Pamačiau, kad šis pranešimas jau 100-sis. O niekotokio neturiu. Net temos. Įlindau, galvoju kažką išleisiu iš savęs, kas spurda...
Tai va, ruduo. Atvėso lauke. Atvėso ir širdyje, nes į užsienius jau išvažiavo abu vaikai. Nors jau ir pernai negyvenom po vienu stogu, bet kol bent vienas buvo Vilniuje, pleveno toks artumo su abiem jausmas: kai norisi paskambini, paklausai, išgirsti... daugiau tarsi nieko ir nereikia. Giliai širdyje džiaugiausi, kad taip "sklandžiai atsiskyrėm", o dabar, va, vėsu. Skype, gmail, Outlook, dar kažkas ir bile kas ---- niekas neatstos buvimo arti: ne kasdien, net ne kas savaitę, bet vistiek --- arti. Arčiau negu Ryga ir arčiau negu Glasgow :)
Ir dar ruduo. Darbai, derliai, vėl darbai --- jaukus atsivėrimo ir savęs atradimo džiaugsmas: čia ir dabar, aš ir kokia esu.
Vis dar ruduo. Spalvoti lapai, bespalviai lietūs, aštrėjantys kvapai, margi skėčiai, aromatinės žvakės, švelnėjantys siūlai, šiltėjantys delnai. Tai vis ruduo.
Ir vėl ruduo. Gimtadienis pirmą rudens dieną, keista dovana, šilumingi savaitgaliai, veriantys prisiminimai apie praėjusį rudenį, artėjanti išsvajotoji kelionė į Jeruzalę...
Gausybė išsvajotų išlauktų ištylėtų dovanų. Tikėjimas tuo, kas manęs laukia, ir jau šiandien pildosi --- dosniai, gausiai ir su kaupu.
Ačiū
kur mes bebutume - ar glasgow, ar rygoj, mes vis tiek visada salia :-)
AtsakytiPanaikinti