Pagal vakarykštį bendrą planą ir susitarimą šiandien turi būti poilsio diena, t.y. 13 km ir STOP. Bet žmogus planuoja, Dievas juokiasi...
Išėjom kartu su Irin. Giedra ir šalta. Taip šalta, kad išsitraukiau pirštines, o Irin ant rankų užsimovė kojines... Vėl tirštas spalvų, raibuliuojantis saulėtekis. Ir vėl karšta įdienojus. Smagiai besišnekučiuodamos, praėjom miestą Sahagun, stabtelėjom bare. Mus pralenkė slovakas su jam aiškiai per mažu dviračiu, kuris dar ir keistai girgždėjo... Neiškenčiau ir paklausiau, kodėl jis tokiu keistu dviračiu važiuoja. Istorija tokia: pradėjo pėsčiomis, bet kelyje gavo Achilo sausgyslės uždegimą. Tada nusipirko bet kokį dviratį ir tęsia toliau. Jaučia, kad po poros dienų vėl galės eiti pats, taigi tą dviratį tiesiog kažkur paliks... Likau sužavėta jo ryžto ir pasišventimo užbaigti Camino.
Dar pagalvojau, kad šiandien dviese man visai patinka: nepastebiu kaip prasisuka kilometrai, ne taip jaučiu padus.
Po 13 km nusprendžiam, kad nei šis nei tas stoti apie 11 ar 12 val. ir minam toliau. Tuščias kelias, graži gamta, krokai ant žvyro, traktoriai ir staiga išniręs Calzadilla... Allbergue pilnutėlis, gavom bene paskutines vietas. Vakarienė (kaip visada) su smagia kompanija ir pažvygavimais. Bruce pasakiau, kad tai viena iš labiausiai netradicinių mano poilsio dienų :))
Vakare bandžiau atsakyti, koks man jausmas būti Camino. Pradėjau mekenti apie švarumą, išgrynintą erdvę, bet paskui gana aiškiai ir pati sau įvardijau: tai yra dabarties jausmas. Aš dabar esu čia, dabar matau šiuos žmones, dabar su jais kalbu, esu atvira. Dabar einu šiuo keliu ir matau šiuos vaizdus. Dabar išgyvenu kiekvieną akimirką ir žinau, kad ryt bus viskas kitaip.
Išėjom kartu su Irin. Giedra ir šalta. Taip šalta, kad išsitraukiau pirštines, o Irin ant rankų užsimovė kojines... Vėl tirštas spalvų, raibuliuojantis saulėtekis. Ir vėl karšta įdienojus. Smagiai besišnekučiuodamos, praėjom miestą Sahagun, stabtelėjom bare. Mus pralenkė slovakas su jam aiškiai per mažu dviračiu, kuris dar ir keistai girgždėjo... Neiškenčiau ir paklausiau, kodėl jis tokiu keistu dviračiu važiuoja. Istorija tokia: pradėjo pėsčiomis, bet kelyje gavo Achilo sausgyslės uždegimą. Tada nusipirko bet kokį dviratį ir tęsia toliau. Jaučia, kad po poros dienų vėl galės eiti pats, taigi tą dviratį tiesiog kažkur paliks... Likau sužavėta jo ryžto ir pasišventimo užbaigti Camino.Dar pagalvojau, kad šiandien dviese man visai patinka: nepastebiu kaip prasisuka kilometrai, ne taip jaučiu padus.
Po 13 km nusprendžiam, kad nei šis nei tas stoti apie 11 ar 12 val. ir minam toliau. Tuščias kelias, graži gamta, krokai ant žvyro, traktoriai ir staiga išniręs Calzadilla... Allbergue pilnutėlis, gavom bene paskutines vietas. Vakarienė (kaip visada) su smagia kompanija ir pažvygavimais. Bruce pasakiau, kad tai viena iš labiausiai netradicinių mano poilsio dienų :))
Vakare bandžiau atsakyti, koks man jausmas būti Camino. Pradėjau mekenti apie švarumą, išgrynintą erdvę, bet paskui gana aiškiai ir pati sau įvardijau: tai yra dabarties jausmas. Aš dabar esu čia, dabar matau šiuos žmones, dabar su jais kalbu, esu atvira. Dabar einu šiuo keliu ir matau šiuos vaizdus. Dabar išgyvenu kiekvieną akimirką ir žinau, kad ryt bus viskas kitaip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą