Leon - vienas didžiausių ir gražiausių miestų Kelyje. Taip pat tai vienas iš tų miestų, kurį pamačiau labai anksti, o myniau gerą pusdienį... Bet pagaliau įžengėm į Leon ir pirmiausia sukom į sporto prekių parduotuvę - aš pirksiu batus, nes pėdas skauda beveik nepakenčiamai... Pradėjau matuotis, o širdy toks netikrumas... Taip man betrypiant, staiga atsilapoja durys ir pro jas įvirsta airis (vardo neatsimenu, bet kad linksmas ir garsiakalbis - tai tikrai). Pamato mane besimatuojančią batus ir rėžia konkretų moralą apie tai, kad jei noriu turėti pūslių iki kaklo, tai galiu pirkti batus. O jei noriu tik išspręsti savo menką(!) problemą, tai man reikia tik gerų įdėklų ir kojinių. Pūslių aš, aišku, nenoriu, todėl pereinu prie batų įdėklų ir kojinių. Išsirenku, sumoku apie 25 EUR ir išeinu pilna vilties, kad rytdiena bus be skausmo :))
Įsikuriu, pailsiu allbergue ir imu galvoti, ką čia nuveikus. Miestas turi tą savybę, kad įpareigoja būtinai kažką veikti... Nusprendžiu eiti apžiūrėti katedros, kuri garsėja savo gotika ir ypač - vitražais. Taigi lendu iš savo pusrūsio ir matau, kaip į mane artėja jaunas vyrukas entuziastingai šaukdamas: "Labas, laba diena, aš irgi lietuvis...". Įsišnekam: tai Josef (23 m.). Gyvena Čikagoj, yra trečios lietuvių emigrantų kartos. Studijavo filosofiją ir teologiją, bet paskui nusprendė, kad nori dirbti sodininku. Taigi dirbo sodininku. Lietuviškų žodžių žino nedaug, bet domisi Lietuva ir, atrodo, myli ją. Vasarą viešėjo Lietuvoje: aplankė gimines, buvo Dainų švent
ėje (gal mes ten prasilenkėm, ką gali žinot). Dabar, sakė, keliaus: pirmiausia Camino, paskui Venesuela, Kanada, o toliau neplanuoja. Kelyje sutiko gražuolę austrę Susi ir įklimpo iki ausų. Taigi katedros apžiūrėti traukiam visa komanda: Josef, Susi, Rosalin, Federico (amerikietis iš Meksikos pasienio. Buvo architektas, bet prarad
o darbą. Galvoja, ką nori daryti toliau, todėl yra čia). Katedra iš tiesų užima kvapą: ir gotika (rodos kelia aukštyn ne tik žvilgsnį, sielą, bet ir kūną), ir vitražai. Federico įkvėptai aiškina apie gotikinę architektūrą, mes su Josef bandom atpažinti Biblijos siužetus bareljefuose, taigi užtrunkame. Kai išeiname, negaliu atpažinti miesto: buvęs tuščias ir tylus (siesta), dabar jis pilnas žmonių, klega, šurmuliuoja, mirga, pulsuoja. Tarytum vyktų kokia šventė ar festivalis...
Susi suvadovauja, kad eitume į vokiškos duonos kepyklą. Aišku, einame., t.y. kaip kokie asilėnai sekam iš paskos. (kaip gerai, kad kartais gali tiesiog sekti :)). Be saiko prisiperkam ir prisiryjam tų duonų ir pyragų. Po to dar keletą dienų tempiau kuprinėje stebuklingos vokiškos duonos kriaukšlį...
Vakare iš laiptinių skamba flamenko, dūdmaišių melodijos - linksmas spalvingas balaganėlis. Miestas tikrai švenčia eilinės dienos vakarą...
Įsikuriu, pailsiu allbergue ir imu galvoti, ką čia nuveikus. Miestas turi tą savybę, kad įpareigoja būtinai kažką veikti... Nusprendžiu eiti apžiūrėti katedros, kuri garsėja savo gotika ir ypač - vitražais. Taigi lendu iš savo pusrūsio ir matau, kaip į mane artėja jaunas vyrukas entuziastingai šaukdamas: "Labas, laba diena, aš irgi lietuvis...". Įsišnekam: tai Josef (23 m.). Gyvena Čikagoj, yra trečios lietuvių emigrantų kartos. Studijavo filosofiją ir teologiją, bet paskui nusprendė, kad nori dirbti sodininku. Taigi dirbo sodininku. Lietuviškų žodžių žino nedaug, bet domisi Lietuva ir, atrodo, myli ją. Vasarą viešėjo Lietuvoje: aplankė gimines, buvo Dainų švent
ėje (gal mes ten prasilenkėm, ką gali žinot). Dabar, sakė, keliaus: pirmiausia Camino, paskui Venesuela, Kanada, o toliau neplanuoja. Kelyje sutiko gražuolę austrę Susi ir įklimpo iki ausų. Taigi katedros apžiūrėti traukiam visa komanda: Josef, Susi, Rosalin, Federico (amerikietis iš Meksikos pasienio. Buvo architektas, bet prarad
o darbą. Galvoja, ką nori daryti toliau, todėl yra čia). Katedra iš tiesų užima kvapą: ir gotika (rodos kelia aukštyn ne tik žvilgsnį, sielą, bet ir kūną), ir vitražai. Federico įkvėptai aiškina apie gotikinę architektūrą, mes su Josef bandom atpažinti Biblijos siužetus bareljefuose, taigi užtrunkame. Kai išeiname, negaliu atpažinti miesto: buvęs tuščias ir tylus (siesta), dabar jis pilnas žmonių, klega, šurmuliuoja, mirga, pulsuoja. Tarytum vyktų kokia šventė ar festivalis...Susi suvadovauja, kad eitume į vokiškos duonos kepyklą. Aišku, einame., t.y. kaip kokie asilėnai sekam iš paskos. (kaip gerai, kad kartais gali tiesiog sekti :)). Be saiko prisiperkam ir prisiryjam tų duonų ir pyragų. Po to dar keletą dienų tempiau kuprinėje stebuklingos vokiškos duonos kriaukšlį...
Vakare iš laiptinių skamba flamenko, dūdmaišių melodijos - linksmas spalvingas balaganėlis. Miestas tikrai švenčia eilinės dienos vakarą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą