Mėnuo praėjo labai greitai... Pradėjau rašyti blog'ą, išklausiau keletą įdomių paskaitų, susitikinėjau su draugais, po truputį nusiteikinėjau kelionei - dariau smagius paprastus mielus darbelius, su jauduliu laukdama spalio 5 d. Viskas, kas susiję su kelione, vyko labai sklandžiai - toks jausmas, tarsi mane kas ten kviečia, veda, atveria duris...
Išvakarėse atsirinkau daiktus. Motiejus kritiškai įvertino jų kiekį ir funkcionalumą, davė patarimų. Kai kurių išklausiau (pvz., kad nereikia dviejų muilų ir baterijų pakrovėjo), kai kurių ne. Mokė, kad pagrindinė taisyklė - imti minimaliai daiktų, kad būtų kuo lengvesnė kuprinė. Pati sau pagalvojau, kad aš imsiu tiek, kiek man tikrai reikia... Dar pasinervinau, kad kuprinė labai gera, bet per didelė, todėl sukėliau ant kojų bent keletą žmonių ir visi ieškojom man mažesnės kuprinės... Bet sekmadienio pavakarį nieko neradom, taigi daiktus susikroviau į rimtą kalnų kuprinę su metalo rėmu, gausybe dirželių ir visais kitais atributais. Neturiu išsipirkusi bagažo, todėl negaliu imti jokių skysčių (nei vaistų, nei "Trejų devynerių"), vaikščiojimo lazdų, peilio... Viską sukroviau, sugrūdau ir vistiek kuprinė atrodė per didelė kaip rankiniam bagažui. Ai, tiek to, jei ką, vietoj išsipirksiu normalų bagažą.
Iš ryto iš namų išėjom pakankamai anksti, kad suspėti į stotį ir autobusiuką, kuris veža tiesiai į Kauno oro uostą. Bet Baltupiuose stojom kamštį. Kuris visiškai nejudėjo - kaip užšalęs. Apie 10 min. autobusas nė nekrustelėjo iš vietos ir aš pajutau, kaip manyje ima kilti neviltis ir lengva panika... Tada peršokom į mikriuką, ačiū Dievui, pasitaikė nekantrus ir šiek tiek nervingas vairuotojas, taigi užkaboriais, šaligatviais ir įžūliai laviruodami tarp stovinčių mašinų, ėmėm po truputį irtis į priekį. Na, šį kartą mikriuko vairuotojo chuliganizmas man patiko... Nors jei būčiau tuo metu vairavusi automobilį, reakcija būtų kita... Dėdulė Einšteinas ir vėl teisus su savo reliatyvumo teorija :)
Į Kauno autobusą įšokau dvi minutės iki jam išvykstant... Uffff, pradžia gana įtempta, įdomu kas bus toliau...
Kauno oro uoste sužinojau, kad aš vis dėlto išsipirkusi bagažą... Ate, vaistukai, lazdos ir visi kiti daikteliai, kurie liko namuose... Pridaviau bagažą - 13 kg. Pagalvojau, kad studijų laikais į kalnus tempdavom panašiai arba daugiau, nieko tokio.
Kava su drauge, atsisveikinimo bučinys, rūkas, kylu... Sklaidosi debesys, tampa panašūs į išbarstytus pūkus. Nuotaika taip pat lengva.
Londono oro uoste nusipirkau arbatos su pienu ir sumuštinį su krevetėmis (Mmmm, be galo skanu, rekomenduoju). Pasižvalgiau knygyne, pavaikščiojau, pasidairiau į žmones. Man patinka oro uostai. Tikriausiai todėl, kad čia tvyro kelionių nuotaika ir tarsi akimirkos dvasia: keičiasi reisai, keičiasi žmonės, dvelkia nežinomybe, šurmuliuoja. Laukdama įlaipinimo, per petį ėmiau skaityti žmonių vardus ir pavardes ant bilietų: Xavier, Francesca, Gabriell, Carmen, Lopez, Sanches... Padvelkė Ispanija. Po daugiau nei valandos pradedame leistis, matau Ispanijos pa
krantę, kalnus, pabirusius kaimelius. Ir apima didelis džiaugsmas, kad greitai aš visa tai matysiu iš arti, užuosiu, liesiu, jausiu, būsiu visame tame grožyje.
Į Santander atskridau apie 19 val. Nusprendžiau pas savo ispaną, kurį susiradom per CS, eiti pėsčia. Lėtai traukiu Santander gatvėmis. Šilta, šviesu. Santander ypatingas tuo, kad visas miestas kvepia jūra (Kantabrijos). Ji yra miesto dalis, pajūriu praeina pagrindinė miesto gatvė. Patenku į didžiulių privačių vilų rajoną. Seni ir nauji prabangūs namai, žali kiemai ir didžiulės tvoros, saugančios šeimininkų privatumą. Hmmm, mano ispanas neblogai įsikūręs. Paspaudžiu jo vartų skambutį. Neveikia. Skambinu telefonu. Atsiliepia, išeina pasitikti. Malonus , simpatiškas aukštas pusamžis vyras. Šioks toks susitikimo jaudulys. Palydi mane į man skirtą kambarį palėpėje. Pro langą matau jūrą. Padedu kuprinę ir einu pasivaikščioti.
Pliaže supratau, kad čia esu buvusi. Berods 1992 m., kai gastroliavome Ispanijoje. Kai dar būdama namuose bandžiau prisiminti, ar tada buvome Santander, niekaip neprisiminiau. O čia viskas labai aišku - taip, buvom, nes prisimenu šį pliažą... Pasidžiaugiau, kad turime dar ir kūno atmintį, ir lėtai nuslinkau prie jūros. Keista, pliaže iš viso nėra žmonių, tik keletas krantinėje. Įsidrąsinu ir brendu į jūrą. Smagumėlis...
Ryt važiuoju į Burgos ir pradedu kelionę. Visai neįsivaizduoju, kaip bus... Bet nebijau. Nė akimirką nesuabejojau, kad mane lydės sėkmė. Ir vėl tas jausmas: tarsi kas veda, stumia mane į priekį
Išvakarėse atsirinkau daiktus. Motiejus kritiškai įvertino jų kiekį ir funkcionalumą, davė patarimų. Kai kurių išklausiau (pvz., kad nereikia dviejų muilų ir baterijų pakrovėjo), kai kurių ne. Mokė, kad pagrindinė taisyklė - imti minimaliai daiktų, kad būtų kuo lengvesnė kuprinė. Pati sau pagalvojau, kad aš imsiu tiek, kiek man tikrai reikia... Dar pasinervinau, kad kuprinė labai gera, bet per didelė, todėl sukėliau ant kojų bent keletą žmonių ir visi ieškojom man mažesnės kuprinės... Bet sekmadienio pavakarį nieko neradom, taigi daiktus susikroviau į rimtą kalnų kuprinę su metalo rėmu, gausybe dirželių ir visais kitais atributais. Neturiu išsipirkusi bagažo, todėl negaliu imti jokių skysčių (nei vaistų, nei "Trejų devynerių"), vaikščiojimo lazdų, peilio... Viską sukroviau, sugrūdau ir vistiek kuprinė atrodė per didelė kaip rankiniam bagažui. Ai, tiek to, jei ką, vietoj išsipirksiu normalų bagažą.Iš ryto iš namų išėjom pakankamai anksti, kad suspėti į stotį ir autobusiuką, kuris veža tiesiai į Kauno oro uostą. Bet Baltupiuose stojom kamštį. Kuris visiškai nejudėjo - kaip užšalęs. Apie 10 min. autobusas nė nekrustelėjo iš vietos ir aš pajutau, kaip manyje ima kilti neviltis ir lengva panika... Tada peršokom į mikriuką, ačiū Dievui, pasitaikė nekantrus ir šiek tiek nervingas vairuotojas, taigi užkaboriais, šaligatviais ir įžūliai laviruodami tarp stovinčių mašinų, ėmėm po truputį irtis į priekį. Na, šį kartą mikriuko vairuotojo chuliganizmas man patiko... Nors jei būčiau tuo metu vairavusi automobilį, reakcija būtų kita... Dėdulė Einšteinas ir vėl teisus su savo reliatyvumo teorija :)
Į Kauno autobusą įšokau dvi minutės iki jam išvykstant... Uffff, pradžia gana įtempta, įdomu kas bus toliau...
Kauno oro uoste sužinojau, kad aš vis dėlto išsipirkusi bagažą... Ate, vaistukai, lazdos ir visi kiti daikteliai, kurie liko namuose... Pridaviau bagažą - 13 kg. Pagalvojau, kad studijų laikais į kalnus tempdavom panašiai arba daugiau, nieko tokio.
Kava su drauge, atsisveikinimo bučinys, rūkas, kylu... Sklaidosi debesys, tampa panašūs į išbarstytus pūkus. Nuotaika taip pat lengva.
Londono oro uoste nusipirkau arbatos su pienu ir sumuštinį su krevetėmis (Mmmm, be galo skanu, rekomenduoju). Pasižvalgiau knygyne, pavaikščiojau, pasidairiau į žmones. Man patinka oro uostai. Tikriausiai todėl, kad čia tvyro kelionių nuotaika ir tarsi akimirkos dvasia: keičiasi reisai, keičiasi žmonės, dvelkia nežinomybe, šurmuliuoja. Laukdama įlaipinimo, per petį ėmiau skaityti žmonių vardus ir pavardes ant bilietų: Xavier, Francesca, Gabriell, Carmen, Lopez, Sanches... Padvelkė Ispanija. Po daugiau nei valandos pradedame leistis, matau Ispanijos pa
krantę, kalnus, pabirusius kaimelius. Ir apima didelis džiaugsmas, kad greitai aš visa tai matysiu iš arti, užuosiu, liesiu, jausiu, būsiu visame tame grožyje.Į Santander atskridau apie 19 val. Nusprendžiau pas savo ispaną, kurį susiradom per CS, eiti pėsčia. Lėtai traukiu Santander gatvėmis. Šilta, šviesu. Santander ypatingas tuo, kad visas miestas kvepia jūra (Kantabrijos). Ji yra miesto dalis, pajūriu praeina pagrindinė miesto gatvė. Patenku į didžiulių privačių vilų rajoną. Seni ir nauji prabangūs namai, žali kiemai ir didžiulės tvoros, saugančios šeimininkų privatumą. Hmmm, mano ispanas neblogai įsikūręs. Paspaudžiu jo vartų skambutį. Neveikia. Skambinu telefonu. Atsiliepia, išeina pasitikti. Malonus , simpatiškas aukštas pusamžis vyras. Šioks toks susitikimo jaudulys. Palydi mane į man skirtą kambarį palėpėje. Pro langą matau jūrą. Padedu kuprinę ir einu pasivaikščioti.
Pliaže supratau, kad čia esu buvusi. Berods 1992 m., kai gastroliavome Ispanijoje. Kai dar būdama namuose bandžiau prisiminti, ar tada buvome Santander, niekaip neprisiminiau. O čia viskas labai aišku - taip, buvom, nes prisimenu šį pliažą... Pasidžiaugiau, kad turime dar ir kūno atmintį, ir lėtai nuslinkau prie jūros. Keista, pliaže iš viso nėra žmonių, tik keletas krantinėje. Įsidrąsinu ir brendu į jūrą. Smagumėlis...
Ryt važiuoju į Burgos ir pradedu kelionę. Visai neįsivaizduoju, kaip bus... Bet nebijau. Nė akimirką nesuabejojau, kad mane lydės sėkmė. Ir vėl tas jausmas: tarsi kas veda, stumia mane į priekį
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą