Pusryčiai su Ignacio praėjo laisvai, paprastai, besišnekučiuojant apie šį bei tą. Man patiko, kad jis nerodė jokių pastangų padaryti kažką geriau, kažkaip labiau pasistengti dėl viešnios: įprastu laiku, įprastu ritmu, įprastas meniu (sultys, skrebučiai, sūris, džemas, kava su pienu). Paragavom mano tinginio (pyragas iš namų, kurį labai mėgstam), pasigyrėm, kad skanu. Atsilinksėjom, išsiskirstėm. Iki autobuso dar buvo laiko, todėl kiek pasivaikščiojau po Santander. Vis dėlto šiame mieste man gražiausia yra jūra...
Kelionė autobusu į Burgos truko 3 val. Neprailgo, nes beveik visą laiką važiavau per Kantabrijos kalnus. Jie tokie švelnūs, minkšti, sodriai žali, su plačiais slėniais, giliais tarpekliais, mažais miesteliais iš gelsvai pilkšvo ispaniško akmens.
Burgos. Išlipau iš autobuso ir... sustojau. Kur eit? Ką daryt? Nusprendžiau, kad eisiu į Senamiestį, o paskui matysiu. Iš lėto patraukiau link senųjų miesto vartų, šalia esančiame skvere užkandau.
Vartai įspūdingi. Pastatyti 12 a., 16 a. rekonstruoti, išpuošti skulptūromis iš Burgą valdžiusios Cidų giminės. Kadangi aš tų Cidų nepažįstu, tai prie vartų neužtrukau ir patraukiau toliau - kur akys veda. Sukau gatvėmis ir gatvelėmis ir staiga ant vieno namo sienos pastebėjau kriauklę ir rodyklę - taip žymimas Camino de Santiago. Ir taip, vėl tarsi atsitiktinai, aš atsidūriau Kelyje. Nusprendžiau sekti rodyklės krypti
mi ir neužilgo priėjau pirmąjį allbergue (taip vadinami namai, tiksliau prieglaudos, specialiai įrengtos piligrimams. Čia yra viskas, kad piligrimai galėtų pailsėti ir pasiruošti kitos dienos kelionei: dušai, WC, dviaukščiai gultai, įrengtos virtuvės, skalbimo ir džiovinimo mašinos. Nakvynė allbergue kainuoja 3-7 EUR. Galima nakvoti tik vieną naktį, o iš ryto iki 8 val. reikia išsikraustyti. Tokia tvarka visuose allbergue). Prie allbergue jau būriavosi keletas atvykusių piligrimų, neužilgo susidarė eilutė. Atsistojau ir aš, pradėjau smalsiai stebėti žmones. Dauguma jų kalbėjo angliškai, jautėsi, kad tai jų pirmoji kalba. Draugiški, gyvybingi, šilti. Pasijutau kaip tarp pažįstamų, nors dar nė vieno nepažinojau. Užsiregistravau, gavau piligrimo pasą. Taip tapau piligrime :)
Susiradau savo lovą tarp 28 kitų, pasidėjau kuprinę ir išėjau į miestą. Apėjau didžiulę, labai įspūdingą Šventos Marijos katedrą (13 a.).
Ne mažiau įspūdinga ji ir viduje: puošnios didžiulės koplyčios tviska auksu, paveikslai - meno kūriniai. Viename kampe palubėj įrengtas juokingas laikrodis Papamoscas su lėle. Kas ketvirtį valandos lėlė ima judėti, laikrodis muša. Laikrodis įrengtas 16 a. ir vis dar tiksliai rodo laiką... Kažkaip neįtikėtina.
Ėmė temti, pasijutau alkana. Turizmo informacijoje rekomendavo vakarieniauti baruose Moritos arba La Cabanas (berods, Sombreira gatvėje). Bet nusprendžiau nelaukti, kol juos atidarys, o susiradau kitą barą su piligrimų meniu (10 EUR: salotos arba sriuba, antras patiekalas, desertas ir vanduo arba vynas). Kai atnešė maistą, supratau, kad būsiu išsirinkusi pačią bjauriausią vietą: lęšių sriuboje plaukiojo atsiskyrę riebalai, o patiekalas "kumpis" buvo tiesiog apkepta virta kumpinė dešra... Prisiminiau pamoką, kad valgyti reikia eiti ten, kur daug žmonių, ypač vietinių. Aš gi šioje kavinėje buvau vienintelė klientė. Paknaibiau maistą, išgėriau vyną ir grįžau pro Moritos. Va čia tai virė gyvenimas, o padavėjai skraidyte skraidė nešiodami lėkštes, pilnas skaniausių patiekalų :))
Grįžau į lovą, užmigau galvodama apie rytdieną ir apie Kelią. Bet spėliok nespėliojęs - kas bus rytoj niekada neatspėsi...
Kelionė autobusu į Burgos truko 3 val. Neprailgo, nes beveik visą laiką važiavau per Kantabrijos kalnus. Jie tokie švelnūs, minkšti, sodriai žali, su plačiais slėniais, giliais tarpekliais, mažais miesteliais iš gelsvai pilkšvo ispaniško akmens.
Burgos. Išlipau iš autobuso ir... sustojau. Kur eit? Ką daryt? Nusprendžiau, kad eisiu į Senamiestį, o paskui matysiu. Iš lėto patraukiau link senųjų miesto vartų, šalia esančiame skvere užkandau.
Vartai įspūdingi. Pastatyti 12 a., 16 a. rekonstruoti, išpuošti skulptūromis iš Burgą valdžiusios Cidų giminės. Kadangi aš tų Cidų nepažįstu, tai prie vartų neužtrukau ir patraukiau toliau - kur akys veda. Sukau gatvėmis ir gatvelėmis ir staiga ant vieno namo sienos pastebėjau kriauklę ir rodyklę - taip žymimas Camino de Santiago. Ir taip, vėl tarsi atsitiktinai, aš atsidūriau Kelyje. Nusprendžiau sekti rodyklės krypti
mi ir neužilgo priėjau pirmąjį allbergue (taip vadinami namai, tiksliau prieglaudos, specialiai įrengtos piligrimams. Čia yra viskas, kad piligrimai galėtų pailsėti ir pasiruošti kitos dienos kelionei: dušai, WC, dviaukščiai gultai, įrengtos virtuvės, skalbimo ir džiovinimo mašinos. Nakvynė allbergue kainuoja 3-7 EUR. Galima nakvoti tik vieną naktį, o iš ryto iki 8 val. reikia išsikraustyti. Tokia tvarka visuose allbergue). Prie allbergue jau būriavosi keletas atvykusių piligrimų, neužilgo susidarė eilutė. Atsistojau ir aš, pradėjau smalsiai stebėti žmones. Dauguma jų kalbėjo angliškai, jautėsi, kad tai jų pirmoji kalba. Draugiški, gyvybingi, šilti. Pasijutau kaip tarp pažįstamų, nors dar nė vieno nepažinojau. Užsiregistravau, gavau piligrimo pasą. Taip tapau piligrime :)Susiradau savo lovą tarp 28 kitų, pasidėjau kuprinę ir išėjau į miestą. Apėjau didžiulę, labai įspūdingą Šventos Marijos katedrą (13 a.).
Ne mažiau įspūdinga ji ir viduje: puošnios didžiulės koplyčios tviska auksu, paveikslai - meno kūriniai. Viename kampe palubėj įrengtas juokingas laikrodis Papamoscas su lėle. Kas ketvirtį valandos lėlė ima judėti, laikrodis muša. Laikrodis įrengtas 16 a. ir vis dar tiksliai rodo laiką... Kažkaip neįtikėtina.Ėmė temti, pasijutau alkana. Turizmo informacijoje rekomendavo vakarieniauti baruose Moritos arba La Cabanas (berods, Sombreira gatvėje). Bet nusprendžiau nelaukti, kol juos atidarys, o susiradau kitą barą su piligrimų meniu (10 EUR: salotos arba sriuba, antras patiekalas, desertas ir vanduo arba vynas). Kai atnešė maistą, supratau, kad būsiu išsirinkusi pačią bjauriausią vietą: lęšių sriuboje plaukiojo atsiskyrę riebalai, o patiekalas "kumpis" buvo tiesiog apkepta virta kumpinė dešra... Prisiminiau pamoką, kad valgyti reikia eiti ten, kur daug žmonių, ypač vietinių. Aš gi šioje kavinėje buvau vienintelė klientė. Paknaibiau maistą, išgėriau vyną ir grįžau pro Moritos. Va čia tai virė gyvenimas, o padavėjai skraidyte skraidė nešiodami lėkštes, pilnas skaniausių patiekalų :))
Grįžau į lovą, užmigau galvodama apie rytdieną ir apie Kelią. Bet spėliok nespėliojęs - kas bus rytoj niekada neatspėsi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą