Penktadienį draugė atsiuntė labai keistą senovinį receptą, pavadinimu Požemeckis: paimti kaimiško rūgpienio, supilti į drobinį maišelį, įdėti į skylėtą polietileninį maišelį, užkasti PO ŽEME (=požemeckis), po paros atkasti ir valgyti... Keistesnio, o kartu taip lengvai išbandomo recepto kol kas nebuvau mačiusi...
Tikriausiai nuo keistumo mane apėmė noras tą požemeckį būtinaiirkuogreičiau išbandyti. Kaimiško pieno yra turguje, maišelių rasiu, problemėlė mieste surasti švarią žemę (neužkasi gi kieme smėlio dėžėje, nes joje jau pilna sekretų...). Na, ir su žeme kaip nors susitvarkysime. Blogiausia, kad reikės laukti, kol iš pieno pasidarys rūgpienis --- tai juk taip ilgaiiiii...
Savaitgalį išvažiavom pas draugus į Dzūkiją, o čia, vos sutikusi, draugė pradėjo suokti: "pilnas šaldytuvas kaimiško pieno ir rūgpienio..." Džiaugsmas ir azartas grįžo į mano širdį! Požemeckio idėją tuoj pat paskleidžiau tarp savaitgalio dalyvių, ji buvo sutikta su tam tikru nepasitikėjimu, abejone, juokeliais, bet ir su entuziastingu noru išbandyti! Drobinio maišelio neradom, paėmėm drobinį rankšluostėlį. Į jį sukrėtėm šeimininkės išskirtą rūgpienio "mėginį" (apie pusantro litro). Viršuje rankšluostėlio galus surišome plaušine virvele. Ploną polietileninį maišelį (kokių dešimtys yra kiekviename maišelių podėlyje) subadėm adata, patikrinom, kad tikrai lengvai leidžia orą. Į šį maišelį įdėjom drobinį ir iškilmingai išnešėm į kiemą. Tada Gedas kasė duobę Rasos darže, o mes žvygavom iš laimės. Į duobę įdėjom suvyniotą rūgpienį, užkasėm, suplojom, įsmeigėm šakelę ir... liko išlaukti parą iki ragavimo. Galiu pasakyti, kad požemeckį daryti labai paprasta, bet ir labai smagu.
Savaitgalis buvo perpildytas susitikimais ir nuotykiais, bet laiks nuo laiko prisimindavom savo požemeckį, pasakojome apie jį kitiems ir vis juokėmės...
Pagaliau... atėjo valanda... Kol Gedas ieškojo kastuvo, mudvi su Rasa patyliukais pasiplovėm ir savo "lobį" iškasėm rankomis... Nupurtėm žemes, nuvilkom maišelius, iškrėtėm į lėkštę - gavosi apie 300 g požemeckio. Juokai baigėsi, prasidėjo čepsėjimas :) Požemeckis labiausiai panašus į tepamą sūrį - švelnaus skonio, minkštutėlis, kvepiantis. Jį galima dar labiau prisijaukinti, įdedant druskos, pipiriukų, peletrūno ar mairūno... Nerealiai skanu su juoda duona ir balinta rytine kava su medumi.
Tiek apie požemeckį. Kol vasara ir važiuojame į kaimelius, kol karvės duoda pieną, o žemė neįšalusi, išbandykite!
P.S. Šįryt draugė pasvarstė, kažin kaip senais laikais tą požemeckį darydavo - lietuvės gi neausdavo poli-etilenų... Pagalvojau, gal jį dėdavo į dvigubą drobę: svarbu, kad ištekėtų sunka, o viduje liktų turinys. Nes viskas, kas į požemeckį ateina iš žemės, yra gera. Dabar gi mes sukultūrinti: poli-etileniniai, poli-propileniniai... Ir žemė gal jau kažkiek poli-ne ta... Tai tik mano spėjimas, dėl tos dvigubos drobės...
P.P.S. Procesą fotografavo mobiliaku, gal bus nuotraukų. Bet kol jų sulauksiu, gal tu pasidarysi požemeckį?.. :)