2013 m. vasario 12 d., antradienis

Medžiai

Man patinka medžiai. Atsistoju kuo arčiau kamieno, užverčiu galvą, ir medžio šakos apkabina visą mano dangų. Galingas, kalbantis, apimantis dangus. Nuo apkabinto dangaus ir medžio kvapo išsivalo galva, o dalykų sureikšminimas (ar susireikšminimas) tampa juokingi --- ramu.
Man labai patinka medžiai.

Aprėdyti...

Apsnigti...

Numegzti...

Tas pirštines pamačiau prieš metus, per kalėdinį apsikeitimą dovanomis Mezgimo zonoje... Apsisuko galva, tarsi būčiau tame miške ankstyvą rytą. Bet rašto smulkumas ir sudėtingumas stabdė, kad ne man toks menas - aš gi sukneles "varau". Tačiau ramybę praradau, tas pirštines vis prisimindavau.
Ir kai atėjus naujai žiemai ant rankų pradėjau įsivaizduoti tik Medžių pirštines, supratau, kad trauktis nėra kur. Todėl prisėdau, krapščiau krapščiau akutę prie akutės... ir sukrapščiau. Vairuoti su šiomis pirštinėmis nepatogu, bet aš jas visada nešiojuos su savimi - kad pasitaikius progai galėčiau pašvytruoti.

Atskiros skilties verta vilna - šiltutėlė, iš Farerų salų, išskalbus išleidžianti tankų minkštą pūką - tobula pirštinėms. Ši nuotrauka turėjo būti skirta vilnai, nežinau ar pavyko.


 Tokia tad metų istorija apie pirštines ir apie tai, kad jei ko nors labai nori, tai ir padarai. Arba "pasidaro". Tik norėti reikia LABAI ir biškį pajudinti pirštus.

Visi siūlai ir idėja "pagauta" Mezgimo zonoje, raštą galima rasti ravelry.com

2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

Kaip aš šildžiausi grįžusi iš Tailando...

Grįžau sausio 23 d. Lietuvoje ką tik buvo praėję didieji šalčiai, bet vis dar spaudė apie -15... Tailande palikau +30, taigi temperatūros skirtumas -45... Hmmm...

Pirmą dieną iš namų nekėliau kojos. Netvarkingai miegojau, spoksojau pro langą, pratinausi prie baltumo ir prie ledo gremžimo garsų nuo pat anksčiausio ryto. Antrą dieną sugalvojau, kad turiu reikalų mieste. Įlipau į autobusą, pradėjau krapštyti centus talonėliui ir supratau, kad piniginėje nėra lietuviškų pinigų. Taip susimovusi, artimiausioje stotelėje išlipau, apėjau aplink namą, grįžau namo ir išsitraukiau... aišku, kad siūlus ir virbalus!

Va čia tai tikra šiluma! Raibuliuojančios spalvos... faktūra... achhh, tobula bukliuota Noro vilna, švelniai kutenanti delnus ir eilė po eilės atverianti savo pažadą.


Taip gimsta kepurė... Panaši į impresionistų paveikslus, todėl aš ją vadinu impresionistine kepure. Jei kam kyla abejonių, tai štai:


Dar nebaigta, ši kepurė jau tapo viena mano mylimiausių. Užbaigta ji tik patvirtino savo mielumą ant mano netvarkingos galvos...


Cituoju:
O kai dar žinai, kaaaaas po ta kepure :)

Siūlai Noro, pirkti mezgėjų mekoje Mezgimo zonoje. Modelis Rikke Hat, iš ravelry.com