Miegojau su pertrūkiais, nes vienas piligrimas apie 22 val. įjungė galingą knarkimo mašiną ir išjungė ją apie 7 ryto, kai jau visi pradėjo bruzdėti. Bet jaučiausi žvali ir šiek tiek susijaudinusi. Susikroviau daiktus, išgėriau arbatos, kuprinę ant pečių ir išėjau į miestą... Žinojau, kad reikia akylai sekti geltonas rodykles ar kriaukles, girdėjau, kad jos gana tankiai sužymėtos, bet lengvą nerimą vistiek jaučiau. Tamsu, tuščia. Susiradau rodykles ir pradėjau eiti. Laiks nuo laiko mane pralenkdavo kiti piligrimai arba aš pati kažką pralenkdavau. Pasisveikini "hola", nusišypsai ir toliau žingsniuoji. Pradėjo švisti. Labai noriu kuo greičiau ištrūkti iš miesto...
Pagaliau! Pilkšvai gelsvi laukai, ražienos. Vieną po kito praeinu jaukius viduramžiškus kaimelius, bet jie liko tik atmintyje, nes tingėjau traukti fotoaparatą. Dėl tos pačios priežasties tik mano atmintyje liko vaivorykštė, laukinių aguonų kupstelis ant skurdaus žvyrkelio, lėtas didelių paukščių skrydis virš galvos...
Apie 10.30, nužingsniavusi apie 12 km, pirmą kartą pusryčiavau Kelyje, vėliau tokie pusryčiai tapo tradiciniais: tortilla con patatas y cafe con leche (omletas su bulvėmis ir kava su pienu, apie 3,50 EUR). Mmmm, buvo be galo skanu. Staiga pakilo viesulingas vėjas (pamačiau, kaip lauke skrieja kėdės), prapliupo lyti. Kai šiek tiek aprimo, išėjau. Lietus, vėjas. Ir nerealus, gaivališkas, laimės jausmas. Einu viena, garsiai juokiuos ir garsiai dainuoju. Gal dar neišprotėjau?..
Apie 13 val. priėjau Hornillos del Camino, savo nakvynės vietą. Pagal aprašymą čia gyvena 77 vietiniai + 32 piligrimai, taigi iš viso (dažniausiai) 109 žmonių bendruomenė. Allbergue įrengta prie pat bažnyčios, senoviškame akmeniniame pastate. Nelabai švaru, bet gana jauku, paprasta ir asketiška. Šildo žmonės.
Per vakarienę prie manęs prisijungė dvi švedės. Nuostabiai atsipūtusios! Garsiai kalbėjom ir dar garsiau juokėmės, baro šeimininkai pavaišino papildomu buteliu vyno. Abi švedės (vardų neatsimenu) Camino jau trečią kart
ą, bet jį įveikinėja etapais: pirmą kartą nuėjo apie 130 km iki Santiago, pernai kažkokią dalį per vidurį, o šiemet eina etapą nuo pradžios, Saint Jean Pied de Port (Prancūzija). Kiek kartų bandėm aiškintis, kaip pasirenka etapus, sistemos nepagavom. Nusprendėm, kad ji švediška.
Ai, tikrai nebūtina viską suprasti. Daug svarbiau, kad netgi tai, ko nesupranti, teikia džiaugsmą.
Grįžau į savo pirmą aukštą ir smigau piligrimės miegu...
Pagaliau! Pilkšvai gelsvi laukai, ražienos. Vieną po kito praeinu jaukius viduramžiškus kaimelius, bet jie liko tik atmintyje, nes tingėjau traukti fotoaparatą. Dėl tos pačios priežasties tik mano atmintyje liko vaivorykštė, laukinių aguonų kupstelis ant skurdaus žvyrkelio, lėtas didelių paukščių skrydis virš galvos...
Apie 10.30, nužingsniavusi apie 12 km, pirmą kartą pusryčiavau Kelyje, vėliau tokie pusryčiai tapo tradiciniais: tortilla con patatas y cafe con leche (omletas su bulvėmis ir kava su pienu, apie 3,50 EUR). Mmmm, buvo be galo skanu. Staiga pakilo viesulingas vėjas (pamačiau, kaip lauke skrieja kėdės), prapliupo lyti. Kai šiek tiek aprimo, išėjau. Lietus, vėjas. Ir nerealus, gaivališkas, laimės jausmas. Einu viena, garsiai juokiuos ir garsiai dainuoju. Gal dar neišprotėjau?..
Apie 13 val. priėjau Hornillos del Camino, savo nakvynės vietą. Pagal aprašymą čia gyvena 77 vietiniai + 32 piligrimai, taigi iš viso (dažniausiai) 109 žmonių bendruomenė. Allbergue įrengta prie pat bažnyčios, senoviškame akmeniniame pastate. Nelabai švaru, bet gana jauku, paprasta ir asketiška. Šildo žmonės.
Per vakarienę prie manęs prisijungė dvi švedės. Nuostabiai atsipūtusios! Garsiai kalbėjom ir dar garsiau juokėmės, baro šeimininkai pavaišino papildomu buteliu vyno. Abi švedės (vardų neatsimenu) Camino jau trečią kart
ą, bet jį įveikinėja etapais: pirmą kartą nuėjo apie 130 km iki Santiago, pernai kažkokią dalį per vidurį, o šiemet eina etapą nuo pradžios, Saint Jean Pied de Port (Prancūzija). Kiek kartų bandėm aiškintis, kaip pasirenka etapus, sistemos nepagavom. Nusprendėm, kad ji švediška.Ai, tikrai nebūtina viską suprasti. Daug svarbiau, kad netgi tai, ko nesupranti, teikia džiaugsmą.
Grįžau į savo pirmą aukštą ir smigau piligrimės miegu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą