Aš dirbu!

Taip, jau šešta diena kaip einu į darbą. Praeitą savaitę nieko nemezgiau, nerašiau, nesportavau ir netgi nesvajojau, nes buvau persunkta informacijos gausos ir pokyčių streso. Iš ryto reikia keltis, o kūnas miega. Reikia važiuoti į darbą, o jis vis dar miega, nes atpratau!.. Bet šiandien jau viskas paprasčiau: tarsi prisitaikau prie ritmo, o darbe atrandu naujus masinančius dalykus. Ir naujus įdomius, geranoriškus žmones.

Paradoksalu ir nelogiška, kad iš dviejų pasiūlymų šiais laikais pasirinkau finansiškai nenaudingesnį. Daug rizikingesnį. Reikalaujantį daugiau pastangų ir knisinėjimosi po mažmožius. Bet žadantį daugiau laisvės spręsti, ir veikti. Daugiau pasitikėjimo ir realaus suvokimo, kad esu tai, ką darau :)

Neriu stačia galva ir atvira širdimi. Ir tau to linkiu

Levandų sapnas

Trumpa užuomina apie galimybę vasaros viduryje išvažiuoti į Prancūziją sukėlė saldžią vidinę sumaištį ir užliejo šilta svajonių banga. NORIU ten! Nors, tiesą sakant, tai visai nelogiška, nes: būsiu ką tik pradėjusi dirbti, rudenį numatyta dar viena kelionė, o bendrai ta galimybė kol kas tokia miglota, beveik nereali. Bet kadangi mano gyvenime vyko ir vyksta daug nelogiškų dalykų, su malonumu atsiduodu vizijoms ir jau matau save saulėtame Provanse. Provansas man - tai visai ne Žydrasis Krantas, Nica ar Kanai. Man Provansas - tai tingios saulėtos popietės, šešėlių virpėjimas ant pietietiška maniera nudažytų kambario sienų, turtingi nėriniai, daugybė pagalvėlių, tekantys pašnekesiai verandoje. Kvapą gniaužianti gamta, alyvuogių muilas, gėlėmis plūstančios terasos. Jauki kaimiška virtuvė su tūkstančiais smulkmenų ir slaptų stalčiukų. Prieskoningas ratatouille su vynu. Ir, be abejo, levandos. Raibuliuojantys violetiniai laukai, nuolat kedenami vėjo. Tylus kuždesys ir ilgesingas, paslaptingas kvapas. NORIU ten!

Didžiausia staigmena ištiko, kai šįryt išsitraukiau kažkada pradėtą megztinį. Šiam megztiniui vardas prilipo savaime - nuo šiol vadinsiu jį "Levandų laukas". Pagal NLP metodą "uodega vizgina šunį" --- jau matau save su šiuo megztiniu tikrame Provanso levandų lauke.

O kol kas - drįstu svajoti ir skubu megzti :)

Su Mamos diena

O taip pat su tavo, mano, jūsų, mūsų diena. Tų, kurios gavome malonę būti Mama ir tų, kurios formaliai tos malonės negavom, bet esam Mamos dešimtsyk, šimtusyk, tūkstantsyk savo gyvenimuose, nes auginam arba vaiką, arba draugą, arba jau visiškai suaugusį, bet vistiek norintį augti... Tas amžius ne tiek svarbu --- daug svarbiau auginti.

Tai va, mano šis rytas buvo... Gana anksti atsibudau, pasveikinau savo mamą, paskui mezgiau, viriau košę  miegantiems vaikams. Tie vaikai vis miegojo, košė šalo, o aš vis mezgiau... Galų gale aname kambary kažkas pradėjo judėti, knisosi ir krebždėjo. Eilinis rytas, taip būdavo, kai niekaip negalėdavau jų pažadinti...

Na ir štai: mano mezgimo kambary šviesą užstoja du vyrukai apie 1,90 cm. Su kvietkeliais (gvazdikais) ir saldainiais rankose. Lengvai užtinę nuo miego, pabalę ir dar visiškai neprasišnekėję: krenkščia, bando dainuoti, kol galiausiai visai darniai užtraukia "ar žinai, kad graži panelė buvo tavo, buvo kažkada mama..."

Taip, kažkada buvau panelė, o dabar tik graži :) Žliumbiu kaip mergužėlė. Ir vėl sakau, kad niekada negalėsiu sau leisti ant jų supykti. Kaip tikriausiai niekada ir negalėdavau supykti iš esmės, nes juos mylėjau ir myliu  visai negudria, visai paprasta, atvira ir besąlygiška meile. Taip, kaip visos pelėdos myli savo pelėdžiukus, o mamos myli savo vaikus :)

Dėkoju už visas meiles, kurios juos lydi dabar: apkabina, stiprina, žeidžia. Už beribes, ilgesingas, skaudžias, bet, duok Dieve, visada besąlygiškas meiles