Darbe įveikusi eilinį vertimą, puoliau pro duris, labai aiškiai žinodama: lekiu voveruškų. Šeštadienį miške palikau 3 gražius "darželius", kuriuos tikiuosi šiandien nurauti.
Įskridau į mišką ieškoti savo darželių. Dviejų neradau, trečią iškniso šernas. Hmmmm, galvoju, vistiek aš jų, tų voveruškų, tų gražiausių miško gėlių, rasiu. Vaikštau, išdidžiai nusisuku nuo ūmėdžių, bet voveruškų šiandien nėra, nė-ra, NĖ-RA!!! Ką gi, tiks ir ūmėdės - negi grįšiu tuščiu maišeliu...
Beje, apie maišelį... Vis dar renku grybus į neekologiškus plastikinius maišelius, nes pintinė man yra pažadėta dovanų. Tai bus labai ypatinga pintinė iš labai šaunaus pynėjo, kuris jau gal metus kaip tyčia nesėdi prie kelio, kai pro šalį važiuoja dovanotojas. Na, galvoju, tikriausiai tas meistras mokosi pinti grybųpasidauginimopintinę, todėl kantriai laukiu ir grybauju į maišelius... Atsiprašau.
Taigi, nusprendžiau ūmėdes vis dėlto rinkti. Bet tik gražiąsias, apvalutes ir labai mielas:
ir dar...
ir dar!!!
Ba-ra-vy-kas???!!!!!!!
Cha-cha-cha, ir aš apsirikau - čia zuikbaravykis. Supratau iš kartumo. Prisiminiau, kaip vaikystėje atnešdavau tėtei savo lobį, gal 10 baravykų, o po jo rūšiavimo likdavo 2... Kiti keliaudavo atgal į samanas, nes būdavo apšaukti zuikbaravykiais. Man būdavo taip gaila savęs dėl tų neisšsipildžiusių baravykų. Tikriausiai tai buvo viena didžiausių mano vaikystės traumų, nes tą jausmą iki šiol prisimenu :) Tai va, tokia "traumuota" grybus rūšiuoju ir toliau, gana maniakiškai. Pernai, kai jau pagailo mesti be galo gražius grybukus, likusius atsivežiau į darbą, kad įvertintų kolega. Ir jis juos VISUS pripažino gerais baltais tikrais baravykais!!! Tai toks liūdesys buvo, kad bent 15 tokių "išrūšiavau"...
Tiek apie voveruškų žydėjimą... Ir grybavimą po darbo --- ne dėl rezultato, bet dėl tų minčių, kaip sakiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą