Išėjau pakilios nuotaikos, šiek tiek paklaidžiojau, nes žymekliai kriauklės
čia kažkodėl atsuktos priešinga kryptimi. Vėsu, drėgna, bet nelyja. Šiandien kelias eina palei autostradą ir tik laiks nuo laiko užsuka į mažus miestelius (tikriausiai vien tam, kad piligrimus nukreiptų į kavinę :), bet po to vėl grįžta prie autostrados. Mane pralenkia švilpaudamas korėjietis: jis nešasi tik skėtį ir kažkokį polietileno maišelį, o daiktai važiuoja autobusu. Hm, moderni pilgrimystė :)
Prieinu allbergue, kuriame ketinau apsistoti ir jaučiu, kad pradedu šiurpti iš siaubo: atlapotos durys, prirūkyta, WC lauke, virtuvė balkone, į dušą per lauką... Vasarą gal čia smagu, bet dabar +12 ir tikriausiai tuoj vėl lis. Praeinu dar vieną - brazilų - allbergue. Atrodo, kad lygiai toks pats kaip ir prieš tai buvęs, tik čia dar plėšia muzika. Gide rašo, kad maždaug už 8 km La Faba, o čia yra vokiečių įrengtas allbergue. Pamanau, kad pas vokiečius bus Ordnung, ir nusprendžiu eiti į La Faba. Pakeliui vis dėlto patikrinu kitų kaimelių prieglaudas - jos uždarytos. Įdomu, ką rasiu La Faba? Bet atsakymo nesužinosiu ir neturiu kito pasirinkimo - tik judėti į priekį. Tą ir darau. Vėl pradeda lyti. Kelias nusuka nuo plento, staigiai leidžiasi ir staigiai kyla. Slidūs akmenys, šlapia žolė - eiti sunku. Na kur gi pagaliau ta La Faba? Užkniiiso. Knygutės rašo, kad šiandien ir ryt aš einu per gražiausius šio regiono kalnus: Cebreiro ir La Faba. O aš nieko nematau, tik rūką aplinkui ir šlapius akmenis po kojom... A, dar matau nerealaus grožio storai apsamanojusius medžius. O kai šiek tiek praretėja debesys - rudeniškas kalnų spalvas.
Pagaliau, išsvajotoji... Mažutė akmeninė bažnytėlė ir šalia jos prisiglaudęs allbergue. Prieš keletą metų šią bažnytėlę ir allbergue atstatė vienos Štutgarto parapijos lėšomis, iš tos parapijos atvykę savanoriai čia ir dirba. Švaru, tvarkinga, šilta, jauku - Ordnung'as. Karštas dušas. Šildomos grindys didžiajame kambaryje! Jaučiu, kad gyslomis vėl pradeda tekėti kraujas. Noriu valgyt, todėl susikaupiu ir vėl einu į lietų. Kaimo restorane trys stalai/ aš alkana, sulyta, voratinkliais aplipus/ nusimečiau kuprinę ir sėdžiu kaip sapne (A. Mikuta, šiek tiek perdirbtas). 
Tikrai, kaip sapne. Mažutėliame restoranėlyje jaukiai spragsi atvira ugnis, ją prižiūri sena ispanė. Sėdi, žiūri į ugnį, retsykiais kažką pataiso, įmeta į pakurą.
Tuo lėtumu ir šiluma persiėmiau ir aš, pradėjau tingiai snūduriuoti prie lėkštės. Užsisakiau taurę vyno, atnešė butelį už taurės kainą. Supratau, kad čia tokios porcijos... Murksojau čia gal dvi valandas, paskui sukaupiau drąsą ir vėl išėjau į lietų. Vakare mažojoje bažnytėlėje buvo vakaro malda - su piligrimų giesmėmis ir "Tėve mūsų" įvairiomis kalbomis. Giliai užkabino.
čia kažkodėl atsuktos priešinga kryptimi. Vėsu, drėgna, bet nelyja. Šiandien kelias eina palei autostradą ir tik laiks nuo laiko užsuka į mažus miestelius (tikriausiai vien tam, kad piligrimus nukreiptų į kavinę :), bet po to vėl grįžta prie autostrados. Mane pralenkia švilpaudamas korėjietis: jis nešasi tik skėtį ir kažkokį polietileno maišelį, o daiktai važiuoja autobusu. Hm, moderni pilgrimystė :)
Prieinu allbergue, kuriame ketinau apsistoti ir jaučiu, kad pradedu šiurpti iš siaubo: atlapotos durys, prirūkyta, WC lauke, virtuvė balkone, į dušą per lauką... Vasarą gal čia smagu, bet dabar +12 ir tikriausiai tuoj vėl lis. Praeinu dar vieną - brazilų - allbergue. Atrodo, kad lygiai toks pats kaip ir prieš tai buvęs, tik čia dar plėšia muzika. Gide rašo, kad maždaug už 8 km La Faba, o čia yra vokiečių įrengtas allbergue. Pamanau, kad pas vokiečius bus Ordnung, ir nusprendžiu eiti į La Faba. Pakeliui vis dėlto patikrinu kitų kaimelių prieglaudas - jos uždarytos. Įdomu, ką rasiu La Faba? Bet atsakymo nesužinosiu ir neturiu kito pasirinkimo - tik judėti į priekį. Tą ir darau. Vėl pradeda lyti. Kelias nusuka nuo plento, staigiai leidžiasi ir staigiai kyla. Slidūs akmenys, šlapia žolė - eiti sunku. Na kur gi pagaliau ta La Faba? Užkniiiso. Knygutės rašo, kad šiandien ir ryt aš einu per gražiausius šio regiono kalnus: Cebreiro ir La Faba. O aš nieko nematau, tik rūką aplinkui ir šlapius akmenis po kojom... A, dar matau nerealaus grožio storai apsamanojusius medžius. O kai šiek tiek praretėja debesys - rudeniškas kalnų spalvas.
Pagaliau, išsvajotoji... Mažutė akmeninė bažnytėlė ir šalia jos prisiglaudęs allbergue. Prieš keletą metų šią bažnytėlę ir allbergue atstatė vienos Štutgarto parapijos lėšomis, iš tos parapijos atvykę savanoriai čia ir dirba. Švaru, tvarkinga, šilta, jauku - Ordnung'as. Karštas dušas. Šildomos grindys didžiajame kambaryje! Jaučiu, kad gyslomis vėl pradeda tekėti kraujas. Noriu valgyt, todėl susikaupiu ir vėl einu į lietų. Kaimo restorane trys stalai/ aš alkana, sulyta, voratinkliais aplipus/ nusimečiau kuprinę ir sėdžiu kaip sapne (A. Mikuta, šiek tiek perdirbtas). 
Tikrai, kaip sapne. Mažutėliame restoranėlyje jaukiai spragsi atvira ugnis, ją prižiūri sena ispanė. Sėdi, žiūri į ugnį, retsykiais kažką pataiso, įmeta į pakurą.Tuo lėtumu ir šiluma persiėmiau ir aš, pradėjau tingiai snūduriuoti prie lėkštės. Užsisakiau taurę vyno, atnešė butelį už taurės kainą. Supratau, kad čia tokios porcijos... Murksojau čia gal dvi valandas, paskui sukaupiau drąsą ir vėl išėjau į lietų. Vakare mažojoje bažnytėlėje buvo vakaro malda - su piligrimų giesmėmis ir "Tėve mūsų" įvairiomis kalbomis. Giliai užkabino.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą