Iš ryto praeinu Antoni Gaudi suprojektuotą pastatą, kuris tarsi virpa ore, lyg neturėdamas aiškios formos. Dabar čia įsikūręs bankas. Traukiu toliau. Leon priemiesčiai nusibosta, kuo greičiau noriu atgal į gamtą, į mažus jaukius miestelius. 24 km prasisuka nepastebimai, nes kelyje užtinku daug gražių ispaniškų kampelių. Stoviniuoju, fotografuoju.
Apsistoju privačiame allbergue pačioje kaimo pradžioje, čia randu savo komandą. Visi išsitiesiame pievelėje gultuose ir aš pradedu garsiai fantazuoti, kad dabar mes gulime prie Raudonosios jūros... Ir galime eiti plaukioti su visokiausiais spalvotais žuveliokais. Bruce patikslina, kad mes beveik ten ir esame: arimas priešais rausvas, taigi beveik kaip Raudonoji jūra... Žuveliokų, tiesa, nėra, tik varnėnai, kurie švilpia ir stengiasi beveik kaip lakštingalos...
Taip bekrizendami, besnūduriuodami sulaukiame vakaro ir eilinės ilgos vakarienės.
Apsistoju privačiame allbergue pačioje kaimo pradžioje, čia randu savo komandą. Visi išsitiesiame pievelėje gultuose ir aš pradedu garsiai fantazuoti, kad dabar mes gulime prie Raudonosios jūros... Ir galime eiti plaukioti su visokiausiais spalvotais žuveliokais. Bruce patikslina, kad mes beveik ten ir esame: arimas priešais rausvas, taigi beveik kaip Raudonoji jūra... Žuveliokų, tiesa, nėra, tik varnėnai, kurie švilpia ir stengiasi beveik kaip lakštingalos...Taip bekrizendami, besnūduriuodami sulaukiame vakaro ir eilinės ilgos vakarienės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą