Hugo rašė, kad geri draugai yra kaip seni apsiaustai - tokie prisitrynę, jaukūs ir visai nesvarbu gražūs ar ne...
Pradėjau rašyti istoriją apie kojines, kurias mes su G. mezgame mūsų draugui L., bet mintis nukrypo į filosofinius apmąstymus, kas man yra geri draugai ir iš kur jie atsirado...
... kalbant apie KAS, tai sūnus kažkada pasakė "tu pažįsti pusę Vilniaus, o kita pusė pažįsta tave". Iš principo, jis yra teisus.
Tačiau viena yra susitikus blykstelėti sąmoju ar kokia grakščia fraze. Ir visai kas kita yra žinoti, kad kai jau bus visiškas ragas aš jam/jai galiu paskambinti nors ir pačiam giliausiam priešaušrį. Sakyti kažką nerišlaus arba nieko nesakyti, bet žinoti, kad jis/ji vistiek nori su manimi kalbėti. Būti paplaukusia tiek, kad mintys atsilieka nuo kalbos arba atvirkščiai --- vistiek jis/ji nori su manimi kalbėti. Vėliausiai po 5 min. sulaukti kontrolinio skambučio atgal. Arba vėliausiai po 20 min. - skambučio į duris, nors aš nekviečiau... Arba atvažiuos pas mane net šalčiausią žiemą, nors aš neprašiau... Tokius aš Draugais vadinu.
G., kuri mezga kitą kojinę, skirtą L.; ir L., kuris gaus tas kreivas kojines (bet vistiek jas mylės, nes myli mus), yra būtent iš šios - Draugų - kategorijos.
Ir dar galvojau, kodėl jie (ir dar keletas kitų) yra tokie geri mano Draugai. Kas kažkada atsitiko, kad mes jau beveik 30 metų artimi, atviri, viens kitam geri - tokie, kokie esam --- ir visada priimti.
Man tas bendras vardiklis gaunasi... avantiūrizmas...Hmm, netikėta.. Bet būtent jie, kuriuos aš Draugais vadinu, kažkada leidosi su manimi į bet kokias mano ar jų sumanytas avantiūras, o paskui padėdavo iš jų išnešti sveiką kailį... "Pasisavindavo" tentus nuo kioskų, o mes iš tų tentų siūdavom šturmuotes. Saugojo mane, kai aš Kaukazą įveikinėjau su "Inkaro" kedais. Leisdavosi į keisčiausias beplanes keliones. Rašydavo ilgus laiškus. Miegodavo stotyse po suolais. Kryme vogdavo "užnuodytas" vynuoges. Dainuodavo iki paryčių, nors ryt egzaminas/ darbas. Skaičiuodavo jonvabalius. Prižiūrėdavo nuplaukiančią. Naktį eidavo per užšalusį ežerą. Kalbėdavo apie tai, kas rimta... ir kas nerimta. Kalbėdavo apie tai, ko aš nesuprantu. Mokė mane laukti. Ilgai žiūrėdavo. Guosdavo, kai skaudėjo širdį. Lydėjo, kai abejojau. Tylėjo... Ir daug daug daug daug...
Tai buvo studijų, po-studijų laikais ir "sutvarkytame" miestelėno gyvenime... Man pačiai netikėta, kad aš pagalvojau ne apie saugumą, patikimumą, užtikrintumą (cha, kas tai yra?..), o apie tokį keistą dalyką, kaip avantiūros...
Gal labiausiai tvaru yra tai, kas nuolat kinta?
Ne, aš žinau - jie mokė mane pasitikėti.
P.S. istorija apie kojines - jau greitai
Pradėjau rašyti istoriją apie kojines, kurias mes su G. mezgame mūsų draugui L., bet mintis nukrypo į filosofinius apmąstymus, kas man yra geri draugai ir iš kur jie atsirado...
... kalbant apie KAS, tai sūnus kažkada pasakė "tu pažįsti pusę Vilniaus, o kita pusė pažįsta tave". Iš principo, jis yra teisus.
Tačiau viena yra susitikus blykstelėti sąmoju ar kokia grakščia fraze. Ir visai kas kita yra žinoti, kad kai jau bus visiškas ragas aš jam/jai galiu paskambinti nors ir pačiam giliausiam priešaušrį. Sakyti kažką nerišlaus arba nieko nesakyti, bet žinoti, kad jis/ji vistiek nori su manimi kalbėti. Būti paplaukusia tiek, kad mintys atsilieka nuo kalbos arba atvirkščiai --- vistiek jis/ji nori su manimi kalbėti. Vėliausiai po 5 min. sulaukti kontrolinio skambučio atgal. Arba vėliausiai po 20 min. - skambučio į duris, nors aš nekviečiau... Arba atvažiuos pas mane net šalčiausią žiemą, nors aš neprašiau... Tokius aš Draugais vadinu.
G., kuri mezga kitą kojinę, skirtą L.; ir L., kuris gaus tas kreivas kojines (bet vistiek jas mylės, nes myli mus), yra būtent iš šios - Draugų - kategorijos.
Ir dar galvojau, kodėl jie (ir dar keletas kitų) yra tokie geri mano Draugai. Kas kažkada atsitiko, kad mes jau beveik 30 metų artimi, atviri, viens kitam geri - tokie, kokie esam --- ir visada priimti.
Man tas bendras vardiklis gaunasi... avantiūrizmas...Hmm, netikėta.. Bet būtent jie, kuriuos aš Draugais vadinu, kažkada leidosi su manimi į bet kokias mano ar jų sumanytas avantiūras, o paskui padėdavo iš jų išnešti sveiką kailį... "Pasisavindavo" tentus nuo kioskų, o mes iš tų tentų siūdavom šturmuotes. Saugojo mane, kai aš Kaukazą įveikinėjau su "Inkaro" kedais. Leisdavosi į keisčiausias beplanes keliones. Rašydavo ilgus laiškus. Miegodavo stotyse po suolais. Kryme vogdavo "užnuodytas" vynuoges. Dainuodavo iki paryčių, nors ryt egzaminas/ darbas. Skaičiuodavo jonvabalius. Prižiūrėdavo nuplaukiančią. Naktį eidavo per užšalusį ežerą. Kalbėdavo apie tai, kas rimta... ir kas nerimta. Kalbėdavo apie tai, ko aš nesuprantu. Mokė mane laukti. Ilgai žiūrėdavo. Guosdavo, kai skaudėjo širdį. Lydėjo, kai abejojau. Tylėjo... Ir daug daug daug daug...
Tai buvo studijų, po-studijų laikais ir "sutvarkytame" miestelėno gyvenime... Man pačiai netikėta, kad aš pagalvojau ne apie saugumą, patikimumą, užtikrintumą (cha, kas tai yra?..), o apie tokį keistą dalyką, kaip avantiūros...
Gal labiausiai tvaru yra tai, kas nuolat kinta?
Ne, aš žinau - jie mokė mane pasitikėti.
P.S. istorija apie kojines - jau greitai
o kepurė? kur kepurė? :)
AtsakytiPanaikinti