7 val. ryto visus pažadino Vivaldi "Metų laikai", mat prieglaudos prižiūrėtojas yra klasikinės muzikos mylėtojas. Labai smagu. Lauke vėl "grojo" lietus, bet jau dzin, nes ir taip visur drėgna. Šiandien galiu rinktis, ar visą laiką eiti palei plentą, ar vėl nusukti į vaizdingą taką. pasirenku plentą, nes taip trumpiau ir norisi šiek tiek pailsėti nuo įspūdžių, kurie čia plūste plūsta.
Visai paprastai, be gilių minčių ir didelių įspūdžių, pasiekiau savo šios dienos tikslą. Mažas allbergue, perstatytas iš kaimo mokyklėlės, kurioje buvo gal trys kabinetai. Aikštėje priešais prieglaudą pastatyta didžiulė scena, repetuoja muzikantai - bus aplinkinių kaimų šventė. Lietus tebepliaupia. Kambaryje yra židinys, paprašau, kad jį užkurtų --- nėra malkų. Šeimininkės paklausiu, gal galėčiau išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius --- mašina yra, bet vakar sugedo. Nueinu į virtuvę užsikaisti arbatos. Yra visa virtuvės įranga, bet nėra nė vieno indo, tame tarpe nei arbatinio, nei puodelių. Mane gelbsti senutėlė kaitinimo spiralė ir puodelis, kuriuos nešiuojuos su savim. Kaip gerai, kad apimta "kuprinės lengvinimo" manijos, juos palikau! Susisupu į pledą ir spoksau pro langą. Žemai slenka sunkūs debesys, tamsūs medžiai linksta nuo drėgmės, lėtai pėdina šlapi piligrimai - tarsi juodai baltame filme, kuriame nėra veiksmo, tik lėta tėkmė ir kažkur giliai užkasta prasmė... Į šventę neskubėdami renkasi ispanai: iššoka iš mašinų ir greitai šmurkšteli į maisto palapinę. Čia neužilgo prasideda maisto garbinimo orgija, kuri tęsiasi labai ilgai, bet lietus vis nesiliauja. Allbergue prisipildo piligrimų - vieni vyrai. Keletas ispanų, kurie čia pat sukelia linksmą alasėlį, vyrukas iš Peru (dirba Amerikoj, bet po Camino važiuos arba į Paryžių, arba į Berlyną mokytis kalbų), olandas Jacob (dailininkas, abstrakcijų tapytojas, bet dar dirba ir socialiniu darbuotoju, kad galėtų pragyventi). Palieku juos klausytis amerikono sėkmės istorijų, o pati lendu į miegmaišį ir bandau užmigti. Smigdama dar spėju išgirsti, kad aikštėje užplėšia muzika. Gal nustojo lyti?
Visai paprastai, be gilių minčių ir didelių įspūdžių, pasiekiau savo šios dienos tikslą. Mažas allbergue, perstatytas iš kaimo mokyklėlės, kurioje buvo gal trys kabinetai. Aikštėje priešais prieglaudą pastatyta didžiulė scena, repetuoja muzikantai - bus aplinkinių kaimų šventė. Lietus tebepliaupia. Kambaryje yra židinys, paprašau, kad jį užkurtų --- nėra malkų. Šeimininkės paklausiu, gal galėčiau išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius --- mašina yra, bet vakar sugedo. Nueinu į virtuvę užsikaisti arbatos. Yra visa virtuvės įranga, bet nėra nė vieno indo, tame tarpe nei arbatinio, nei puodelių. Mane gelbsti senutėlė kaitinimo spiralė ir puodelis, kuriuos nešiuojuos su savim. Kaip gerai, kad apimta "kuprinės lengvinimo" manijos, juos palikau! Susisupu į pledą ir spoksau pro langą. Žemai slenka sunkūs debesys, tamsūs medžiai linksta nuo drėgmės, lėtai pėdina šlapi piligrimai - tarsi juodai baltame filme, kuriame nėra veiksmo, tik lėta tėkmė ir kažkur giliai užkasta prasmė... Į šventę neskubėdami renkasi ispanai: iššoka iš mašinų ir greitai šmurkšteli į maisto palapinę. Čia neužilgo prasideda maisto garbinimo orgija, kuri tęsiasi labai ilgai, bet lietus vis nesiliauja. Allbergue prisipildo piligrimų - vieni vyrai. Keletas ispanų, kurie čia pat sukelia linksmą alasėlį, vyrukas iš Peru (dirba Amerikoj, bet po Camino važiuos arba į Paryžių, arba į Berlyną mokytis kalbų), olandas Jacob (dailininkas, abstrakcijų tapytojas, bet dar dirba ir socialiniu darbuotoju, kad galėtų pragyventi). Palieku juos klausytis amerikono sėkmės istorijų, o pati lendu į miegmaišį ir bandau užmigti. Smigdama dar spėju išgirsti, kad aikštėje užplėšia muzika. Gal nustojo lyti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą