2014 m. gruodžio 29 d., pirmadienis

Snaudulys

Tau tikriausiai pažįstamas saldus snaudulys - būsena, kuomet gyslomis skleidžiasi tingi šiluma, mintys stingsta, o kūnas įsisupa tarsi į minkštą vatos kokoną... Atsirandantis tarsi iš niekur, Jis (snaudulys) verčia nieko ir nenorėti --- tik miego, bent 15 minučių visiško ištirpimo, o paskui, pažadu, padarysiu bet ką...

Anądien po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų atskubėjau į kiną "Ida". Rimtas, lėtas, ramus, gražus filmas, į kurį nusitaikiau dar "Kino pavasarį". Tada planai pasikeitė, todėl džiaugiausi, kad vėl pradėjo rodyti. Pasitaikyk tu man, kad seansas kaip tik Pušku Pušku salėje, kur ne sėdima ant kėdžių, o pusiau gulima sėdmaišiuose.

Taigi, sakau, po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų panirau į sėdmaišį ir žiūrėsiu štai filmą... Po dviejų minučių pajutau, kad kyla Jis - nenumaldomas, nenugalimas, baisus, saldus snaudulys, stipresnis už mane ir bet kurį gyvą padarą žemėje. Puoliau trinti akis, ausis, nosį, žandus, masažuoti(s) galvą... Sėdmaišyje atsisėdau tiesiai kaip styga, tikėdamasi, kad kūno įtampa bent trumpam padės Jį prigauti. Tada atsisėdau kitaip. Dar kitaip. Ir dar. Daugiau kaip valandą atkakliai kovojau su Juo, akimirką-kitą vis panirdama į SAVO filmus...

Ar mačiau "Idą"? Taip, per lengvą miglą. Siužetas nuspėjamas, bet filmas gražus (rekomenduoju, tikrai). Tik ne po baseino ir sočių kalėdinių pietų.

Dar ką nors parašyčiau, bet labai noriu miego...


P.S. Vakar kova su Juo vyko pirmoje "Spragtuko" dalyje. Supratau, kad baseinas + sotūs pietūs + renginys yra absoliučiai nesuderinami. Bent jau man.

2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Laiškas Kalėdų Seneliui

Šiek tieka pasivaikščiojau,
Seneli,
laisvais ir uždraustais takais,
šiek tiek skraidžiau,
po to dar dveja tiek šlubčiojau,
kvatojau, šokau, dainavau,
šiek tiek verkiau.

Šiek tieka supratau,
daugiau yra neaišku,
šiek tieka nuveikiau,
daugiau nepadariau.
Galvoju
parašysiu Tamstai laišką
ir paprašysiu dovanų daugiau.


Eilėraštis Giedrės Beinoriūtės, su labai maža interpretacija pagal mane

2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

Stambulas: pasimetę pusryčiai

Jau minėjau, kad mūsų kiemelyje Stambule gyveno įvairūs gyventojai, taip pat užklysdavo turkai iš vietinės kelionių agentūros. Vieną vakarą vieno iš jų paklausėme, kur būtų galima skaniai papusryčiauti "kaip turkai". Jis numykė, kad šiame turistiniame rajonėlyje "tikrus" pusryčius rasti sunkoka, bet kiek pasistengęs iš atminties iškrapštė pavadinimą viešbučio, kuriame rytais neva tai galima gauti tikrus turkiškus pusryčius už gerą kainą.

Ryte mano bendražygės jau nesileido į šnekas apie pusryčius mažose vietinės užeigėlėse - eisim į tą restoraną... Einam. Restoranas prabangioje vietoje, prie pat Mėlynosios mečetės, terasoje, su vaizdu į Marmari jūrą. Tikrai gražu, bet pusryčių laikas jau pasibaigęs. Apžiūrėjom kas liko iš švediško stalo - omletas, blyneliai, sūriai, daržovės, saldumynai. Visai nieko, ypač tie blyneliai... Tuomet dviese nuėjo teirautis kainų ir grįžo triumfuodamos: 14!
"Ko 14?" - klausiu nepatikliai.
"Ko ko - lirų, aišku!".
Negaliu patikėti, perklausiu.
"Ke-tu-rio-li-ka-li-rų, nebūk tokia pasimetusi".
Gerai, nebūsiu - ryt laukia geri pusryčiai!!!

Šiandien gi ėmėm kebabą netoli Galata bokšto, išprašę, kad jį mums patiektų 20 min. anksčiau nei turėtų būti iškepęs, nes buvom labai alkanos. Turkas spyriojosi, bet sutiko. Valgėm kebabus su vištiena "ant iškepimo ribos", bet viskas baigėsi gerai.

Kitą rytą kėlėmės anksčiau ir apie 8.30 jau mynėm slenkstį prie skanių pusryčių už 14. Deja, blynelių nebuvo. Eilinį kartą kirtom omletą su daržovėm, ir man tai nebuvo skaniau nei purus omletas su sūriu anoje mažoje užeigėlėje. Dar gėrėm kavą ir smaguriavom. Dar gėrėjomės vaizdu į įlanką, ir visa kas žadėjo puikią dieną. Paskui paprašėm sąskaitos. Paskui sąskaitą atnešė. Paskui viena bendrakeleivė atidengė sąskaitos dėklą ir... sustingo. Pasimetė.

Pusryčiai penkioms kainavo 200 lirų, t,y, apie 50 Lt kiekvienai. Gali būti, kad padavėjas kalbėjo apie 14 eurų. O gal suveikė 14-40 (fourteen-forty) žaismas.

Svarbiausia nepasimesti :)

2014 m. spalio 2 d., ketvirtadienis

Stambulas: apie maistą

Kelionėse ieškau kuo labiau vietinio maisto, man patinka mažos užeigėlės ar street food, kur pulsuoja gyvenimas ir vyksta tikras maisto ir džiaugsmo triumfas. Prieš šią kelionę svajojau apie gomurį ir jausmus žadinančius prieskonius, minkščiausią avieną, kebabus, traškias daržoves ir, žinoma, medumi varvančius saldumynus...

Patirtis su svajone gerokai prasilenkė. Tikriausiai todėl, kad neradome gerų vietų arba nemokėjome jų atskirti... Taisyklės, kurias sau įvardinau ir kurias būtinai prisiminsiu savo antroje kelionėje:

"Nepasimauti" ant restoranėlių turistų nutryptose vietose (labiausiai taikau Sultanahmet). Nesvarbu, kad stalai užtiesti staltiesėmis, o saldžiabalsis padavėjas suokia giesmes apie dangišką maistą, kurį virtuvės šefas tokiai gražuolei paruoš ypač specialiai. Nesvarbu kas pavaizduota meniu. Ir netgi nesvarbu, kad prie kraštinio stalelio sėdi vietiniai. Vaizdas meniu ir realybėje skiriasi, padavėjas panašias giesmes suokia visiems, o vietiniai tiesiog gurkšnoja arbatą. Gal šiaip sėdi, o gal kuria "minios" įspūdį, kad pritrauktų patiklius turistus.

Viename tokiame "nutryptame" restoranėlyje užsisakiau firminius kukulius kofti. Tikėjausi skonių sprogimo (visgi aviena su jautiena), o gavosi piš. Mėsa skani, bet apvelta baltu padažu, dar bulvių košė ir kažkodėl ryžiai... Kofti likau kaip ir neragavusi.
Įdarytos midijos po Galata tiltu - veeeuu: šalti apvirę ryžiai, viduje maža midijytė... Nusivylimas.
Kebebas netoli vandens saugyklų - beskonis.

Po keleto tokių bandymų, kai už pseudo-turkišką maistą mokėjau nemažus pinigus, pasakiau sau: užkniso. Ir nuėjau į mažas užeigėles, ir pirkau maistą tiesiog gatvėje. Pasiteisino šimtą kartų, geriausi skoniai čia.

Tad kur valgyti? Mano atsakymas: užeigėlėse ir gatvėje. Daug tokių maisto gatvių Sirkeci rajone - neri į gilumą ir renkiesi pagal vaizdą lėkštėse ir bendrą nuotaiką.
Buvo labai skani pusryčių kiaušinienė su sūriu mažoje užeigėlėje Sultanahmet pakraštyje, kur personalas net sunkiai kalba angliškai (pusryčiai 10 TL: didelė porcija kiaušinienės, pomidoriukai, duona, kava).
Maloniai nustebino vegetariškas wrap kitoje užeigėlėje, kur vien tik juos ir ruošia (3 TL).
Kepta skumbrė ir mažos žuvytės, "nučiuptos" tiesiai nuo grilio pakeliui namo - niam (6 TL).
Ir taip toliau.

"Rough guide Istanbul" rekomenduoja kukulius valgyti Tarihi Sultanahmet Koftecisi - prie pat Mėlynosios mečetės, tiesiai prieš tramvajaus stotelę. Šį kartą aš čia nebuvau ir gerų kofti neradau.

Po Galata tiltu galima valgyti žuvį, įdėtą į duoną - 6 TL. Čia žmonių sausakimša. Toliau restoranėliai, kur labai lengva susivilioti viliotojų į restoranus gražbylyste, nors pasitaikė, kad lėkštėse mačiau įspūdingo dydžio ir skaniai atrodančias žuvis... Jei po Galata tiltu ateisi temstant, matysi užburiantį vaizdą į Bosforą ir apšviestą tiltą tarp Azijos ir Europos.


Šiaip žuvį rekomenduoja valgyti žuvų turguje, kuris yra kitoje Galata tilto pusėje. Ten, sako, išsirenki ir iš karto paruošia. Tikriausiai skaniai.

Ką traukia į brangesnius restoranus, įvairūs šaltiniai rekomenduoja Asitane (Šiaurės Vakarų rajone) ir Pasazade (Sirkeci rajone). Mano bendrakeleivės už vakarienę Asitane išleido vidutiniškai po 80 TL, t.y. beveik po 100 Lt. Sakė, kad patiko.

Saldumynai - atskira tema. Nors nesu didelė jų mėgėja, bet bahlavos kalnai, kavos kvapai, varvantys medūs "nulaužė" ir mane... Bahlavą ir kitus saldumynus reikia valgyti ne bet kur, o tik rekomenduojamuose vietose. Mums labiausiai patiko Hafiz Mustafa ir Gulloglu. Šie pavadinimai - tai tinklai parduotuvių tinklai, kuriose vyksta saldumynų puota - kaip pas sultoną, dievaži... Bahlavų čia - dešimtys rūšių, su įvairiausiais įdarais.


Galima pirkti išsinešimui - supakuos į dailias dėžutes ar patogius indelius. Būtina paragauti jų pieniškų pudingų - išties netikėti deriniai, laaabai skanūs ir gaivūs. Ragavau kunefe, bet šis ko gero buvo perkeptas, nes labiau sausas nei tąsus.


Mustafa yra prie pat Sirkeci stoties ir prieplaukos, o Taksim aikštėje yra abu, vienas šalia kito.

Mažų bahlavos parduotuvėlių daugybė, bet buvo patirčių, kai čia nusipirkdavome pasenusią bahlavą, su kažkokiu sirupu ir trigubai brangiau... Nors, tiesa, kartais pasisekdavo.

Alkoholis brangus. Restoranėlyje už puslitrį alaus paliksi 10-12 TL (apie 12-14 Lt), parduotuvėje 5-7 TL. Rakija irgi brangi (bet skani :)

Kainos dažniausiai nurodytos TL, bet geriau perklausti, kad sąskaitoje "netyčia" TL nevirstų EUR... Kai sako kainą, geriau pasitiklinti užsirašant, nes fourteen-fourty, sixteen-sixty su turkiškomis priegaidėmis - mažas skirtumas.

Taigi, sąrašėlis kitai kelionei: kofti, kumpir (bulvė su įdaru), skumbrė po Galata tiltu vakare, žuvis žuvų turguje, kebebas Sirkeci gatvėje ir, žinoma, saldėsiai...

Cha

2014 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis

Stambulas: kur eiti

Pirmą kartą paprasta: panaršai internete, paskaitai kelionių vadovą (mes turėjome kišeninį Rough Guide Istanbul) ir... eini pagal ten sudarytą grafiką į klasikinius "vadovėlinius" objektus.

Mėlynoji mečetė su mėlynai žaliu otomanų laikų dekoru - čia svarbu neskubėti, pajusti kilimų minkštumą, ant jų atsisėsti ir leisti sau pabūti... Žmonių daug, bet melsva raštų banga taip įtraukia, kad girdžiu ne triukšmą, o kaip viduje kalasi harmonijos daigai. Svarbu neskubėti.


Visai šalia Mėlynosios mečetės - Sofijos soboras. Verčiant pažodžiui Aya Sofya - Dievo išmintis. Su mozaikomis, kurios pažadino mano norą veikti, vaizdais pro langus, otomaniškais skliautais, altoriumi kaip teatro dekoracija, paslaptingais praėjimais. Spalvos, skliautai, šešėlių žaismas, tviskantys raižiniai, akmuo - man visa tai kūrė teatrališką įspūdį, atrodė kad galingas pastatas virpa ir alsuoja. Gal taip ir yra, ką aš žinau...

Praktinis patarimas: prie įėjimo laukia nemaža eilė, čia pat prekeiviai siūlo nusipirkti bilietą už 40 TL su galimybe praeiti be eilės. Kepinant saulei, tai visai gundantis pasiūlymas, bet užtenka paskaityti ką rašo prie įėjimo: kas perka bilietus iš automatų, eina be eilės. Taip ir padarėm, mokėjom kortele, sutaupėm 10 TL. Dar vienas patvirtinimas: nepasimauti ant saldžių vietinių "kabliukų".

Išeinant iš Aya Sofya, verta užsukti į suvenyrų parduotuvę - paganyti akis, nusipirkti smulkių suvenyrų, pavyzdžiui, Stambulo oro...

Išėjus kairėje - senoji vandens talpykla su verkiančia kolona, medūzomis (čia apie mitologines būtybes, ne apie žele jūroje), norų baseinu. Įspūdinga, magiška vieta.
Verta nueiti į Rustem Pasa Camii mečetę - ji netoli prieskonių turgaus, ne visur išreklamuota, bet irgi nuostabiai dekoruota jų mėlynais "suknelių" raštais. Mažesnė, jauki, nedaug žmonių.

Turistiniuose giduose rekomenduojama Suleimano mečetė išskirtinė nebent savo dydžiu - ji milžiniška. Man patiko augalų motyvais ištapytas rausvas kupolas. Bet jei kojos neneša, aš ją gal ir praleisčiau.
Galata bokštas kitoje Bosforo pusėje - taip, reikia. Dėl Stambulo panoraminių vaizdų.
Taksim, pagrindinė gatvė ir aikštė - galima, jei yra ūpas šopintis... Pagrindinė gatvė Istiklal Cadesi - žinomi prekių ženklai, McDonalds, Zara, Coton ir t.t. Man čia greitai nusibodo, tad valandą mieliau praleidau Taksim parke ant suoliuko - snaudžiau ir stebėjau žmones. Į Taksim nuo Galata bokšto smagu važiuoti senoviniu traukinuku, galioja IstanbulCard.
Traukinukas į Taksim
Taksim aikštė - švenčiamas 100 metų turkų filmų jubiliejus
Hamamas. Labai gerai, tik reikia pasidomėti kur vaikšto vietiniai. Nežinau ar tai iš viso įmanoma, nes vietinių hamamai nei reklamuojami, nei pažymėti žemėlapiuose... Kalbant apie turistinius, tai prabangiausias ir seniausias yra prie Aya Sofya, kaina 85 EUR. Mes pasirinkome pigesnį Cemberlitas hamamą, kuris yra netoli to paties pavadinimo tramvajaus stotelės. Man čia buvo gerai: pasišildymas ant marmuro gultų, šveitimas putomis, nuliejimas vandeniu, aliejinis masažas, turkiškas šokis su patarnautojomis (gavosi spontaniškai, šiaip į programą neįeina :). Už dvi val. sumokėjau 153 TL, t.y. beveik 190 Lt. Jei atvirai, už tokią kainą tikėjausi daugiau, o čia buvo konvejeris. Kitą kartą ieškosiu kito hamamo. Gal net išbandysiu neišvaizdų, kuris yra Sultanahmet rajone netoli mūsų nakvynės vietos. Ten kaina 40 TL, įdomu palyginti ką už ją gaučiau. Turbūt panašiai, tik daugiau nuoširdumo, nes šis hamamas aiškiai mažiau orientuojasi į turistus.

Bosforo turas. Galima ir gal net reikia: gaivus oras, gražūs vaizdai, praplauki po žymiuoju Bosforo tiltu. Mes rinkomės ilgąjį maršrutą (7 val.). Gavosi 2 val. plaukimo į vieną pusę, tada 3 val. pietūs kaimelyje kur neva tai pigi žuvis ir 2 val. plaukimo atgal. Kadangi mes laiko turėjome, tai tas ilgasis plaukimas visai tiko. Bet norėtųsi išbandyti ir trumpąjį - palyginimui.
Garlaiviai išplaukia iš uosto prie pat Sirkeci stoties ir tramvajaus, kaina 25 TL. Atrakcija visai dienai.
Galata bokštas iš Bosforo
Bosforo tiltas
Grand Bazaar - reikia užsukti vien dėl otomanų laikų dekoro. Čia gausybė kokybiškų turkiškų daiktų, kurių kainos mažesnės nei krautuvėlėse mieste, bet vistiek atrodo didokos. Liečiau ploniausius ėriuko pagurklio vilnos šalius, kurių kaina 5000 TL, glosčiau švelniausias medvilnes, dar vėsų liną su bambuku. Širdis sąla, protas išsijungia... Derėjausi kaip mokėjau, pavyko numušti tik apie trečdalį kainos - tai blogiausias mano pasiekimas Rytų ir Azijos šalyse.
Grand Bazaar
Prieskonių turgus - galima užeiti paganyti akis ir gal net ką nusipirkti. Mes prieskonius pirkome mažoje krautuvėlėje prie Rustem Pasa Camii mečetės. Čia ir pardavėjas draugiškesnis, ir prieskoniai pigesni.
Dervišų šokiai - labai patiko, rekomenduoju. Nors dervišų programas reklamuoja daugelis barų, bet mes pasirinkome Hoja Pasa meno ir kultūros centrą. Tad dervišus žiūrėjome ne taurių dzinksėjimo fone, o skambant autentiškai turkų muzikai, įspūdingoje salėje su akmeniniais skliautais. Sako, kad šiame centre šoka tikintys vyrai, kurie kiekvieną vakarą čia atlieka savo maldos ritualą. Todėl čia negalima nei fotografuoti, nei ploti. Baruose gi šoka artistai, gal jie greičiau sukasi, o gal net kilnoja kojas... Nebuvau, nežinau - patiko Hoja Pasa. Kaina 60 TL. Čia būna ir pilvo šokiai, mačiau įrašus - kitą kartą būtinai ateisiu pažiūrėti.

Tiek pamačiau. Kas rūpi, bet nespėjau, lieka kitam kartui: archeologijos ir mozaikų muziejai, pasivažinėjimas Bosforo tiltu vakare, pilvo šokiai. Kai kur užsuksiu pakartotinai ir atrasiu kažką naujo.

Stambulas: kur apsistoti ir kaip keliauti mieste

Atvykome Turkish airlines reisu iš Vilniaus į Ataturk oro uostą, jau buvo tamsu. Kelionei su lagaminais, aišku, patogiausia taksi, išėjus iš oro uosto jų pilna. Čia knibžda turkų, kurie saldžiais balsais siūlo pervežimo paslaugas, bet geriausia sėsti į geltonus taksi - tai valstybiniai, jie veža sąžiningiau ir pigiau.

BŪTINA turėti tikslų nakvynės vietos adresą ir telefoną. Mes turėjom adresą be namo, telefonas uždengtas antspaudu, tai nežinau kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne mūsų kita bedrakeleivė, kuri atvyko anksčiau kitu reisu (pasiėmusi tikslų adresą ir telefoną, beje :) ir kol mūsų taksi klaidžiojo siauromis Sultanahmet gatvelėmis, ji jau bendravo su šeimininku. Galima sakyti, kad ji mus ir išgelbėjo, persiųsdama trūkstamus kontaktus.

Už taksi Ataturk-Sultanahmet (apie 20 km) sumokėjome 50 lirų, t.y. apie 60 Lt. Sakyčiau normaliai.

Nakvynę radome per booking.com. Tai vieno miegamojo ir vieno bendrojo kambario butas su maža virtuvėle, dviem dvivietėm ir viena vienviete lova, dviem tulikais ir vienu dušu. Ai, dar mažas vidinis kiemelis, kuriame gyveno balandžiai, katė Sandy, auksinės žuvytės dirbtiniame fontanėlyje iš bliūdo, mėgdavo vakaroti turkai iš šalia esančio ofiso ir mes. Vietos kiemelyje visiems užteko, pasisėdėjimai su kate ir balandžiais buvo smagūs, o su turkais - dar ir naudingi. Už penkias naktis visame šitame gėryje sumokėjome apie 280 Lt kiekviena.

Kitą kartą nakvynės paieškočiau ir per airbnb.com.

Kur apsistoti.
Pagrindinis kriterijus renkantis rajoną buvo - kuo labiau turkiška dvasia ir pėsčiomis pasiekiamos pagrindinės Stambulo vietos (Mėlynoji mečetė, Hagia Sofia, Grand Bazaar ir kt., tramvajus). Sultanahmet tam puikiai tinka. Čia yra ir Marmari jūros pakrantė su promenada, jei kartais dienos klajonių būtų per mažai.
Vis dėlto, važiuodama kitą kartą, aš ieškočiau vietos Sirkeci rajone, kuris atitinka visus aukščiau išvardintus kriterijus ir yra arčiau tramvajų linijų. Dar svarbiau, kad jame pilna užeigėlių ir gatvės maisto taškų, kur galima gauti tikro (ar tikresnio) turkiško maisto. Sultanahmet gi turistų nutryptas "prabangesnis" rajonas, čia išbandyti restoranėliai man paliko įspūdį labiau a la turkish, o sumokėdavom kaip "už gerą". Bet apie maistą atskirame įraše.
Mūsų gatvelė

Galata, Beyoglu, Taksim - irgi faini, turistų mėgiami, naujesni rajonai, bet į pagrindines vietas, senojo miesto širdį, iš čia reikėtų važiuoti tramvajumi (bent jau man).

Kaip keliauti mieste. Jei Stambule būsi keletą dienų, geriausia pirkti IstanbulCard, su kuria iki 5 žmonių gali važinėti beveik viskuo kas kruta: tramvajais, metro, tunelio traukinuku Taksime, plaukti garlaiviu ir pan. Negrąžinamas kortelės mokestis 8 TL, sutaupymas prasideda nuo pirmo važiavimo. Kuo daugiau kartų per dieną persėdi, tuo pervažiavimas pigesnis.
Kita alternatyva - žetonai. Vieno žetono kaina 4 TL, galioja vienam pervažiavimui (t.y. įlipimas-išlipimas). Palyginimui: vienas pervažiavimas su kortele kainuoja 2,5 TL ir nereikia kiekvieną kartą pirkinėti žetonų, tik norima suma laiku papildyti kortelę.
Tramvajų ir kito transporto schema labai aiški, važinėja dažnai, nauji ir tvarkingi - jokio streso.

Žemėlapius galima gauti informacijos taškuose arba Apps'uose, arba pradžiai parsisiųsti iš čia >>

Šios rekomendacijos yra subjektyvios, tik iš mano asmeninės patirties. Todėl jos nebūtinai tinka visiems :)

Dar bus: lankytinos vietos, kur valgyti, Princesių salos.

Angelai, kelionės ir Stambulas

Kažkas pasakė "man patinka mintis apie angelą sargą, kuris stumia mus link to, ką mes patys norime daryti..."

Dėkoju mano angelams, kurie stumia mane į įvairias veiklas, darbus ir hobius. Bet labiausiai dėkoju, kad augina sparnus keliauti.

Dar dėkoju savo artimiesiems, kurie susitaikė su šiuo mano polėkiu ir mane palaiko. Draugams, kurie linki man gero. Darbdaviui, kuris tvarkingai papildo piniginę ir atlaidžiai žiūri į mano pereikvotus atostogų grafikus...

Nežinau, kodėl tokia ilga įžanga kelionės į Stambulą aprašymui... Gal todėl, kad šis išvažiavimas su istorija, kuri prasidėjo maždaug prieš dvejus metus žiemą, kai viename draugų susiėjime pamačiau Hagia Sofya mozaikas... Neliko abejonių, kad jas pamatysiu gyvai - tik laiko klausimas.


Stambulas mane traukė nuo senų laikų, kaip paslaptingas, pilnas šnabždesių ir spalvingas ali-babų, šacherezadų, gatvės pirklių ir vertelgų, aukso, kvepalų, šilko miestas. Ši mozaika buvo tarsi ženklas, kad jau gana svajoti, reikia veikti. Paskui apie savo norą užsiminiau draugėms, pavasarį gavom bilietus už kainą, kurios negali atsisakyti (apie 400 Lt pirmyn-atgal), o prieš porą dienų jau grįžau...

Neaprašinėsiu savo kelionės detaliai ir chronologiškai - tai misija neįmanoma. Noriu tik užfiksuoti kas labiausiai įsiminė, ką kitą kartą daryčiau kitaip ir kokios "užduotys" liko kitam susitikimui su Stambulu, nes jis būtinai įvyks :)

Tęsinys netrukus...

Man patinka mintis apie angelą sargą

2014 m. rugsėjo 6 d., šeštadienis

Grybai

Mėgstu grybauti, o kai feisbukai ir internetai mirga nuo šimtais plėšiamų baravykų, nervai nelaiko. Atlikusi šios dienos tarnystes, gerokai po pietų, išvažiavau miškan. Nesvarbu, kad vėloka, nes aš sakau, kad man skirti grybai (ir vyrai) manęs sulauks. Vyrai dar ir susiras, o grybai?..

Važiuoju bet kur, be jokio plano, kliaujuos vien nuotaika ir nuojauta. Maišiagalos giria, bile kur, staiga pajuntu: stok. Bandau derėtis, bet mintis labai aiški: čia. Sustoju. Galva dar zvimbia nuo miesto, maluosi. Vien jaučakiai ir padžiūvusios ūmėdės. Jų nerenku, žiūriu filosofiškai: jei nieko nerasiu, tiesiog pasivaikščiosiu.

Maždaug po dešimties minučių, kai miestietiški zvimbesiai kiek prasivalo, pasirodo lepšiai... šilbaravykiai... raudonikiai... Krepšys pilnėja, mintys skaidrėja.

Važiuoju toliau. Ir vėl: čia. Išlipu, einu gilyn, vienas kitas lepšiukas, džiaugsmas ir lengvumas. Ir štai pagaliau... šeši traškučiai sveikučiai baravykiukai... Tikriausiai juos užsitarnavau --- ačiū ačiū.

Suprantu, kad labai girtis nėra kuo. Šie šeši man brangesni už visus kitus šimtus:


Ir keistas jausmas, kad grybai patys mane susirado

2014 m. liepos 15 d., antradienis

Atostogooooos!!!..

... prasideda šiandien. Lėktuvas kyla už 3 valandų, leidžiasi 3.30 ryte.


Kaskart, kai iškeliausi iš namų, vis kitas takas tave ves
į žemę, kurioje dar nebuvai.

Naujų veidų sutiksi pakeliui, o nematytos vietos
įžengus tau net krūptels.
Jau regėtos tik apsimes, kad nieko naujo neįvyko
nuo tada, kai čia lankeisi.

Keliaudamas jautiesi vienas, tačiau kitaip.
Esi dėmesingesnis, stebi save svečioj šaly;
įžvalgesne akim matai, kaip keičias ta širdies dalis,
kurią namie buvai apleidęs. (...)

Kai iškeliauji, su tavimi patraukia Nauja tyla.
Ir jei įsiklausysi, išgirsi tą, ką nori pasakyti
Tava širdis. (...)

Keliauki atvirom akim ir išmintingai kaupk širdies turtus,
kad nepraleistum išgirstų kvietimų,
kurie tave pakeisti gali.

Keliauki saugiai, būk žvalus ir laiką leisk prasmingai;
kad grįžtum praturtėjęs ir mokėtum
įvertint dovanas, kurias gavai... *


Kryptis - Gruzija. Mano meilė, mano kvapai, skoniai ir prisiminimai. Dar kartą, tik kitaip.

Myliu viską

* eilėraštis iš mano kultinės poezijos "Palaiminimų knygos". Autorius John O'Donohue

2014 m. liepos 1 d., antradienis

Vienų kojinių istorija

Prasidėjo beveik prieš 354 dienas, baigėsi prieš 9 mėnesius... Kas netingit, skaičiuose ieškokite simbolių :)

Liepos 17 d. mūsų gero draugo Lino gimtadienis. Išvakarėse paskambino Gabija ir klausia: ką dovanojam? Pasijutau pagauta, nes man "geras draugas" ir "dovanos" nebūtinai yra kartu, bet turėjau kažką atsakyti... "Hmmm... gal nueinam į Pilies g. ir nuperkam vilnones kojines?.. Tikriausiai jam kartais kojos šąla..." - spontaniškai gimdžiau variantus, bet ragelyje tvyrojo tyla. Tuoj supratau kodėl: "Tu išprotėjai: abi mezgam, o eisim pas babces?"... Gabija kaip visada teisi: pas babces neisim.

Rytojaus dieną susitikom MZ, išrinkom skirtingo margumo siūlus, supakavom ir padovanojom juos Linui. Tas pavartė akis (ką jam su jais daryti). Sumalėm, kad tai mes kadanors iš jų padarysim kojines ir iš karto atsiėmėm. Artimiausioj kavinėj surezgėm Lino kojinių koncepciją: mezgam kiekviena po vieną, atnara dryželiais, paskui kaip gaunasi, nes tobulai marginti siūlai viską "suriš". Dar sutarėm dėl akių skaičiaus ir virbalų storio. Atrodo, interpretacijoms vietos neliko.

Čia ir prasidėjo istorija, kuri tęsėsi gerokai ilgiau nei įsivaizdavome.

Mezgu rami ir laiminga, gėriuosi rezultatu: ilga atnara, dryželiai, prancūziškas kulnas... tobulybė...

Susiskambinam su Gabija - reikia pasigirti, kad viskas taip sklandu, apsitarti kaip toliau... ir gal pamatuot?.. Susitinkam...
...hmmmm...

Tai, ką mezgu aš, drastiškai skiriasi nuo to, ką mezga Gabija... Akių skaičius tas pats, virbalų storis taip pat, bet skirtumas didelis, nes Gabija mezga laisviau... Dar kartą pertariam dėl atnaros: 56 akys, išvirkščia persukta, plotis apie 9 cm, keičiamės virbalais.

Ardom, bandom iš naujo.

Aš: atnara ilga, prancūziškas kulnas, pradedu keltį, leidžiu kaip atsimenu, gaunasi nei šis nei tas -
neproporcija, kaip kokia kepurė...

Susitinkam su Gabija, aptariam keltį...

ardau...

Rugpjūčio 22 d. SMS Aš -  Gabijai. Raportuoju: 6 cm, 56 akys, išvirkščia persukta, 2,5 virbalai, 9 cm plotis. Laukiu žinių iš tavęs. Labanakt.

Po valandos SMS Gabija - man: Sh*t! Numezgiau 3 cm: 56 akys, išvirkščia persukta, 2 virbalai, plotis 10 cm!!! Einu miegot!!!

(Ardo Gabija)...

Aš džiaugsmingai mezgu toliau ir kai jau atrodo kad gana, iškilmingai tą kojinę užbaigiu... Susitinkam su Gabija, o ji krenta juokais: "gal tu slides apmezginėji?", - sako. Na taip, paskutines dvejas poras vyriškų kojinių mezgiau 48 dydžio, tad ties 42 sunku sustot ir tai, ką aš numezgiau, iš tiesų atrodo kaip slidės...

(Ardau aš ir laukiu mierkos iš Gabijos...)

Rugsėjo 13 d. SMS Gabija man: Baigiau!!!!

Per keletą dienų aš priderinu savo numegztą "slidę" prie normalios vyriškos kojinės.
Dar po kiek laiko dovaną galutinai įteikiam, praėjus beveik 3 mėn. nuo tikrojo Gimtadienio.

Kojinės gavosi beveik lygios

Labailabai jaukios ir šiltos


Spėju, kad tai brangiausios Lino kojinės - ir tiesiogine (atsidėkojo šventiniais pietumis :), ir perkeltine prasme (turbūt niekas iki šiol tiek nesistengė dėl jo kojinių)...

Mums su Gabija tai buvo smagus kūrybinis procesas, krykštaujant ir stengiantis dėl žmogaus, kuris jau beveik 30 metų yra mūsų geras draugas...

Jėga, ar ne?..

2014 m. birželio 27 d., penktadienis

Mano Joninės

Beveik prieš savaitę nukupoliavo, nulijo Joninės. Gerumas tebegyvena širdyje ir nuotaikose. Dalinuosi, kas man svarbiausia:

1. Vainikai. Metų žydėjimo pike jie privalomi. Kuria nuotaiką, išlaisvina, įtraukia. Užtenka tik džiaugtis žolynų grožiu ir jų klestėjimu ant galvos. Kupolėti. Aš žinau --- tai veikia.

(galtaupakeliui, šie vainiko žolynai vadinasi builiai, jeigu ką :)
2. Laužas. Šviesu, šilta. Geriau, jei ant kalno --- tuomet ugnies liežuviai susilieja su dangum. Aplink laužą galima šokti ratelius, bet nebūtinai - daug svarbiau tiesiog gerai jaustis.

Pradžioje dvigalvis...
... pereinantis į pusę širdies - čia Joninių magija
3. Vainikų plukdymas, buvimas prie tekančio vandens. Be vandens Joninės neišsipildo. Jei neplukdai vainiko, tai bent savo svają paleisk pasroviui --- kad išsisuptų, išsiplautų, užaugtų.

Vainikų burtai
Tokia yra mano Joninių trejybė.

Ir dar, žinoma, kompanija, kuri, tikėdama buvimokartuburtais, pina vainikus, kūrena laužus, šoka ratelius ir plukdo svajones.

Tai yra amžinybė (ratas), perkeitimas ir tėkmė. Suvešėjimo, suklestėjimo, brandos naktis, po kurios gamtoje viskas pradeda mažėti. Bet jei šią naktį daug pažadėjai, daug ir išsipildys...

Myliu viską

P.S. nuotraukų autorius Toks Linas. Jei reikia kontaktų - duosiu. Jis labai talentingas.

2014 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Besės žvilgsnis

Mano draugė turi vilkšunę Besę, kuri yra graži ir protinga, bet nelabai draugiška. Kai atvažiuoji, blaškosi ir piktai skalija narve, o kartais perkanda važiuojančių mašinų padangas, nesvarbu tai Golfas, ar džipas... Ne kiekvienas išdrįsta prieiti prie Besės, retas kuris ryžtasi vedžioti, ir toli gražu ne visus prisileidžia Besė...

Gana ilgai ir aš stengiausi apeiti Besę - atvažiavusi kuo greičiau lįsdavau vidun, kad tik liautųsi tas kurtinantis skalijimas... Bet kartą man pagailo iki užkimimo lojančios Besės ir pradėjau ją kalbinti. "Besė graži, Besė gera, Besė protinga", - sakiau. Šuo narve rimo, tilo, nuleido ausis, atsigulė, pradėjo plakti uodega ir draugiškai inkšti. Nebijau. Rytojaus dieną pasivadinau palydovą ir pasiryžau išvesti Besę pasivaikščioti, nes jai, daug laiko leidžiančiai narve, tai labai patinka... Pirmas bandymas pavyko, paskui ir antras, paskui ir be palydovo... Ilgainiui kiekvienos viešnagės pas draugę programoje būdavo ir ilgi pasivaikščiojimai su Bese.
Besė
Šį kartą ritualas pasikartojo: vos tik liovėsi lietus, užkabinau pavadį ir leidau Besei vesti mane. Užlipome ant kalno, kur dar ruseno Joninių laužas. Besė prigulė ant žolės, aš prisėdau ant suoliuko. Tada ji pakilo, priekinėmis kojomis pasirėmė į suolą ir davė suprasti, kad paglostyčiau. "Besė graži, Besė gera, Besė protinga", - kartojau pirštais braukdama per jos drėgną kailį. Besė palaukė, nusileido, padėjo galvą man ant kelių ir ilgai ilgai į mane žiūrėjo... Švelniu, jaukiu, ramiu, dėkingu, prieraišiu žvilgsniu, tarsi sakydama, kaip smagu jai čia būti, jaustis gera, gražia, protinga... (ar tai ta pati Besė, kuri perkanda mašinų padangas?.. jau gal nusišneku... arba ne)

Nuo to žvilgsnio manyje kažkas susidrumstė ir sukilo... Žiūrėjau į Besę ir žliumbiau, o ji vis taip pat įdėmiai žiūrėjo į mane... Kaip ūmai pradėjau, taip ūmai ir baigiau, dorai net nesupratusi, kas čia įvyko, tik tapo lengva ir šviesu.

Apie Besės žvilgsnį ir savo raudą galvojau visą dieną. Ir vakare, ir naktį. Paryčiais, dar pusiau miegant, atėjo mintis, kad Besė žiūrėjo ne į mane, bet pro mane: pro mano rūpesčius, įsipareigojimus ir vaidmenis. Ir tikriausiai kalbėjosi su kažkuo, kas gyvena manyje - taip giliai, kad aš jo nepažįstu, nes jis yra triukšmo --- nedrumsčiamas mano esaties liudijimas, kur visada esu mylima, priimama, vedama... Ačiū tau, Bese.

Nurimęs šuo žiūrėjo į mane mano akimis ir sakė man Tiesą

2014 m. gegužės 27 d., antradienis

Apie baubus galvoje (1)

Vakar ryte, po žiauriai karšto savaitgalio, atsistojau savo drabužinėj ir supratau, kad "nėra ką apsirengt"... Nes vėl bus žiauriai karšta, dar Sonata-MZ užerzino kitų lino mezginiais, tad galvoje įkyriai kalė vienintelė mintis: reikia-ką-nors-iš-lino-lino-lino...

Prisiminiau, kad kažkada prieš n metų vienas pirmųju mano mezginių buvo minimalistinė bliuska iš plono lininio siūlo. Tokia žydra ir tokia gaivi... Pernai po žiemos pasijutau "didesnė", tad tos bliuskos net netraukiau. Vasarą laiks nuo laiko perkeldavau ją lentynoje, paglostydavau jaukų driblų siūlą ir atsidusdavau: gaila, kad per maža...

Bet vakar ryte nerimas dėl neturiukąapsirengti nugalėjo: išsitraukiau tą bliuską ir "gerai, - sakau, - aš tik pažiūrėsiu, kaip ji ant manęs braška"... Dar papurčiau, padejavau, kokia maža ir apsivilkau...

Cha-cha... ir nuplasnojau su ja į darbą, o paskui ir į MZ. Ir kaitroje jaučiausi kaip karalienė, nes pasirodo, kad prieš metus "padidėjau" ne aš, o tik baubai mano galvoje... Bliuska gi pritiko taip pat, kaip ir prieš dvi vasaras ir maloniai vėsino...

Koooooks smagumas iškrapštyti baubą iš galvos!

2014 m. balandžio 15 d., antradienis

Dar apie Karvę ir Varliuką

Nu pakabino mane ši istorija kaip vaiką... Šiandien ryte mintys tiesiog išmetė mane iš lovos, bet pakeliui pasitaikė mezginys, tad iki blog'o nepriėjau... Bet negaliu kaip noriu jas išrašyti, tai iš darbo paslapčia pamoralizuosiu...

O juk būna gyvenime susitinka Karvė ir Varliukas ir Ji Jį arba Jis Ją bando "pakoreguoti" pagal savo paveikslą ir panašumą, o gal labiau pagal savo norą. Vis bando, kol ateina TA diena, kai Ji pamato Jį nueinantį, liūdnomis akimis ir sužeista siela...

Geriau ne bandyti "lipdyti", o tikėti ir sulaukti, kol JoDidenybėVisagalisAtsitiktinumas atves Jį arba Ją, kuriame yra kažkas, ką priimsi besąlygiškai. Visiškai besąlygiškai ir absoliučiai. To kažko gali būti visai mažai, bet kai jauti ir žinai, kad tai yra, esi ramus ir užpildytas. Tada visko pilna ir užtenka apsčiai: kalbėti ir tylėti, keliauti ir žiūrėti pro langą, garsiai skaityti ir... vėl tylėti.

švelniai pavydžiu ir linkiu...

2014 m. balandžio 14 d., pirmadienis

Apie Karvę ir Varliuką

... Tik per mano tingėjimą nuo paskutinio įrašo praėjo daugiau nei 4 mėn... Ne žadėjau, tik sakiau, kad ši erdvė - nereguliarūs pasidalijimai apie tai, kas man skamba. Ilga tyla nereiškia, kad neskambėjo... Skambėjo, vos neapkurtau.

Kol neapkurtau, parašysiu apie Karvę ir Varliuką.

Susitiko žala Karvė žalią Varliuką ir klausia:
- Ką tu darytum, jei būtum žalas?
- Hmmm, - susimąstė Varliukas ir gana ilgai patylėjo. - Aš persidažyčiau į žalią.
Tada žala Karvė pamatė save Varliuko akyse kaip žalią, bet vistiek išliko Karve.

- O dar, - pagalvojęs sako Varliukas, - aš nukirsčiau tau ragus.
- O kodėl tu nukirstum man ragus? - naiviai paklausė Karvė.
- Kad tu neužkliūtum ir nieko ant jų nepamautum...
Karvė tylėjo ir lėtai lingavo galvą, bet vis dar buvo su ragais.

- O dar aš patrumpinčiau tau kojas, kad jos netrukdytų plaukti... - pridėjo Varliukas.
Karvė pabandė įsivaizduoti save prikirptomis kojomis, bet vistiek regėjo save kaip Karvę.

- O dar... - sako Varliukas, beveik jau susinervinęs. - Aš prikirpčiau tau uodegą.
- O kodėl tu prikirptum man uodegą? - sumūkojo Karvė.
- Kad netrukdytų gaudyti vabzdžių...

Tada Karvė, lėtai mosuodama ragais ir tešmeniu, liūdnai nutolo apvaliose Varliuko akyse (kaip kokiame gruzinų filme, bet aš ją mačiau, nes iš tikrųjų tai senas rusiškas multikas).

Bliam ---
kaip gerai, kad ji apsisprendė išlikti Karve
--- žala, su ragais, šleivomis kojomis, keista uodega ir taip, kaip ji yra Pasaulyje, o ne varliuko akyse