Camino. Spalio 20 d. 23 km: Ponferrada - Villafranca del Bierzo

Ryte pirmiausia puoliau prie lango. Matėsi, kad naktį gerokai palyta. Susipakavau daiktus ir išėjau. Iš vakaro buvau nužiūrėjusi kavinę, kurioje yra churroz (šių kraštų gardėsiai, kažkas tarp mūsų plikytos tešlos sausainių ir žagarėlių). 8:10 trypiu prie tos kavinės, o ten visiškai tamsu, nors turėtų dirbti nuo 8... Likau be pusryčių ir be churroz, kurių skonį nuo pat ryto jaučiau burnoje... Nieko tokio. Pradėjo lyti. Traukiu pro tylius Ponferrada priemiesčius, kurie man šiek tiek primena Palangą: tarp namų daug erdvės, tylu, mažai žmonių.

Pajutau, kad striukė, kurios etiketėje parašyta "praleidžia orą ir nepraleidžia vandens", realiai praleidžia vandenį, bet nepraleidžia oro. Taigi esu šiek tiek peršlapusi; po pusryčių išsitraukiu skraistę nuo lietaus (jos etiketėje parašyta Goretex). Maždaug po 20 min. tampa aišku, kad skraistė praleidžia vandenį dar geriau nei striukė, todėl artimiausioje sodininkų parduotuvėje perku sunkią ir storą plastmasinę skraistę (12 EUR), o gražiąją Goretex palieku parduotuvės šiukšliadėžėje. Lietus pila kaip duše, bet nuotaika pakili. Pietauti užsuku į pakelės taberną su atviru židiniu. Jausmas ir džiaugsmas, kaip žinia, sunkiai išreiškiami žodžiais... Lėtai pavalgau, dar kiek pasimėgauju šiluma ir vėl neriu į lietų. Po pietų oras tampa fantastiškai permainingas: tai lyja kaip siena, tai švysteli saulė. Kai šlapia, suintensyvėja kvapai. Šiandien kvapų diena: salsvas žemės, rūgštus pūvančių vynuogių ir obuolių, aitrus kažkokių žolių, gaivus vynuogynų, švarus lietaus... Svaigina ir kvapai, ir vaizdai. Šiek tiek aptirpusi pasiekiu savo kaimą ir allbergue, čia irgi kūrenasi atviras židinys. Kažkaip pavyksta išdžiaustyti šlapius drabužius, po to išsiruošiu į miestelį. Jis išsidėstęs siaurame slėnyje tarp kalnų, su senoviškais namais, teatro pastatu, mažomis parduotuvėlėmis ir kavinukėmis. Nusiperku šio bei to vakarienei, taip pat butelį vyno. Jei vyno nebus su kuo pasidalinti, kas liks susipilsiu į vandens butelį :) Grįždama iš miesto netyčia paspyriau kažką, panašų į kaštoną. Įsižiūrėjusi pamačiau, kad tai mano mėgstamiausi graikiški riešutai! Ant suoliuko padėtas plytgalys, tik imk ir gliaudyk... Tai ir pagliaudžiau: saldūs, švieži, m-mmm...
Vakarą užbaigiau tingiai murksodama židinio kambaryje. Užmigau klausydamasi vėjo. Naktį girdėjau ūbaujančias pelėdas. O iš ryto stengiausi išgirsti lietų... bet jo nebuvo!