2015 m. lapkričio 1 d., sekmadienis

Ruduo

Man labai patinka ruduo. Tas metas, kai pradeda vėsti, tamsėti, šlapėti, lėtėti... Kai medžiai meta puošnius lapus ir nuogos šakos šauna į dangų. Kai šlapia ir nepatogu, bet vistiek norisi čia pasilikti. Kai viskan smelkiasi sustojimas ir tyla. Dar ne ramybė -- tik tyla.


Tarsi grįžtų namo mano siela -- po siautulingo vakarėlio, nurautų atostogų ar iš didelės meilės. Uždaro duris, nusimeta šilko suknias, atsisėda prie lango ir žiūri. Kaip medžiai -- kaip žodžius -- meta lapus, o nuogos šakos -- kaip tiesos -- sminga... Kaip skauda akis -- kaip šlapia. Ir nepatogu.


Ilgai tyli. Tiek ilgai, kol nustoja gailėti savęs, vasarą išbarstytos ir persistengusios. Kol neskaudina klausimai, o atsakymų nereikia. Kol nereikia nieko iš vasaros, o liūdesys tampa šviesus.


Tada, žinau, ateina ramybė.
Baltas kelias į žvaigždėtą mišką. Juo einant, ant akių tupia baltos plaštakės.

Ramybė ateina. Žinau

2 komentarai:

  1. Daiva, kodėl slepi savo žodį? Kodėl nerašai daug ir dažnai? Tavo žodis girdi ir liečia.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Unknown, ačiū... tų žodžių daug manyje. Nežinau ar slepiu... veikiau tingiu ar bijau kažką išleist. Tikriausiai taip

    AtsakytiPanaikinti