Godumo jausmas šilauogių plantacijoje

Penktadienį pavakarį išsiruošėm į šilauogių plantaciją prie Dargužių. Didelių žemės ūkio tikslų neturėjau, tik džiaugiausi smagiu savaitės užbaigimu. Bet kašiką dėl visa ko pasiėmiau.

Įveikusios vilnietiškus kamščius, pagaliau atvažiavome į šilauogyną. Šeimininkės paklausėme, kur geriau skinti uogas, ir nudrožėm pagal jos mostą, pakeliui saujomis braukdamos šilauoges ir kimšdamos jas į burną... Ir ką galiu pasakyti... Tos saulėje įšilusios uogos tiesiai nuo krūmo yra šimtą - ne, tūkstantį - kartų skanesnės už tas, kurias parduoda turguje ar prekybcentryje. Ir ten viskas kvepia: uogomis, žole, drėgme - salstelėjęs kvapas tvyro visur, nesuprasi, nuo ko sukasi galva: gal nuo uogų, o gal nuo to kvapo...

Pamačiusi krūmus, tirštai aplipusius uogomis, savyje pajutau bundantį godumo jausmą. Šį jausmą ryškiai prisimenu, kai prieš daugelį metų pajūryje rinkome gintarus - saujomis, bėgdamos...

Tą rudenį mus urmu išvežė į kolūkį šalia Vilniaus rauti morkų. Tokia tada buvo tvarka - vieną mėnesį atidirbti žemės ūkyje. Porą dienų atidirbusi, grįžau į Vilnių tiesiai pas draugę medikę (būsimų daktarų į kolūkį neveždavo :). "Nenoriu tų morkų rauti, reikia kažką daryti", - sakau. Tarėm ir padarėm - rytojaus dieną traukiniu jau bildėjom link pajūrio. Apsistojome Juodkrantėje, žydrame namelyje pas Izabelę. Rytais pro palėpės langelį žiūrėdavome į virš marių kylančią saulę, o Izabelė mums atnešdavo žemuogių uogienės. Nuo tada šis vardas man labai gražus.

Vieną pavakarį išėjome prie jūros ir nuklydome gana toli, nepaisydamos, kad visur karinė zona ir vaikščioti (tikriausiai) draudžiama. Maudėmės, plepėjom ir staiga... gintarai... Pakrantė kaip medumi nutaškyta. Puolėm rinkti į kišenes. Iš pradžių visus, paskui tik didesnius, o paskui dideliais žingsniais, šuoliais - tik prie pačių didžiausių... Prisigrūdom kišenes ir vis dar norisi, dar negana... Tada pagalvojau, kad va toks yra godumo jausmas - kai nago dydžio gintarų "nepastebi", o bėgi prie tų, kurie per pusę delno... Sustojom tada, kai jau nebuvo kur dėti ir pavargom.
Kaip džiaugiuos, kad nesuspėjau susiverti karolių, o supyliau tuos gintarus į vazą ir dabar jie švyti mano namuose. Kartu su to rudens prisiminimais iš medumi užlieto pajūrio.

Mano gintarai

Tai va, tą jausmą pajutau ir šilauogyne. Supranti, nufotografuoti tų mėlynų krūmų nebuvo kada, nes rūpėjo skinti kuo daugiau ir kuo didesnes... Sustabdė tik laikas, nes buvom sutarę vakarieniauti pas sūrininkus.

Rezultatas: per 40 min. beveik 3,5 kg šilauogių, dar apie kg pilve... Mūsų kompanijoje aš skynimo čempionė, bet čia ne vien mano nuopelnas, bet ir kašiko, nes jis toks, į kurį uogos pačios krenta, o grybai patys lipa :))

Šilauogės stebuklingame kašike

Kaip apdorojau savo derlių, parašysiu vėliau.

Toliau - vakarienė pas Sūrininkus. Rami vieta, draugiški žmonės, kaimiška gryčia - žodžiu faina. Užsisakėm sūrio užkepėles ir sūrio degustaciją. Užkepėlės (bulvės, cukinija, sūrio užpilas - maža porcija) ir didelė lėkštė žolių kainavo 14 Lt. Kaip už tokį maistą man atrodo daugokai, bet kaip už pačią idėją ir gyvenimo būdą, ir galimybę prie to prisiliesti - normaliai.

"Pažinau" naujas žoles - balandūnes ir špinokus. Balandūnės man  panašios į burokėlių lapus, o špinokai į balandas, biškį karstelėję. Viskas auga darže už gryčios, iš ten ir skina pagal užsakymą. Prie daržovių patiekė tokio padažiuko - bruknių ir kriaušių uogienė su alyvuogių aliejumi, druskyte ir aštriais pipiriukais. Tarsi lietuviškas čatnis ir tinka prie tų žolių, nebūčiau pagalvojusi. Čia balandūnė:

Balandūnė pas Sūrininkus

Darže dar auga vaisias apsikrovusi slyva ir milžiniška saulėgrąža :)

Saulėtas dušas

Dar rodė, kaip gaminamas alus, kas yra salyklas, o kas misa.
Paskui važiavom namo, ir buvo labai gražus saulėlydis.

Prie ko čia godumas... labai geras vakaras, ir tiek. Važiuok greičiau, kol dar yra šilauogių.

Pasiimk teisingą krepšį :)