Šeštadienis grėsė būti be koncepcijos ir laisvai plūduriuojantis. Bet tarsi iš niekur gimė planas, ir visa diena staiga įgavo kontūrus. Hmmm, vistiek tarsi iš niekur.
Pradėjom nuo Užutrakio dvaro, parodos "Menamos istorijos". Kas bandytų apsakyti įspūdį - tebus išblukę aidai. Nes spalvos, džiaugsmas, gerumas TEN yra asmeniškas, gilus ir labai stiprus. Pradedant užtvertu įėjimu, drąsa brautis per statybvietę, baigiant visišku nenoru išeiti, o tik likti čia, būti, semtis tų spalvų, nuotaikų, tekstų, vaizdų, pojūčių. Na bet aš jau apie išblukusius aidus... Žodžiu/vaizdu buvo taip:
---- važiuoti, ir ne vieną kartą. Bilieto kaina 5 Lt.
Po parodos pasijutom išalkę. Turbūt kažkiek savęs atidavėm nuotraukų rožėms, horizonto linijoms, paveikslų žaidimams, žaismėms, ironijai ir egzistenciniam liūdesiui. Todėl LABAI norėjom kažko konkretaus ir valgomo... "Senosios kibininės" kibinai pradingo nespėjus jų įamžinti... Pasitvirtino, kad kartais ir materialūs daiktai būna netvarūs ir labai laikini.
Kitas punktas - sūrininkų namai Dargužiuose. Paprasta, natūrali aplinka, bendravimas, sūrių istorijos, naminis maistas, gulėjimas po medžiu,
pažįstami pažįstami pažįstami iš miesto, žolės kvapas, avių spirai, medinės gulbės, pienas, platus dangus ir stiprėjantis noras palikti
miestą
Patiekalų kainos pasirodė nemažos, bet tai "nurašėm" kaip paramą ir palaikymą puikiai, gyvybingai, reikalingai iniciatyvai ir bendruomenei. Todėl dar pridėjom kiek galėjom, nes staiga paaiškėjo, kad mūsų grynųjų pinigų rezervai labai riboti, o kaime, kaip žinia, kortelės yra nepatikimas "pinigas" :)
Toliau Pivašiūnai. Buvo įdomu važiuoti tarsi į niekur, nes neturėjom nei žemėlapio, nei GPS - tik vidinius kompasus ir nuojautas, kad "ten turėtų būti kelias". Tas kelias buvo - po praūžusio škvalo gana iškalbingas. Tebedejuojantis, lūžtantis, šiurpinantis.
Pivašiūnai man - jaukus miestelis, su tarsi ostija iškelta balta bažnytėle ir stebuklingu, jaudinančiu Dievo Motinos paveikslu. Jis visada kviečia stabtelėti, nurimti, ilgai žiūrėti, išsigryninti. Todėl laiks nuo laiko čia užsuku, nebūtinai per Žolinę, bet šįkart taip sutapo. Ne, netiesa - važiavimas čionai kaip tik buvo anksčiausiai suplanuotas, nuo jo viskas ir prasidėjo.
Pakeliui namo nusiaubėm Danutės daržą ir išsimaudėm miško ežeriuke-akyje.
Įvyko viskas geriausio, ko nesitikėjom ir dėl ko visiškai nesistengėm ---- tiesiog leidomės į kelionę.
Diena skaidri, tarsi iš niekur
Trumpa užuomina apie galimybę vasaros viduryje išvažiuoti į Prancūziją sukėlė saldžią vidinę sumaištį ir užliejo šilta svajonių banga. NORIU ten! Nors, tiesą sakant, tai visai nelogiška, nes: būsiu ką tik pradėjusi dirbti, rudenį numatyta dar viena kelionė, o bendrai ta galimybė kol kas tokia miglota, beveik nereali. Bet kadangi mano gyvenime vyko ir vyksta daug nelogiškų dalykų, su malonumu atsiduodu vizijoms ir jau matau save saulėtame Provanse. Provansas man - tai visai ne Žydrasis Krantas, Nica ar Kanai. Man Provansas - tai tingios saulėtos popietės, šešėlių virpėjimas ant pietietiška maniera nudažytų kambario sienų, turtingi nėriniai, daugybė pagalvėlių, tekantys pašnekesiai verandoje. Kvapą gniaužianti gamta, alyvuogių muilas, gėlėmis plūstančios terasos. Jauki kaimiška virtuvė su tūkstančiais smulkmenų ir slaptų stalčiukų. Prieskoningas ratatouille su vynu. Ir, be abejo, levandos. Raibuliuojantys violetiniai laukai, nuolat kedenami vėjo. Tylus kuždesys ir ilgesingas, paslaptingas kvapas. NORIU ten!
