Stambulas: pasimetę pusryčiai

Jau minėjau, kad mūsų kiemelyje Stambule gyveno įvairūs gyventojai, taip pat užklysdavo turkai iš vietinės kelionių agentūros. Vieną vakarą vieno iš jų paklausėme, kur būtų galima skaniai papusryčiauti "kaip turkai". Jis numykė, kad šiame turistiniame rajonėlyje "tikrus" pusryčius rasti sunkoka, bet kiek pasistengęs iš atminties iškrapštė pavadinimą viešbučio, kuriame rytais neva tai galima gauti tikrus turkiškus pusryčius už gerą kainą.

Ryte mano bendražygės jau nesileido į šnekas apie pusryčius mažose vietinės užeigėlėse - eisim į tą restoraną... Einam. Restoranas prabangioje vietoje, prie pat Mėlynosios mečetės, terasoje, su vaizdu į Marmari jūrą. Tikrai gražu, bet pusryčių laikas jau pasibaigęs. Apžiūrėjom kas liko iš švediško stalo - omletas, blyneliai, sūriai, daržovės, saldumynai. Visai nieko, ypač tie blyneliai... Tuomet dviese nuėjo teirautis kainų ir grįžo triumfuodamos: 14!
"Ko 14?" - klausiu nepatikliai.
"Ko ko - lirų, aišku!".
Negaliu patikėti, perklausiu.
"Ke-tu-rio-li-ka-li-rų, nebūk tokia pasimetusi".
Gerai, nebūsiu - ryt laukia geri pusryčiai!!!

Šiandien gi ėmėm kebabą netoli Galata bokšto, išprašę, kad jį mums patiektų 20 min. anksčiau nei turėtų būti iškepęs, nes buvom labai alkanos. Turkas spyriojosi, bet sutiko. Valgėm kebabus su vištiena "ant iškepimo ribos", bet viskas baigėsi gerai.

Kitą rytą kėlėmės anksčiau ir apie 8.30 jau mynėm slenkstį prie skanių pusryčių už 14. Deja, blynelių nebuvo. Eilinį kartą kirtom omletą su daržovėm, ir man tai nebuvo skaniau nei purus omletas su sūriu anoje mažoje užeigėlėje. Dar gėrėm kavą ir smaguriavom. Dar gėrėjomės vaizdu į įlanką, ir visa kas žadėjo puikią dieną. Paskui paprašėm sąskaitos. Paskui sąskaitą atnešė. Paskui viena bendrakeleivė atidengė sąskaitos dėklą ir... sustingo. Pasimetė.

Pusryčiai penkioms kainavo 200 lirų, t,y, apie 50 Lt kiekvienai. Gali būti, kad padavėjas kalbėjo apie 14 eurų. O gal suveikė 14-40 (fourteen-forty) žaismas.

Svarbiausia nepasimesti :)

Stambulas: apie maistą

Kelionėse ieškau kuo labiau vietinio maisto, man patinka mažos užeigėlės ar street food, kur pulsuoja gyvenimas ir vyksta tikras maisto ir džiaugsmo triumfas. Prieš šią kelionę svajojau apie gomurį ir jausmus žadinančius prieskonius, minkščiausią avieną, kebabus, traškias daržoves ir, žinoma, medumi varvančius saldumynus...

Patirtis su svajone gerokai prasilenkė. Tikriausiai todėl, kad neradome gerų vietų arba nemokėjome jų atskirti... Taisyklės, kurias sau įvardinau ir kurias būtinai prisiminsiu savo antroje kelionėje:

"Nepasimauti" ant restoranėlių turistų nutryptose vietose (labiausiai taikau Sultanahmet). Nesvarbu, kad stalai užtiesti staltiesėmis, o saldžiabalsis padavėjas suokia giesmes apie dangišką maistą, kurį virtuvės šefas tokiai gražuolei paruoš ypač specialiai. Nesvarbu kas pavaizduota meniu. Ir netgi nesvarbu, kad prie kraštinio stalelio sėdi vietiniai. Vaizdas meniu ir realybėje skiriasi, padavėjas panašias giesmes suokia visiems, o vietiniai tiesiog gurkšnoja arbatą. Gal šiaip sėdi, o gal kuria "minios" įspūdį, kad pritrauktų patiklius turistus.

Viename tokiame "nutryptame" restoranėlyje užsisakiau firminius kukulius kofti. Tikėjausi skonių sprogimo (visgi aviena su jautiena), o gavosi piš. Mėsa skani, bet apvelta baltu padažu, dar bulvių košė ir kažkodėl ryžiai... Kofti likau kaip ir neragavusi.
Įdarytos midijos po Galata tiltu - veeeuu: šalti apvirę ryžiai, viduje maža midijytė... Nusivylimas.
Kebebas netoli vandens saugyklų - beskonis.

Po keleto tokių bandymų, kai už pseudo-turkišką maistą mokėjau nemažus pinigus, pasakiau sau: užkniso. Ir nuėjau į mažas užeigėles, ir pirkau maistą tiesiog gatvėje. Pasiteisino šimtą kartų, geriausi skoniai čia.

Tad kur valgyti? Mano atsakymas: užeigėlėse ir gatvėje. Daug tokių maisto gatvių Sirkeci rajone - neri į gilumą ir renkiesi pagal vaizdą lėkštėse ir bendrą nuotaiką.
Buvo labai skani pusryčių kiaušinienė su sūriu mažoje užeigėlėje Sultanahmet pakraštyje, kur personalas net sunkiai kalba angliškai (pusryčiai 10 TL: didelė porcija kiaušinienės, pomidoriukai, duona, kava).
Maloniai nustebino vegetariškas wrap kitoje užeigėlėje, kur vien tik juos ir ruošia (3 TL).
Kepta skumbrė ir mažos žuvytės, "nučiuptos" tiesiai nuo grilio pakeliui namo - niam (6 TL).
Ir taip toliau.

"Rough guide Istanbul" rekomenduoja kukulius valgyti Tarihi Sultanahmet Koftecisi - prie pat Mėlynosios mečetės, tiesiai prieš tramvajaus stotelę. Šį kartą aš čia nebuvau ir gerų kofti neradau.

Po Galata tiltu galima valgyti žuvį, įdėtą į duoną - 6 TL. Čia žmonių sausakimša. Toliau restoranėliai, kur labai lengva susivilioti viliotojų į restoranus gražbylyste, nors pasitaikė, kad lėkštėse mačiau įspūdingo dydžio ir skaniai atrodančias žuvis... Jei po Galata tiltu ateisi temstant, matysi užburiantį vaizdą į Bosforą ir apšviestą tiltą tarp Azijos ir Europos.

Šiaip žuvį rekomenduoja valgyti žuvų turguje, kuris yra kitoje Galata tilto pusėje. Ten, sako, išsirenki ir iš karto paruošia. Tikriausiai skaniai.

Ką traukia į brangesnius restoranus, įvairūs šaltiniai rekomenduoja Asitane (Šiaurės Vakarų rajone) ir Pasazade (Sirkeci rajone). Mano bendrakeleivės už vakarienę Asitane išleido vidutiniškai po 80 TL, t.y. beveik po 100 Lt. Sakė, kad patiko.

Saldumynai - atskira tema. Nors nesu didelė jų mėgėja, bet bahlavos kalnai, kavos kvapai, varvantys medūs "nulaužė" ir mane... Bahlavą ir kitus saldumynus reikia valgyti ne bet kur, o tik rekomenduojamuose vietose. Mums labiausiai patiko Hafiz Mustafa ir Gulloglu. Šie pavadinimai - tai tinklai parduotuvių tinklai, kuriose vyksta saldumynų puota - kaip pas sultoną, dievaži... Bahlavų čia - dešimtys rūšių, su įvairiausiais įdarais.

Galima pirkti išsinešimui - supakuos į dailias dėžutes ar patogius indelius. Būtina paragauti jų pieniškų pudingų - išties netikėti deriniai, laaabai skanūs ir gaivūs. Ragavau kunefe, bet šis ko gero buvo perkeptas, nes labiau sausas nei tąsus.

Mustafa yra prie pat Sirkeci stoties ir prieplaukos, o Taksim aikštėje yra abu, vienas šalia kito.

Mažų bahlavos parduotuvėlių daugybė, bet buvo patirčių, kai čia nusipirkdavome pasenusią bahlavą, su kažkokiu sirupu ir trigubai brangiau... Nors, tiesa, kartais pasisekdavo.

Alkoholis brangus. Restoranėlyje už puslitrį alaus paliksi 10-12 TL (apie 12-14 Lt), parduotuvėje 5-7 TL. Rakija irgi brangi (bet skani :)

Kainos dažniausiai nurodytos TL, bet geriau perklausti, kad sąskaitoje "netyčia" TL nevirstų EUR... Kai sako kainą, geriau pasitiklinti užsirašant, nes fourteen-fourty, sixteen-sixty su turkiškomis priegaidėmis - mažas skirtumas.

Taigi, sąrašėlis kitai kelionei: kofti, kumpir (bulvė su įdaru), skumbrė po Galata tiltu vakare, žuvis žuvų turguje, kebebas Sirkeci gatvėje ir, žinoma, saldėsiai...

Cha

Stambulas: kur eiti

Pirmą kartą paprasta: panaršai internete, paskaitai kelionių vadovą (mes turėjome kišeninį Rough Guide Istanbul) ir... eini pagal ten sudarytą grafiką į klasikinius "vadovėlinius" objektus.

Mėlynoji mečetė su mėlynai žaliu otomanų laikų dekoru - čia svarbu neskubėti, pajusti kilimų minkštumą, ant jų atsisėsti ir leisti sau pabūti... Žmonių daug, bet melsva raštų banga taip įtraukia, kad girdžiu ne triukšmą, o kaip viduje kalasi harmonijos daigai. Svarbu neskubėti.

Visai šalia Mėlynosios mečetės - Sofijos soboras. Verčiant pažodžiui Aya Sofya - Dievo išmintis. Su mozaikomis, kurios pažadino mano norą veikti, vaizdais pro langus, otomaniškais skliautais, altoriumi kaip teatro dekoracija, paslaptingais praėjimais. Spalvos, skliautai, šešėlių žaismas, tviskantys raižiniai, akmuo - man visa tai kūrė teatrališką įspūdį, atrodė kad galingas pastatas virpa ir alsuoja. Gal taip ir yra, ką aš žinau...

Praktinis patarimas: prie įėjimo laukia nemaža eilė, čia pat prekeiviai siūlo nusipirkti bilietą už 40 TL su galimybe praeiti be eilės. Kepinant saulei, tai visai gundantis pasiūlymas, bet užtenka paskaityti ką rašo prie įėjimo: kas perka bilietus iš automatų, eina be eilės. Taip ir padarėm, mokėjom kortele, sutaupėm 10 TL. Dar vienas patvirtinimas: nepasimauti ant saldžių vietinių "kabliukų".

Išeinant iš Aya Sofya, verta užsukti į suvenyrų parduotuvę - paganyti akis, nusipirkti smulkių suvenyrų, pavyzdžiui, Stambulo oro...

Išėjus kairėje - senoji vandens talpykla su verkiančia kolona, medūzomis (čia apie mitologines būtybes, ne apie žele jūroje), norų baseinu. Įspūdinga, magiška vieta.

Verta nueiti į Rustem Pasa Camii mečetę - ji netoli prieskonių turgaus, ne visur išreklamuota, bet irgi nuostabiai dekoruota jų mėlynais "suknelių" raštais. Mažesnė, jauki, nedaug žmonių.

Turistiniuose giduose rekomenduojama Suleimano mečetė išskirtinė nebent savo dydžiu - ji milžiniška. Man patiko augalų motyvais ištapytas rausvas kupolas. Bet jei kojos neneša, aš ją gal ir praleisčiau.

Galata bokštas kitoje Bosforo pusėje - taip, reikia. Dėl Stambulo panoraminių vaizdų.

Taksim, pagrindinė gatvė ir aikštė - galima, jei yra ūpas šopintis... Pagrindinė gatvė Istiklal Cadesi - žinomi prekių ženklai, McDonalds, Zara, Coton ir t.t. Man čia greitai nusibodo, tad valandą mieliau praleidau Taksim parke ant suoliuko - snaudžiau ir stebėjau žmones. Į Taksim nuo Galata bokšto smagu važiuoti senoviniu traukinuku, galioja IstanbulCard.

Traukinukas į Taksim

Taksim aikštė - švenčiamas 100 metų turkų filmų jubiliejus

Hamamas. Labai gerai, tik reikia pasidomėti kur vaikšto vietiniai. Nežinau ar tai iš viso įmanoma, nes vietinių hamamai nei reklamuojami, nei pažymėti žemėlapiuose... Kalbant apie turistinius, tai prabangiausias ir seniausias yra prie Aya Sofya, kaina 85 EUR. Mes pasirinkome pigesnį Cemberlitas hamamą, kuris yra netoli to paties pavadinimo tramvajaus stotelės. Man čia buvo gerai: pasišildymas ant marmuro gultų, šveitimas putomis, nuliejimas vandeniu, aliejinis masažas, turkiškas šokis su patarnautojomis (gavosi spontaniškai, šiaip į programą neįeina :). Už dvi val. sumokėjau 153 TL, t.y. beveik 190 Lt. Jei atvirai, už tokią kainą tikėjausi daugiau, o čia buvo konvejeris. Kitą kartą ieškosiu kito hamamo. Gal net išbandysiu neišvaizdų, kuris yra Sultanahmet rajone netoli mūsų nakvynės vietos. Ten kaina 40 TL, įdomu palyginti ką už ją gaučiau. Turbūt panašiai, tik daugiau nuoširdumo, nes šis hamamas aiškiai mažiau orientuojasi į turistus.

Bosforo turas. Galima ir gal net reikia: gaivus oras, gražūs vaizdai, praplauki po žymiuoju Bosforo tiltu. Mes rinkomės ilgąjį maršrutą (7 val.). Gavosi 2 val. plaukimo į vieną pusę, tada 3 val. pietūs kaimelyje kur neva tai pigi žuvis ir 2 val. plaukimo atgal. Kadangi mes laiko turėjome, tai tas ilgasis plaukimas visai tiko. Bet norėtųsi išbandyti ir trumpąjį - palyginimui.
Garlaiviai išplaukia iš uosto prie pat Sirkeci stoties ir tramvajaus, kaina 25 TL. Atrakcija visai dienai.

Galata bokštas iš Bosforo

Bosforo tiltas

Grand Bazaar - reikia užsukti vien dėl otomanų laikų dekoro. Čia gausybė kokybiškų turkiškų daiktų, kurių kainos mažesnės nei krautuvėlėse mieste, bet vistiek atrodo didokos. Liečiau ploniausius ėriuko pagurklio vilnos šalius, kurių kaina 5000 TL, glosčiau švelniausias medvilnes, dar vėsų liną su bambuku. Širdis sąla, protas išsijungia... Derėjausi kaip mokėjau, pavyko numušti tik apie trečdalį kainos - tai blogiausias mano pasiekimas Rytų ir Azijos šalyse.

Grand Bazaar

Prieskonių turgus - galima užeiti paganyti akis ir gal net ką nusipirkti. Mes prieskonius pirkome mažoje krautuvėlėje prie Rustem Pasa Camii mečetės. Čia ir pardavėjas draugiškesnis, ir prieskoniai pigesni.

Dervišų šokiai - labai patiko, rekomenduoju. Nors dervišų programas reklamuoja daugelis barų, bet mes pasirinkome Hoja Pasa meno ir kultūros centrą. Tad dervišus žiūrėjome ne taurių dzinksėjimo fone, o skambant autentiškai turkų muzikai, įspūdingoje salėje su akmeniniais skliautais. Sako, kad šiame centre šoka tikintys vyrai, kurie kiekvieną vakarą čia atlieka savo maldos ritualą. Todėl čia negalima nei fotografuoti, nei ploti. Baruose gi šoka artistai, gal jie greičiau sukasi, o gal net kilnoja kojas... Nebuvau, nežinau - patiko Hoja Pasa. Kaina 60 TL. Čia būna ir pilvo šokiai, mačiau įrašus - kitą kartą būtinai ateisiu pažiūrėti.

Tiek pamačiau. Kas rūpi, bet nespėjau, lieka kitam kartui: archeologijos ir mozaikų muziejai, pasivažinėjimas Bosforo tiltu vakare, pilvo šokiai. Kai kur užsuksiu pakartotinai ir atrasiu kažką naujo.

Stambulas: kur apsistoti ir kaip keliauti mieste

Atvykome Turkish airlines reisu iš Vilniaus į Ataturk oro uostą, jau buvo tamsu. Kelionei su lagaminais, aišku, patogiausia taksi, išėjus iš oro uosto jų pilna. Čia knibžda turkų, kurie saldžiais balsais siūlo pervežimo paslaugas, bet geriausia sėsti į geltonus taksi - tai valstybiniai, jie veža sąžiningiau ir pigiau.

BŪTINA turėti tikslų nakvynės vietos adresą ir telefoną. Mes turėjom adresą be namo, telefonas uždengtas antspaudu, tai nežinau kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne mūsų kita bedrakeleivė, kuri atvyko anksčiau kitu reisu (pasiėmusi tikslų adresą ir telefoną, beje :) ir kol mūsų taksi klaidžiojo siauromis Sultanahmet gatvelėmis, ji jau bendravo su šeimininku. Galima sakyti, kad ji mus ir išgelbėjo, persiųsdama trūkstamus kontaktus.

Už taksi Ataturk-Sultanahmet (apie 20 km) sumokėjome 50 lirų, t.y. apie 60 Lt. Sakyčiau normaliai.

Nakvynę radome per booking.com. Tai vieno miegamojo ir vieno bendrojo kambario butas su maža virtuvėle, dviem dvivietėm ir viena vienviete lova, dviem tulikais ir vienu dušu. Ai, dar mažas vidinis kiemelis, kuriame gyveno balandžiai, katė Sandy, auksinės žuvytės dirbtiniame fontanėlyje iš bliūdo, mėgdavo vakaroti turkai iš šalia esančio ofiso ir mes. Vietos kiemelyje visiems užteko, pasisėdėjimai su kate ir balandžiais buvo smagūs, o su turkais - dar ir naudingi. Už penkias naktis visame šitame gėryje sumokėjome apie 280 Lt kiekviena.

Kitą kartą nakvynės paieškočiau ir per airbnb.com.

Kur apsistoti.
Pagrindinis kriterijus renkantis rajoną buvo - kuo labiau turkiška dvasia ir pėsčiomis pasiekiamos pagrindinės Stambulo vietos (Mėlynoji mečetė, Hagia Sofia, Grand Bazaar ir kt., tramvajus). Sultanahmet tam puikiai tinka. Čia yra ir Marmari jūros pakrantė su promenada, jei kartais dienos klajonių būtų per mažai.

Vis dėlto, važiuodama kitą kartą, aš ieškočiau vietos Sirkeci rajone, kuris atitinka visus aukščiau išvardintus kriterijus ir yra arčiau tramvajų linijų. Dar svarbiau, kad jame pilna užeigėlių ir gatvės maisto taškų, kur galima gauti tikro (ar tikresnio) turkiško maisto. Sultanahmet gi turistų nutryptas "prabangesnis" rajonas, čia išbandyti restoranėliai man paliko įspūdį labiau a la turkish, o sumokėdavom kaip "už gerą". Bet apie maistą atskirame įraše.

Mūsų gatvelė

Galata, Beyoglu, Taksim - irgi faini, turistų mėgiami, naujesni rajonai, bet į pagrindines vietas, senojo miesto širdį, iš čia reikėtų važiuoti tramvajumi (bent jau man).

Kaip keliauti mieste. Jei Stambule būsi keletą dienų, geriausia pirkti IstanbulCard, su kuria iki 5 žmonių gali važinėti beveik viskuo kas kruta: tramvajais, metro, tunelio traukinuku Taksime, plaukti garlaiviu ir pan. Negrąžinamas kortelės mokestis 8 TL, sutaupymas prasideda nuo pirmo važiavimo. Kuo daugiau kartų per dieną persėdi, tuo pervažiavimas pigesnis.
Kita alternatyva - žetonai. Vieno žetono kaina 4 TL, galioja vienam pervažiavimui (t.y. įlipimas-išlipimas). Palyginimui: vienas pervažiavimas su kortele kainuoja 2,5 TL ir nereikia kiekvieną kartą pirkinėti žetonų, tik norima suma laiku papildyti kortelę.
Tramvajų ir kito transporto schema labai aiški, važinėja dažnai, nauji ir tvarkingi - jokio streso.

Žemėlapius galima gauti informacijos taškuose arba Apps'uose, arba pradžiai parsisiųsti iš čia >>

Šios rekomendacijos yra subjektyvios, tik iš mano asmeninės patirties. Todėl jos nebūtinai tinka visiems :)

Dar bus: lankytinos vietos, kur valgyti, Princesių salos.

Angelai, kelionės ir Stambulas

Kažkas pasakė "man patinka mintis apie angelą sargą, kuris stumia mus link to, ką mes patys norime daryti..."

Dėkoju mano angelams, kurie stumia mane į įvairias veiklas, darbus ir hobius. Bet labiausiai dėkoju, kad augina sparnus keliauti.

Dar dėkoju savo artimiesiems, kurie susitaikė su šiuo mano polėkiu ir mane palaiko. Draugams, kurie linki man gero. Darbdaviui, kuris tvarkingai papildo piniginę ir atlaidžiai žiūri į mano pereikvotus atostogų grafikus...

Nežinau, kodėl tokia ilga įžanga kelionės į Stambulą aprašymui... Gal todėl, kad šis išvažiavimas su istorija, kuri prasidėjo maždaug prieš dvejus metus žiemą, kai viename draugų susiėjime pamačiau Hagia Sofya mozaikas... Neliko abejonių, kad jas pamatysiu gyvai - tik laiko klausimas.

Stambulas mane traukė nuo senų laikų, kaip paslaptingas, pilnas šnabždesių ir spalvingas ali-babų, šacherezadų, gatvės pirklių ir vertelgų, aukso, kvepalų, šilko miestas. Ši mozaika buvo tarsi ženklas, kad jau gana svajoti, reikia veikti. Paskui apie savo norą užsiminiau draugėms, pavasarį gavom bilietus už kainą, kurios negali atsisakyti (apie 400 Lt pirmyn-atgal), o prieš porą dienų jau grįžau...

Neaprašinėsiu savo kelionės detaliai ir chronologiškai - tai misija neįmanoma. Noriu tik užfiksuoti kas labiausiai įsiminė, ką kitą kartą daryčiau kitaip ir kokios "užduotys" liko kitam susitikimui su Stambulu, nes jis būtinai įvyks :)

Tęsinys netrukus...

Man patinka mintis apie angelą sargą

Atostogooooos!!!..

... prasideda šiandien. Lėktuvas kyla už 3 valandų, leidžiasi 3.30 ryte.

Kaskart, kai iškeliausi iš namų, vis kitas takas tave ves

į žemę, kurioje dar nebuvai.

Naujų veidų sutiksi pakeliui, o nematytos vietos

įžengus tau net krūptels.

Jau regėtos tik apsimes, kad nieko naujo neįvyko

nuo tada, kai čia lankeisi.

Keliaudamas jautiesi vienas, tačiau kitaip.

Esi dėmesingesnis, stebi save svečioj šaly;

įžvalgesne akim matai, kaip keičias ta širdies dalis,

kurią namie buvai apleidęs. (...)

Kai iškeliauji, su tavimi patraukia Nauja tyla.

Ir jei įsiklausysi, išgirsi tą, ką nori pasakyti

Tava širdis. (...)

Keliauki atvirom akim ir išmintingai kaupk širdies turtus,

kad nepraleistum išgirstų kvietimų,

kurie tave pakeisti gali.

Keliauki saugiai, būk žvalus ir laiką leisk prasmingai;

kad grįžtum praturtėjęs ir mokėtum

įvertint dovanas, kurias gavai... *

Kryptis - Gruzija. Mano meilė, mano kvapai, skoniai ir prisiminimai. Dar kartą, tik kitaip.

Myliu viską

* eilėraštis iš mano kultinės poezijos "Palaiminimų knygos". Autorius John O'Donohue

Thai boksas: patirtis

Tai va.
Kadangi apsiskelbiau ir apsižadėjau visiems, kad einu išbandyti Thai bokso, tai jaučiu pareigą "atsiskaityti"...

1. Pavėlavau, nes prieš treniruotę nuvažiavau į MZ dasipirkti siūlų kepurei pagal Daivą, bet iš tikrųjų tai pašvytruoti su savo nauja bliuska, kuri man yra neabejotinas šios vasaros hitas, gimęs su Sonatos iš MZ palaikymu ir švelniais spyriais. Šią istoriją gal aprašysiu vėliau, kai turėsiu josvertas nuotraukas :)
2. Dar biškį vėlavau dėl to, kad iš karto neradau klubo, tad teko pasivažinėti ratais.
3. Maždaug 10 min. pavėlavusi, pagaliau pravėriau Thai bokso klubo duris... Mane iš karto pasitiko labai klausiantys žvilgsniai... bet nesustabdė.
4. Tie "žvilgsniai" pakvietė trenerį - pasirodė žvitrus vyrukas, už mane bent du kartus menkesnis ir daugiau kaip du kartus jaunesnis. Pasijutau kaip kalnas atėjęs pas Mahometą, bet juk (iš principo) taip ir būna, kai pradedi ką nors naujo...
5. Sako, kad šiandien pavėlavau, nepadariau apšilimo, tai geriau kitą kartą (mandagus, tikrai :)).
6. Na gerai, - sakau (dar vis nepasiduodu). - Ar galiu nuo suolelio pažiūrėti, kaip čia viskas vyksta. - Gavau sutikimą ir pritūpiau ant suolo.
7. Tada žiūrėjau, kaip bachūrai, jaunesni už mano vaikus, užsideda dantų-alkūnių-kojų apsaugas, užsimauna boksininko pirštines ir pradeda kaltis. Vieni atsargiau, kiti agresyviau, bet visi talžosi kaip kokiam filme, kuriame nenorėčiau suvaidinti net klubo administratorės vaidmens... nors čia tokios ir nėra :)
8. Sėdėjau ir galvojau: gal ir geras sportas, bet ne man šiuo metu... :)

VIS DĖLTO. Noras į Visatą paleistas, ieškosiu toliau ir būsiu atvira ženklams.
Išgirsk, prašau

Išvažiuoju, kur dar nebuvau - Tailandas

Kelionės yra gerai... Ir kelionės jausmas, kuris ateina, kai užsidaro autobuso durys arba įsėdi į lėktuvą. Kai jau (beveik) nėra kelio atgal, kas ateity - nežinai, tik atsiduodi vyksmui. Esi vis dar suaugęs, bet labiau vaikas, nes turi būti dabar ir tikėti, kad žmonės aplink tave yra geri, o gyvenimas gražus. Nes jei galvoji kitaip, tai geriau niekur nevažiuoti.
Bet labiausiai turbūt traukia kitokumo jausmas ir atviresnis, jautresnis, imlesnis mano pačios žvilgsnis... Kelionės jausmas apvalo, išgrynina --- na, tai yra tiesiog kelionėsjausmas :)

Taigi, ir vėl išvažiuoju, kur dar nebuvau - į Tailandą. Tebejaučiu skolą sau dėl neužfiksuotų Mano Afrikos įspūdžių, o jau beldžiasi nauji. Bet tai nestabdo.

Gal per ilgai miegojau?

miegoti

... praradau savo veidą?

užsimiršti

... atėjo metas nubusti?

nubusti

... ir visiškai, absoliučiai sušilti...

Išskrendu ryt ir jau myliu savo kelionę, nors dar nesudariau daiktų sąrašo, nesukroviau lagamino, neturiu aiškaus plano... Bilietukas spurda kišenėje, kažką pasiimsiu, o visa kita palieku Jo Didenybei Atsitiktinumui. Nes...
... aš viską turiu - ilgą kelią po kojom ir laisvę širdy
(P. Normantas)

Mano Afrika: dala dala

Su viešbučiu susitvarkėm, kitas privalomas punktas - turgus. Iki jo reikia važiuoti mikriuku (swahili kalba - dala dala).

Į dala dala keleivių lipa tiek, kiek telpa. Kad jų tilptų daugiau, ant praėjimo įrengtos atverčiamos sėdynės. Konduktorius dažnai važiuoja pusiau persisvėręs laukan, o kai keleivių daug, jis beveik kabo išorėje, tik kažkokiu stebuklingu būdu išsilaiko ir dar sugeba rėkauti, koks maršrutas... Kai nori, kad susimokėtum už kelionę, pradeda čepsėti lūpomis arba saujoje barškinti monetas. Kam tie žodžiai...

Miesto ribose dala dala kainuoja 300 TZS, tai yra mažaug penktadalį USD. Zanzibare tarpmiestinis dala dala kainavo 2000 TZS --- važiavau apie 60 km, apie 2 valandas. Su dala dala nuvažiuoti galima faktiškai bet kur, reikia tik šiek tiek save perauklėti. Kaip jau sakiau, žmonių čia lips tiek, kiek telpa, todėl privati erdvė lieka tik dvasine dimensija. Teks atlaikyti smalsius vietinių žvilgsnius (iš pradžių gelbėjo saulės akiniai, paskui dzin). Keliai ne idealūs, eismo taisyklės dažniausiai - susitarimo reikalas, todėl vairuotojas labiau stengiasi ne nuvežti, o nuvažiuoti --- kartais jaučiausi ne kaip keleivė, o kaip malka, kelio duobių ritmu šokinėjanti beveik iki lubų. Mieste dala dala važiuoja gana dažnai, o Zanzibare patyriau, kad  grafikas tik apytikriai nuspėjamas. Iš pagrindinio Akmens miesto dala dala išvyksta maždaug 40 minučių tikslumu, bet kada nuvažiuos į galutinį punktą priklauso nuo to, kiek reikės stoviniuoti prie turgų ir parduotuvėlių, kiek maišų ar armatūros sukrauti/ iškrauti, kiek siuntinukų, laiškų perduoti ir pan.

Dala dala Zanzibare

Todėl įsėdus į dala dala reikia tiesiog būti kelyje - dairytis pro langą, kalbėtis su vietiniais (jei maršrutas ilgesnis, kas nors būtinai užkalbins), ką nors įsivaizduoti... Negalvoti apie kelionės tikslą, nes nebūtinai jis bus toks, kokį planavai. Nei apie laiką, nes jis čia visada geriausias.

Jei su visu tuo, ką aprašiau, gali susitaikyti, dala dala neabejotinai yra pigiausia, lanksčiausia ir, kaip parodė patirtis, kupina siurprizų transporto priemonė. Aš susitaikiau, todėl vietoj 100 USD, kuriuos palikdavo keliaujantys taksi, už tą patį maršrutą mokėdavau 1,3 USD...

Ir dar tas Afrikos jausmas...

Mano Afrika: naujas viešbutis

Susitinkam su sūnum ir einam į kitą viešbutį. Tokia pat duobėta ir dulkėta gatvele, lydimi vietinių šūksnių. Suprantu, kad tamsoje čia man bus nejauku ... Bet, brač, jei aš taip visko bijosiu, tai kaip čia išgyvensiu tris savaites? Ir ką pamatysiu?.. Apsisprendžiu nebijoti, pradedu dairytis ir bandau išspausti kažką panašaus į šypseną. Kol kas sunku...

Pagaliau viešbutis. Vadinasi Survey, kaip ir visas kvartalas, kuriame gyvenu. Tai reikštų "apklausa", bet tikriausiai vietiniai, užrašydami pavadinimą, padarė eilinę gramatinę klaidą. Jis arčiau pagrindinės gatvės, daugiau europiečių, didesnis ir šiaip - gyvybingesnis. Todėl ramiau. Tvarka ir patogumai - baziniai, bet iš esmės funkcionuoja: kondicionierius kartais veikia, kartais ne; tinklelis nuo moskitų skylėtas, todėl jie kartais kanda, kartais ne; dušas tik su karštu arba tik su drungnu vandeniu, priklauso kaip vandenį bakuose prišildo saulė (jei diena karšta ir sausa, vandens nėra); yra televizorius, bet ką jis rodo, taip ir nesužinojau. Dvigulė lova, balta patalynė, o svarbiausia --- įsivaizduojamas saugumo jausmas, nes šalia dar kažkas gyvena. Už visus šiuos malonumus - 20'000 TZS, t.y. maždaug 14 USD/ parai.

Kelias į viešbutį

Viešbučio kaimynai - prabangus "namelis"

Viešbutis Survey

Mano kambarys

Šalia viešbučio kavinė, kuri vėliau tampa gana dažna pasisėdėjimo vieta. Pusryčiai (du dideli blynai chapati ir kava su pienu, dar rudasis cukrus) čia kainuoja mažiau nei dolerį, pietūs (bulvės su plaktu kiaušiniu - chipsi mayai - šiek tiek daugiau nei dolerį, alus - dolerį).

Virtuvė, atrodo, įrengta normaliai, bet vietinės moterys maistą gamina atsisėdusios ant grindų, ant dujinio primusiuko. Kartais, kai labai karšta, čia pat pasitiesia kartono gabalą ir nusnaudžia...

Barmenės gražios, grakščios ir tingios. Vieną kartą duoda man suprasti, kad turėčiau joms pastatyti Coca Cola. Apsimetu, kad nesuprantu. Kai paprašo antrą kartą, pasakau, kad mano šalyje gėrimus merginoms stato vyrai ir aš nemoku elgtis kitaip... Nežinau, kaip suprato, bet daugiau nepristojo.

Į šitą viešbutį nuolat grįždavau iš savo kelionių, personalas mane jau pažino ir visada duodavo tą patį kambarį. Smulkmena, bet malonu. Kaip ir daug kitų malonių smulkmenų, kurios kyla iš itin pagarbaus ir mandagaus vietinių bendravimo. Žinoma, nekalbant apie turgų, bet tai jau atskira tema.

Afrika. Kelionė ir pirma naktis

Štutgartas - Stambulas - Dar es Salaam.
"Turkish Airlines" lėktuvais, iš viso ore 13 valandų, su laukimu Stambule - 17. Tai geriausios avialinijos, kuriomis man yra tekę skristi: nepaprastai gražios ir paslaugios stiuardesės, netikėtai skanus ir gausus maistas, erdvus švarus salonas, patogios sėdynės, asmeniniai televizoriai su videoteka ir daug kitų dalykėlių, kurie kelionę padaro malonesne ir trumpesne. "Nepatogu" buvo tik tai, kad priešais mane sėdėjo rusų porelė -  mergina visą kelionę tarškė pakeltu balsu, o kartais tokiu pat pakeltu balsu įsiterpdavo vaikinas. Po šio 9 val. seanso galiu įsivaizduoti, ką reiškia kankinimas garsu... Negana to, už manęs sėdinti moteriškė nepaliaujamai kosėjo ir man pradėjo vaidentis, kad dar nenuskridus į Afriką, aš jau būsiu apsikrėtusi kokia nors liga... Afrikoje, beje, šis (vaidenimosi) reiškinys gana dažnai pasikartodavo. Bet tai ne Afrikos specifika, o tik mano baimės...

Sveika atvykusi į Dar es Salaam. Miestas iš lėktuvo atrodo labai neįprastai: nėra struktūros, išreikštų gatvių, bokštų ar dangoraižių. Tik chaotiška mažų švieselių jūra --- kaip koks jonvabalynas. Oro uoste ištveriu kankinančią vizos gavimo procedūrą, kuri vyksta maždaug taip: viena mergina labai tingiai surenka pasus ir pinigus (50 dol.), tada labai lėtai (pole pole) neša kitai merginai, toji patikrina ir pole pole neša bičiukui už langelio. Jis pole pole peržiūri ir atiduoda kitam bičiukui, tas kažką kažkur pole pole registruoja... ir perduoda dar vienam. Pastarasis - svarbiausias - pole pole kviečia atvykėlius po vieną, nuima pirštų antspaudus, deda vizas ir atiduoda pasą... Kol gavau savo vizą, praėjo kone valanda, o buvau viena iš pirmųjų prie langelio...

Išeinu į salę ir lyg pro miglą matau savo sūnų, nes akys kažkodėl rasoja... Sūnus sutinka kaip džentelmenas, su vandeniu ir šypsena veide. Pristato be galo paslaugų bajaj vairuotoją Oskarą (bajaj - tai kažkas tarp motociklo ir karietos, Indijoje vadinamas tuk tuk, žr. nuotrauką). Išeinam į lauką ir man norisi rėkti: "Kur išėjimas iš šitos peklos...". Karštis limpa net ir naktį - suprantu, kad mažiausiai tris savaites išėjimo nebus... Sėdam į bajaj ir važiuojam į viešbutį. Gatvės tuščios, ore dulkės, kelkraštyje šiukšlės, šaligatvių nėra, šviesoforai mirksi sau, pakelėje verda naktinis gyvenimas: lauko kavinės, motociklai, žmogystos... Asfaltas baigiasi ir bajaj pradeda dardėti keliu, kuriuo pas mus drįstų važiuoti tik džipai... Kratausi lyg tuščias butelis ir jaučiu, kaip viduje pradeda kilti nerimas: kas toliau?..

Bajaj

Atvažiuojam į viešbutėlį, aukšta tvora ir užrakinti vartai. Pabeldus išlenda juodas juodas žmogus ir įleidžia į kambarį. Esu tikra, kad šiąnakt esu vienintelė viešbučio gyventoja, todėl nejauku... Na, ne visai viena: ant lubų Vytas parodo gal sprindžio dydžio driežą. Prašau, kad pagautų, o jis sako: tu džiaukis, moskitus išgaudys... Naktį vaidenasi, kad tas driežas lipa ant manęs, nors iš tikrųjų tik ventiliatorius judina antklodę... Kanda moskitai ir uodai, dar ta driežomanija --- ne kažkiek ir temiegojau...

Gatvelė

Gatvės kavinė

Rytą karšta iki baltumo ir jokių šansų, kad bus kitaip... Tas pats bajaj nuveža i vakarietišką prekybos centrą, kokius 800 m nuo viešbučio. Sumoku žvėriškus pinigus, bet šiandien nė už ką nedrįsčiau viena išeiti į tą gatvelę... Šis prekybos centras man kaip saugumo oazė, atokvėpis su gyva iliuzija, kad aplinka man bent kiek pažįstama... Papusryčiaunu ir laukiu Vyto --- galiu sėdėti nors iki vakaro, kad tik nereikėtų niekur eiti...

Neužilgo, aišku, prisėda vietinis, ieškantis pažinčių su turtingomis nuobodžiaujančiomis europietėmis. Kadangi aš nei turtinga, nei nuobodžiaujanti, greitai atsiskiria. Paskui sveikinasi, mojuoja ir kalbina beveik visi, kurie eina pro šalį, todėl užsidedu tamsius akinius, susigūžiu, nutaisiau miną "Don't talk to me, don't touch me..." ir sėdžiu kaip prismeigta, kol tarpdury išvystu pažįstamą stotą...
Pagaliau prasideda sąmoninga diena... :)

Mano Afrika: pradžia ir pabaiga

Baigėsi mano atostogos Afrikoje. Trys intensyvios, tirštos įspūdžių ir patirčių, pilnos netikėtumų savaitės --- švytintis, karštas laikas, kurio (tikrai žinau) niekada nepamiršiu. Kol kas širdyje ir galvoje viskas gyva, verda ir nelabai gula į žodžius, bet praeis nedaug laiko ir suguls: tiek į žodžius, tiek į blog'ą.

Pradžia. Kai beveik prieš metus su sūnum diskutavom, kur jam važiuoti studentų mainams, sutarėm, kad jei nori mokslų ir žinių, tai gali sėdėti savo "mokykloj" Rygoj ir skaityti knygutes. O jei nori patirties, tai te renkasi egzotišką šalį. Po kiek laiko sūnus sako: "Tanzanija..." Mane ištiko lengvas šokas, pažiūrėjau į žemėlapį - baisiai toli. Visiška nežinia ir visiškas kitokumas. Bet jei nerti, tai nerti... Spalį sūnus išvyko į Tanzaniją, Dar es Salaam universitetą.

O aš pradėjau regzti savo atostogų planus. Labai rimtai domėjausi Meksika, susiradau puikią kompaniją ir beveik jau mačiau save TEN... Bet vaikai "atsuko": Vytas Tanzanijoje, o aš planuoju į Meksiką?... Sako: "Mama, tu kartais labai keistai mąstai...". Staigiai pakeičiau kryptį, juolab kad Afrika seniai buvo mano kelionių planuose. Bet kad pas sūnų... trims savaitėms... keliauti vienai... to planuose, žinoma, nebuvo.

Bet ar tikrai nebuvo?.. Mano šviesaus atminimo tėtis dažnai skaitydavo knygas apie Afriką - jis mėgo rusiškus kelionių almanachus, "Serengetis neturi mirti", "Janoama", "Žalios Afrikos kalvos". Vieną kartą jis man pasakė, kad Afrikoje gyvena toks labai keistas paukštis, kuris vadinasi Marabu...

Paskui ir aš skaitinėjau tas knygas, žiūrinėjau nuotraukas, kažką įsivaizdavau... Dabar galvoju, kad tikriausiai tai ir buvo mano šios kelionės pradžių pradžia --- ta tėčio svajonė apie Afriką, kuri nugulė mano, dar vaiko, pasąmonėje ir ten tyliai augo, laukdama tinkamo laiko... Apsisprendimas važiuoti į Afriką buvo toks greitas ir lengvas tikriausiai todėl, kad jau ilgai brendo, tik aš to nežinojau... Tiesiog leidau įvykti tam, kas jau beldėsi.

Pabaiga. Iš 30 laipsnių šilumos grįžau į lengvą minusiuką. Šalta, sniegas, sluoksniai šiltų drabužių, dideli batai, iš ryto sunku sulaukti šviesos, odos alergija, astma... Tai sudėtingoji adaptacijos pusė. Ką parsivežiau? Daug šviesių blykstelėjimų: sūnus, atviri ir nuoširdūs vietiniai žmonės, skurdi buitis, susitikimai ir pokalbiai su keliaujančiais, naujai atrasti skoniai. Nuostabi gamta, balti paplūdimiai, kalnai, safaris... Lėtas (pole pole) buvimas; ne planuoti, o leisti vykti; laikrodis, kuris visada rodo geriausią laiką... Apie visa tai vėliau, o čia nuotaika:

Ananasų pardavėjas

Vaisių turgus

Virėja

Laimingos vištos

Patvinusi žaluma

Laikrodis, kuris visada rodo geriausią laiką

Pavėsis

Atoslūgis Jambiani

Restorano reklama Jambiani pliaže.
"Sveiki atvykę į kaimo restoraną, kur jūs valgysite, kol pasakysite:
"Hasanai, nežudyk manęs maistu..."

Šilumėėėėlė

Marabu

Dramblio žvilgsnis

Serengetis: liūtai medžiuose

Zebrų raštai

Grįžus išsipyniau afrikietiškas kasytes ir atrodau, na... nelabai reprezentatyviai. Bet tai irgi afrikietiška nuotaika :)

"Stebuklas" be kasyčių: ryt į darbą...

Tęsinys neužilgo, myliu Afriką