2015 m. lapkričio 1 d., sekmadienis

Ruduo

Man labai patinka ruduo. Tas metas, kai pradeda vėsti, tamsėti, šlapėti, lėtėti... Kai medžiai meta puošnius lapus ir nuogos šakos šauna į dangų. Kai šlapia ir nepatogu, bet vistiek norisi čia pasilikti. Kai viskan smelkiasi sustojimas ir tyla. Dar ne ramybė -- tik tyla.


Tarsi grįžtų namo mano siela -- po siautulingo vakarėlio, nurautų atostogų ar iš didelės meilės. Uždaro duris, nusimeta šilko suknias, atsisėda prie lango ir žiūri. Kaip medžiai -- kaip žodžius -- meta lapus, o nuogos šakos -- kaip tiesos -- sminga... Kaip skauda akis -- kaip šlapia. Ir nepatogu.


Ilgai tyli. Tiek ilgai, kol nustoja gailėti savęs, vasarą išbarstytos ir persistengusios. Kol neskaudina klausimai, o atsakymų nereikia. Kol nereikia nieko iš vasaros, o liūdesys tampa šviesus.


Tada, žinau, ateina ramybė.
Baltas kelias į žvaigždėtą mišką. Juo einant, ant akių tupia baltos plaštakės.

Ramybė ateina. Žinau