Karšta, skauda, lėta... Apie 15 km kelias eina per laukus, be jokių miestelių. Piknikas po vienu dideliu medžiu --- tik po kurio laiko suprantu, kad tai ąžuolas. Šiek tiek kitoks nei Lietuvoj, bet vis dėlto tai jis. Sėdžiu ilgai, stebiu praeinančius piligrimus. Smulkiais žingsneliais praeina būrys korėjiečių, vienodu ritmu prakaukši šveicarų pora, lenkia trys jauni vokiečiai (praminėm "Subaru komanda", nes visi su "Subaru" džemperiais). Ir dar daug kitų, bet man visiškai dzin, kad jie eina, o aš štai sėdžiu po ąžuolu. Netikėtai sulaukiu skambučio iš Lietuvos - dar sėdžiu ir ilgai plepu apie šį bei tą, kol pagaliau vis dėlto save išspiriu iš po ąžuolo ir einu toliau.
Grynos spalvos, lėtos mintys, mieli žmonės.
Pasiekiu Terradillos de los Templarios. Pavadinimas skamba išdidžiai, kaime iš tiesų yra gyvenę tamplieriai, bet dabar tai tiesiog kaimas... visiškas kaimas. Ir labai gerai, nes nereikia niekur eiti.
Vakare galvoju apie namus ir apie brangius žmones Lietuvoje. Šiltas, apčiuopiamas jausmas, tarsi fiziškai jausčiau jų apsaugą. Pasiilgau.
Grynos spalvos, lėtos mintys, mieli žmonės.
Pasiekiu Terradillos de los Templarios. Pavadinimas skamba išdidžiai, kaime iš tiesų yra gyvenę tamplieriai, bet dabar tai tiesiog kaimas... visiškas kaimas. Ir labai gerai, nes nereikia niekur eiti.
Vakare galvoju apie namus ir apie brangius žmones Lietuvoje. Šiltas, apčiuopiamas jausmas, tarsi fiziškai jausčiau jų apsaugą. Pasiilgau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą