Stambulas: kur eiti

Pirmą kartą paprasta: panaršai internete, paskaitai kelionių vadovą (mes turėjome kišeninį Rough Guide Istanbul) ir... eini pagal ten sudarytą grafiką į klasikinius "vadovėlinius" objektus.

Mėlynoji mečetė su mėlynai žaliu otomanų laikų dekoru - čia svarbu neskubėti, pajusti kilimų minkštumą, ant jų atsisėsti ir leisti sau pabūti... Žmonių daug, bet melsva raštų banga taip įtraukia, kad girdžiu ne triukšmą, o kaip viduje kalasi harmonijos daigai. Svarbu neskubėti.

Visai šalia Mėlynosios mečetės - Sofijos soboras. Verčiant pažodžiui Aya Sofya - Dievo išmintis. Su mozaikomis, kurios pažadino mano norą veikti, vaizdais pro langus, otomaniškais skliautais, altoriumi kaip teatro dekoracija, paslaptingais praėjimais. Spalvos, skliautai, šešėlių žaismas, tviskantys raižiniai, akmuo - man visa tai kūrė teatrališką įspūdį, atrodė kad galingas pastatas virpa ir alsuoja. Gal taip ir yra, ką aš žinau...

Praktinis patarimas: prie įėjimo laukia nemaža eilė, čia pat prekeiviai siūlo nusipirkti bilietą už 40 TL su galimybe praeiti be eilės. Kepinant saulei, tai visai gundantis pasiūlymas, bet užtenka paskaityti ką rašo prie įėjimo: kas perka bilietus iš automatų, eina be eilės. Taip ir padarėm, mokėjom kortele, sutaupėm 10 TL. Dar vienas patvirtinimas: nepasimauti ant saldžių vietinių "kabliukų".

Išeinant iš Aya Sofya, verta užsukti į suvenyrų parduotuvę - paganyti akis, nusipirkti smulkių suvenyrų, pavyzdžiui, Stambulo oro...

Išėjus kairėje - senoji vandens talpykla su verkiančia kolona, medūzomis (čia apie mitologines būtybes, ne apie žele jūroje), norų baseinu. Įspūdinga, magiška vieta.

Verta nueiti į Rustem Pasa Camii mečetę - ji netoli prieskonių turgaus, ne visur išreklamuota, bet irgi nuostabiai dekoruota jų mėlynais "suknelių" raštais. Mažesnė, jauki, nedaug žmonių.

Turistiniuose giduose rekomenduojama Suleimano mečetė išskirtinė nebent savo dydžiu - ji milžiniška. Man patiko augalų motyvais ištapytas rausvas kupolas. Bet jei kojos neneša, aš ją gal ir praleisčiau.

Galata bokštas kitoje Bosforo pusėje - taip, reikia. Dėl Stambulo panoraminių vaizdų.

Taksim, pagrindinė gatvė ir aikštė - galima, jei yra ūpas šopintis... Pagrindinė gatvė Istiklal Cadesi - žinomi prekių ženklai, McDonalds, Zara, Coton ir t.t. Man čia greitai nusibodo, tad valandą mieliau praleidau Taksim parke ant suoliuko - snaudžiau ir stebėjau žmones. Į Taksim nuo Galata bokšto smagu važiuoti senoviniu traukinuku, galioja IstanbulCard.

Traukinukas į Taksim

Taksim aikštė - švenčiamas 100 metų turkų filmų jubiliejus

Hamamas. Labai gerai, tik reikia pasidomėti kur vaikšto vietiniai. Nežinau ar tai iš viso įmanoma, nes vietinių hamamai nei reklamuojami, nei pažymėti žemėlapiuose... Kalbant apie turistinius, tai prabangiausias ir seniausias yra prie Aya Sofya, kaina 85 EUR. Mes pasirinkome pigesnį Cemberlitas hamamą, kuris yra netoli to paties pavadinimo tramvajaus stotelės. Man čia buvo gerai: pasišildymas ant marmuro gultų, šveitimas putomis, nuliejimas vandeniu, aliejinis masažas, turkiškas šokis su patarnautojomis (gavosi spontaniškai, šiaip į programą neįeina :). Už dvi val. sumokėjau 153 TL, t.y. beveik 190 Lt. Jei atvirai, už tokią kainą tikėjausi daugiau, o čia buvo konvejeris. Kitą kartą ieškosiu kito hamamo. Gal net išbandysiu neišvaizdų, kuris yra Sultanahmet rajone netoli mūsų nakvynės vietos. Ten kaina 40 TL, įdomu palyginti ką už ją gaučiau. Turbūt panašiai, tik daugiau nuoširdumo, nes šis hamamas aiškiai mažiau orientuojasi į turistus.

Bosforo turas. Galima ir gal net reikia: gaivus oras, gražūs vaizdai, praplauki po žymiuoju Bosforo tiltu. Mes rinkomės ilgąjį maršrutą (7 val.). Gavosi 2 val. plaukimo į vieną pusę, tada 3 val. pietūs kaimelyje kur neva tai pigi žuvis ir 2 val. plaukimo atgal. Kadangi mes laiko turėjome, tai tas ilgasis plaukimas visai tiko. Bet norėtųsi išbandyti ir trumpąjį - palyginimui.
Garlaiviai išplaukia iš uosto prie pat Sirkeci stoties ir tramvajaus, kaina 25 TL. Atrakcija visai dienai.

Galata bokštas iš Bosforo

Bosforo tiltas

Grand Bazaar - reikia užsukti vien dėl otomanų laikų dekoro. Čia gausybė kokybiškų turkiškų daiktų, kurių kainos mažesnės nei krautuvėlėse mieste, bet vistiek atrodo didokos. Liečiau ploniausius ėriuko pagurklio vilnos šalius, kurių kaina 5000 TL, glosčiau švelniausias medvilnes, dar vėsų liną su bambuku. Širdis sąla, protas išsijungia... Derėjausi kaip mokėjau, pavyko numušti tik apie trečdalį kainos - tai blogiausias mano pasiekimas Rytų ir Azijos šalyse.

Grand Bazaar

Prieskonių turgus - galima užeiti paganyti akis ir gal net ką nusipirkti. Mes prieskonius pirkome mažoje krautuvėlėje prie Rustem Pasa Camii mečetės. Čia ir pardavėjas draugiškesnis, ir prieskoniai pigesni.

Dervišų šokiai - labai patiko, rekomenduoju. Nors dervišų programas reklamuoja daugelis barų, bet mes pasirinkome Hoja Pasa meno ir kultūros centrą. Tad dervišus žiūrėjome ne taurių dzinksėjimo fone, o skambant autentiškai turkų muzikai, įspūdingoje salėje su akmeniniais skliautais. Sako, kad šiame centre šoka tikintys vyrai, kurie kiekvieną vakarą čia atlieka savo maldos ritualą. Todėl čia negalima nei fotografuoti, nei ploti. Baruose gi šoka artistai, gal jie greičiau sukasi, o gal net kilnoja kojas... Nebuvau, nežinau - patiko Hoja Pasa. Kaina 60 TL. Čia būna ir pilvo šokiai, mačiau įrašus - kitą kartą būtinai ateisiu pažiūrėti.

Tiek pamačiau. Kas rūpi, bet nespėjau, lieka kitam kartui: archeologijos ir mozaikų muziejai, pasivažinėjimas Bosforo tiltu vakare, pilvo šokiai. Kai kur užsuksiu pakartotinai ir atrasiu kažką naujo.