Rytas. Vos praplėšusi akis, įtempiu klausą ir stengiuosi negirdėti lietaus barbenimo... bet jį kuo puikiausiai girdžiu. Lendu į šiek tiek pradžiūvusius, bet vis dar drėgnus drabužius, batus, užsimetu bjauriąją skraistę, užsimerkiu... ir žengiu lauk. Peruietis sėdi po stogu ir aiškina, kad jis internete matė, jog maždaug už 2 valandų nustos lyti. Tai jis palauks čia tas dvi valandas, o tada eis. Pasižiūriu į pilką dangų, mintyse skeptiškai šypteliu, palinkiu belaukiant nesuleisti šaknų ir išlinguoju. Eidama galvoju kaip laisvai gyvena žmonės. Tai, kas man yra Vilnius, Lietuva, jiems yra visas pasaulis. T.y. jie turi savo namus (nors namų sąvoka irgi išsitrynus: jiems namai ten, kur jie gerai jaučiasi, o gerai jaučiasi beveik visur, nes savyje turi daug vidinės laisvės, pasitikėjimo ir drąsos veikti) o visa, kas už namų - tai milžiniškas spalvingas kiemas-pasaulis, kuriame daug visokių įdomybių ir galimybių. Ir migruoja jie po tą "kiemą" visiškai laisvai. Moralas: išlįsti iš skarbonkės. Po maždaug 20 min. esu kiaurai šlapia. Stengiuosi eiti atsargiai, nedaryti staigių judesių, nes kiekvienas judesys reiškia šalto vandens sroveles per odą... O vis dėlto - ir visaapimanti šlapuma turi santūraus grožio: tas rūkas, tie drėgmės pritvinkę medžiai, vanduo plūstantis šakomis ir akmenimis... Taip filosofuodama renku šlapius žingsnius ir pastebiu, kad lyja vis mažiau, jau galiu atskirti debesis, kur ne kur merkia žydro dangaus akys. Nusiimu gobtuvą, sustoju ir imu žvalgytis. Lenkiantiems piligrimams sakau, kad laukiu saulės. Jie juokiasi, o saulė jau čia pat. Taip, sulaukiau: vėl šviesu ir šilta. Portomarin pasiekiu netgi pradžiūvusi. Visus daiktus sukišu į skalbyklę, po to išdžiaustau saulėje ir einu švęsti toliau. 17.50 val. - čia dar šilta ir šviesu, o Lietuvoje, sako, jau visiškai sutemę... Susitinku Rosalin, apsikabinam iš džiaugsmo. Ji labai pavargusi, o ant blauzdų, nugaros, pilvo, pečių - odos alergija (nuo prakaito ir drėgmės). Labai daug korėjiečių. Paklausiau, iš kur Korėjoj žino šį kelią. Sako, vienas korėjietis parašė įdomią knygą, daug žmonių perskaitė ir suvažiavo čia išbandyti. Man patinka, kad jie tokie smalsūs :) Eina mažais žingsneliais, kai fotografuojasi dažniausiai iškelia du pirštus (V), o atsisveikindami lankstosi.
Iki Santiago de Compostella liko 89 km.
Iki Santiago de Compostella liko 89 km.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą