Apie 8 val. susitinkam su Rosalin ir portugalu Xuan, nusprendėm į Santiago įeiti kartu. Leidžiamės nuo Džiaugsmo kalno, o širdyje džiaugsmas kyla... Gana greitai įsiliejam į rytinį miesto triukšmą, bet negirdim jo, nes visi kūno pojūčiai sutelkti į kelionės tikslą, kuris jau čia pat. Eilinį (ir jau paskutinį) kartą turiu pailsinti degančias pėdas, įeinam į Senamiestį, dar keletas kreivų gatvelių ir...
(protingiausia būtų čia sustoti ir neberašyti, nes labai lengva mestis į patetiškus šūkčiojimus, kurių aš taip nemėgstu)... Linksma ir graudu... norisi kiekvieną piligrimą apkabinti, o tuo pačiu užsidaryti savyje... Pilnatvė ir tuštuma tuo pačiu metu. Sveikiname vieni kitus, o širdyje sumaištis, laimė pasididžiavimas ir begalinis džiaugsmas. Skambučiai, sms į Lietuvą - džiaukimės kartu, mielieji :)
Kai emocijų banga bent kiek nuslūgsta, einame tvarkyti privalomų piligrimiškų formalumų: registruojamės piligrimų centre, gauname stella, t.y. patvirtinimą, kad aš, Daiva, praėjau keliu į Santiago de Compostella. 12 val. katedroje kasdien vyksta piligrimų mišios. Mišių pradžioje visada skelbia, kokie piligrimai šiandien atėjo į Santiago de Compostella. Kai išgirstu, kad atėjo "viena lietuvė, startavusi iš Burgos", gerklėje pakyla labai gerai pažįstamas kamuolys ir nenusileidžia iki pat mišių pabaigos... Būtent šv. mišios man buvo didžiausias emocinis krūvis, pažymėjęs vieno etapo pabaigą ir naują pradžią.
Po mišių nuėjom prie Šv. Jokūbo padėkoti už sėkmingą kelionę (tai irgi privalomas ritualas), susitikom su daugeliu kitų piligrimų: apsikabinome, sveikinomės, kaip išsiilgti draugai. Tada į pensioną "Pas Mariją" (prie pat katedros, švarus, tvarkingas, 15 EUR žmogui), vėliau kažkur vakarieniaut, pasivaikščiot po miestą, kurti planus likusioms dienoms. Miestas įdomus, gražus, bet toks įtarimas, tris dienas nebus ką veikti...
(protingiausia būtų čia sustoti ir neberašyti, nes labai lengva mestis į patetiškus šūkčiojimus, kurių aš taip nemėgstu)... Linksma ir graudu... norisi kiekvieną piligrimą apkabinti, o tuo pačiu užsidaryti savyje... Pilnatvė ir tuštuma tuo pačiu metu. Sveikiname vieni kitus, o širdyje sumaištis, laimė pasididžiavimas ir begalinis džiaugsmas. Skambučiai, sms į Lietuvą - džiaukimės kartu, mielieji :)
Kai emocijų banga bent kiek nuslūgsta, einame tvarkyti privalomų piligrimiškų formalumų: registruojamės piligrimų centre, gauname stella, t.y. patvirtinimą, kad aš, Daiva, praėjau keliu į Santiago de Compostella. 12 val. katedroje kasdien vyksta piligrimų mišios. Mišių pradžioje visada skelbia, kokie piligrimai šiandien atėjo į Santiago de Compostella. Kai išgirstu, kad atėjo "viena lietuvė, startavusi iš Burgos", gerklėje pakyla labai gerai pažįstamas kamuolys ir nenusileidžia iki pat mišių pabaigos... Būtent šv. mišios man buvo didžiausias emocinis krūvis, pažymėjęs vieno etapo pabaigą ir naują pradžią.
Po mišių nuėjom prie Šv. Jokūbo padėkoti už sėkmingą kelionę (tai irgi privalomas ritualas), susitikom su daugeliu kitų piligrimų: apsikabinome, sveikinomės, kaip išsiilgti draugai. Tada į pensioną "Pas Mariją" (prie pat katedros, švarus, tvarkingas, 15 EUR žmogui), vėliau kažkur vakarieniaut, pasivaikščiot po miestą, kurti planus likusioms dienoms. Miestas įdomus, gražus, bet toks įtarimas, tris dienas nebus ką veikti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą