Kažkas atsitiko, kad vakar, paįstrižai pervertusi vieną labai ofsetinį žurnalą, suskatau ieškoti Tailando bokso treniruočių.
Tas "kažkas" - tai lėtas vegetavimas gyvenime ir aiškus suvokimas, kad reikiakažkąkeisti. Kai pradedi plaukti upe, mėgaujiesi jos tėkme ir purslais. Paskui ta upė po truputį lėtėja. O paskui net visai sustoja ir tampa pelke, po kurią tu desperatiškai klampoji vis dar tikėdamasi ištraukti batus... kas belieka? Gal Tailando boksas?
Parašiau užklausimą, ar jie priima moteris. Sako, taip, yra čia keletas... Tada sakau, kad man 46 ir aš ne viena, bet su savo užgyventu antsvoriu. Sako, ar esate bent kada bent kiek sportavusi... Oi, aš juk praeityje garsi sportininkė: slidininkė, turistė, šokėja, orientacininkė, plaukikė... O va dabar tik kažkaip mėgėjiškai gaunasi... Tai, sako, gerai, jeigu jau kažkada sportavot, tai ateikit pirmadienį...
Ir žinai, aš eisiu, nes noriu:
- prisiminti jausmą, kai po treniruotės žliaugte žliaugia prakaitas, bet kūnas lengvas, o galva švari...
- gyventi taip, kaip nori mano širdis, o ne taip, kaip leidžia mano kūnas.
- atsikratyti baimės užsukti į rūbų parduotuvę ir apvaliose pardavėjos akyse pamatyti šauksmą, kad man tinka tik balachonai.
- mėgautis energija, kurią jauti iš principo, nesvarbu kas tą dieną atsitiko...
- žiūrėti į save su meile.
- išleisti mažiau pinigų siūlams ir greičiau nusimegzti drabužius :)
- kažką iš esmės ir agresyviai pakeisti.
Todėl pirmadienį aš eisiu į pirmą Tailando bokso treniruotę. Tailandas čia ne prie ko, veikiau boksas - nes tai, ko negaliu išsakyti, aš tiesiog ištalžysiu į kriaušę. Jei grįšiu gyva, ką nors parašysiu. O jei neparašysiu, tai reikš, kad labai daug ištalžiau.
Visai gerai, ar ne?
Tas "kažkas" - tai lėtas vegetavimas gyvenime ir aiškus suvokimas, kad reikiakažkąkeisti. Kai pradedi plaukti upe, mėgaujiesi jos tėkme ir purslais. Paskui ta upė po truputį lėtėja. O paskui net visai sustoja ir tampa pelke, po kurią tu desperatiškai klampoji vis dar tikėdamasi ištraukti batus... kas belieka? Gal Tailando boksas?
Parašiau užklausimą, ar jie priima moteris. Sako, taip, yra čia keletas... Tada sakau, kad man 46 ir aš ne viena, bet su savo užgyventu antsvoriu. Sako, ar esate bent kada bent kiek sportavusi... Oi, aš juk praeityje garsi sportininkė: slidininkė, turistė, šokėja, orientacininkė, plaukikė... O va dabar tik kažkaip mėgėjiškai gaunasi... Tai, sako, gerai, jeigu jau kažkada sportavot, tai ateikit pirmadienį...
Ir žinai, aš eisiu, nes noriu:
- prisiminti jausmą, kai po treniruotės žliaugte žliaugia prakaitas, bet kūnas lengvas, o galva švari...
- gyventi taip, kaip nori mano širdis, o ne taip, kaip leidžia mano kūnas.
- atsikratyti baimės užsukti į rūbų parduotuvę ir apvaliose pardavėjos akyse pamatyti šauksmą, kad man tinka tik balachonai.
- mėgautis energija, kurią jauti iš principo, nesvarbu kas tą dieną atsitiko...
- žiūrėti į save su meile.
- išleisti mažiau pinigų siūlams ir greičiau nusimegzti drabužius :)
- kažką iš esmės ir agresyviai pakeisti.
Todėl pirmadienį aš eisiu į pirmą Tailando bokso treniruotę. Tailandas čia ne prie ko, veikiau boksas - nes tai, ko negaliu išsakyti, aš tiesiog ištalžysiu į kriaušę. Jei grįšiu gyva, ką nors parašysiu. O jei neparašysiu, tai reikš, kad labai daug ištalžiau.
Visai gerai, ar ne?
och, Daiva, super!!! :))) apsidžiaugiau, lyg aš eičiau :)
AtsakytiPanaikintio dėl širdies ir kūno, kai širdis gyvena, kūnas visada visada leidžia. tereikia paleisti širdį gyventi :) ir paleisi, kažkodėl žinau :)