriau sunkias Rašytojų sąjungos duris ir atsimušiau į minią-sieną.
Kaip visada, gana greitai gavau atsisėsti minkštame krėsle(!), tik šį kartą koncertą stebėjau iš scenos pusės: t.y. atlikėją Domą Razauską mačiau iš nugaros, o žiūrovus - iš priekio. Visai įdomu, jaučiausi beveik kaip scenoj... Bet tokios spėlionės ir palyginimai greitai baigėsi, nes "nunešė" eilės ir muzika. Kartais būna, kad skaitai/ klausai eilėraštį ar dainą, o žodžiai tarpusavyje lyg nedera, nesiriša. Bet jauti už jų slypinčią tokią jėgą ir prasmę, kad net baisu sugalvoti ir sau pasakyti, apie ką jie... Tai va, Domas kalba TOKIAIS žodžiais, eilėraščiais ir dainomis. O greta visokiais įdomiais ir man menkai pažįstamais instrumentais "lūpsina, semplina, džemina, skrečina ir groja" jo draugas Saulius. Muzika man kartais priminė Borisą Grebenščikovą, bet tai tik pliusas, nes BG vertas būti Mokytoju...
Nuplaukiau, atšilau, susijausminau, prisnūdau. Tyli, rami, kamerinė šventė sielai. Noriu dar.

Gera tavęs tyliai klausyt.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą