Žiauriai tingiu. Iš pat ryto apniko abejonės ir pagundos: gal čia pasilikti ir dovanoti sau poilsio dieną... Miestas gražus, allbergue geras + nemokamas internetas. Trinuosi, knaisiojuos internete, bet vis dėlto surankioju valios likučius ir prieš 9 išnešu save iš allbergue. Lėtai slenku per miestą. Einant per pagrindinę aikštę, pradėjo mušti 9. Laikrodis su lėlėmis: vyras ir moteris daužo varpus ilgu kaušu, kuriuo maišomas gal vynas, o gal šokoladas. Palieku pagrindinę aikštę, šokolado muziejų ir siaurom gatvelėm traukiu pirmyn. Išeinu prie Gaudi statyto pastato, dabar čia muziejus, bet uždarytas - per anksti. Atrodo, kad pastatas kabo, žaidžia švieso
mis, o formų grakštumas ir įvairumas nenusakomas. Užeinu į katedrą. Vėl daug altorių, koplyčių, paveikslų, bet man didžiausią įspūdį palieka paveikslų personažų gyvybingumas: jie visi apvalių formų, trykštantys sveikata ir gyvenimo džiaugsmu, netgi seksualūs... Hm, netikėta tai pamatyti bažnyčioje... Be nuotykių palieku Astorgą - išpuoštą, nėriniuotą, koketuojantį, moterišką miestą.
Stabteliu kavinėje ir "užsiuvu" savo pirmąją pūslę. Besėdint ant kelių užšoka juoda katė, pradėjo garsiai murkti ir visaip gerintis, kad paglostyčiau. Prisiminiau savo Gražuolęvasarą ir pagalvojau, kad jau pasiilgau to gydančio murkimo... Šiandien mane lydi gyvūnai: šunys, šarkos. Jos suka ratus virš galvos ir garsiai rėkia, tarsi mano galva būtų tas blizgutis, kurį jos taikosi nusinešt.
Labai karšta. Ir labai pavargau. Iki Rabanal liko 2,2 km, o aš vos velkuosi. Pėdos dega, atrodo kad atsiskirs nuo kojų. Prieinu milžinišką Piligrimų ąžuolą. Kuo greičiau suku į jo pavėsį, krentu ant suolelio ir... "vien tik mėlyna akyse". Po ąžuolu k
rokų pieva: daugybė švelniai violetinių žiedų tarp nurudusių ąžuolo lapų. Jėga ir trapumas, amžinybė ir laikinumas... Palieku savo ąžuolą ir jo patogų suolelį ir pagaliau įžengiu į miestelį. Diena buvo labai sunki. Neabejoju, kad aš pati ją tokią padariau, iš pat ryto užsileisdama abejonėmis. Todėl buvo ir per karšta, ir per skauda, ir pūslė, ir šarkos, kurios nervino, ir juoda katė... Bet ši diena jau praėjo. O aš gavau praktinę pamoką apie minties galią. Savo kailiu išbandžiau ir galiu patvirtinti: taip, mūsų mintys neapsakomai galingos.
mis, o formų grakštumas ir įvairumas nenusakomas. Užeinu į katedrą. Vėl daug altorių, koplyčių, paveikslų, bet man didžiausią įspūdį palieka paveikslų personažų gyvybingumas: jie visi apvalių formų, trykštantys sveikata ir gyvenimo džiaugsmu, netgi seksualūs... Hm, netikėta tai pamatyti bažnyčioje... Be nuotykių palieku Astorgą - išpuoštą, nėriniuotą, koketuojantį, moterišką miestą.Stabteliu kavinėje ir "užsiuvu" savo pirmąją pūslę. Besėdint ant kelių užšoka juoda katė, pradėjo garsiai murkti ir visaip gerintis, kad paglostyčiau. Prisiminiau savo Gražuolęvasarą ir pagalvojau, kad jau pasiilgau to gydančio murkimo... Šiandien mane lydi gyvūnai: šunys, šarkos. Jos suka ratus virš galvos ir garsiai rėkia, tarsi mano galva būtų tas blizgutis, kurį jos taikosi nusinešt.
Labai karšta. Ir labai pavargau. Iki Rabanal liko 2,2 km, o aš vos velkuosi. Pėdos dega, atrodo kad atsiskirs nuo kojų. Prieinu milžinišką Piligrimų ąžuolą. Kuo greičiau suku į jo pavėsį, krentu ant suolelio ir... "vien tik mėlyna akyse". Po ąžuolu k
rokų pieva: daugybė švelniai violetinių žiedų tarp nurudusių ąžuolo lapų. Jėga ir trapumas, amžinybė ir laikinumas... Palieku savo ąžuolą ir jo patogų suolelį ir pagaliau įžengiu į miestelį. Diena buvo labai sunki. Neabejoju, kad aš pati ją tokią padariau, iš pat ryto užsileisdama abejonėmis. Todėl buvo ir per karšta, ir per skauda, ir pūslė, ir šarkos, kurios nervino, ir juoda katė... Bet ši diena jau praėjo. O aš gavau praktinę pamoką apie minties galią. Savo kailiu išbandžiau ir galiu patvirtinti: taip, mūsų mintys neapsakomai galingos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą