12.

Jan Ch'iu tarė: "Aš nesakau, kad man nepatinka Mokytojo kelias, bet aš bijau, kad mano jėgų tam nepakaks".
Konfucijus atsakė: "Kam pritrūksta jėgų, tas grįžta iš pusiaukelės. O tu net keliauti nepradėjai".

Konfucijus. Pašnekesiai

Suprask kitų ribas

Toliau klausaisi, ką šneka tie, kurie, regis, tave atstumia. Bet jie niekados nekalba apie tave. Jie kalba apie savo pačių ribotumą. Jie pripažįsta, kokie jie vargšai, kai susiduria su tavo poreikiais ir troškimais. Jie paprasčiausiai prašo tavo užuojautos. Jie nesako, kad esi blogas, bjaurus ar smerktinas. Jie tik sako, kad prašai to, ko jie negali duoti, ir kad jie turi nutolti nuo tavęs, kad emociškai nepalūžtų. Liūdna, kad jiems neišvengiamai atsitraukus, manai, jog jie tave atstumia. Liūdna, kad jų atsitraukimas tau nevirsta kvietimu sugrįžti į namus ir suprasti, jog ten tikrai esi mylimas.

Henry Nouwen. Vidinis meilės balsas

Kelionės nuotraukos

Pagaliau sukroviau nuotraukas, albumas čia.
O čia - piligrimo iš Lenkijos Krzysztof albumas. Įdomūs žmonės, netikėti kampai :)

Spalio 31 d. Camino. Mano Santiago

Miestas didelis, spalvingas, įvairus. Visame šiame margume yra keletas dalykų (dalykėlių), kurie man įstrigo ir kurie nuo šiol bus mano Santiago veidas. Iki kito karto, kol tas veidas įgaus naujų bruožų.

Camino. Spalio 31 d. Trinuosi

Trinuosi po Santiago de Compostella. Pasibaigus savotiškai kelionės rutinai, atsirado tuštuma. Žinau, kad tai normalu, kad praeis, bet trynimosi jausmas šiek tiek erzina. Bandžiau medituoti prie fontano - nepavyko, šalta. Tada superparduotuvėj nusipirkau jamon (chamon: džiovintas labai skanus kumpis, panašų ragavau Juodkalnijoj), pomidorų, sūrio, vynuogių, duonos ir prie kito fontano pavalgiau. Pagerėjo...
Tikėjausi kažką sutikti Skype, bet ne --- visi užsiėmę. Permečiau akimis paštą, radau pora laiškų apie žmones, kurie ieškosi darbo. Pagalvojau, kad kai grįšiu darbo paieškos laukia ir manęs. Hmm-m, matyt savo patirtį guldysiu i blog'a... Bet pirma aprašysiu kelionę. Žodžiu, bus veiklos.

Camino. Spalio 30 d. Pakeliui namo

Siandien ir ryt dar klaidziosiu Santiago gatvelemis, sekmadieni tikiuosi vaziuoti i Fi(ni)sterra (finis terra - zemes pabaiga, vakariausias Europos taskas).
O lapkricio 3 d. mister cheap Ryanair skraidins mane namoooooo!

Camino. Spalio 30 d. AS TAI PADARIAU

(perkėliau įrašą, kurį parašiau būdama Santjage)

Siryt pasiekiau Santiago de Compostella. Grazus miestas, geras oras ir svaiginantis dziaugsmas, kad AS TAI PADARIAU. 24 dienas sekiau geltonas rodykles, nezinodama, kur jos nuves, bet pasitikedama. 24 rytus keliausi, nezinodama, kur nakvosiu. 24 paras gyvenau su daiktais, kurie tilpo mano kuprineje. 487 km nuejau nezinodama, kas manes laukia uz artimiausio kampo, kur suksiu ir ka sutiksiu... Ir stai pabaiga.
Koks jausmas? Geras. As zinau, kad Camino kelione nesibaige - manyje ji tesis. Man negaila, kad daugiau nematysiu geltonu rodykliu - as zinau, kad jos yra manyje (ir tavyje), tik turiu laiku sustoti ir atpazinti. Nesistengti iziureti ir suplanuoti per daug toli :)

Nesirupinkit rytdiena, nes rytojus pats pasirupins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo (Mt, 6-34).

Camino. Spalio 30 d. 7 km: Monte do Gozo - Santiago de Compostella

Apie 8 val. susitinkam su Rosalin ir portugalu Xuan, nusprendėm į Santiago įeiti kartu. Leidžiamės nuo Džiaugsmo kalno, o širdyje džiaugsmas kyla... Gana greitai įsiliejam į rytinį miesto triukšmą, bet negirdim jo, nes visi kūno pojūčiai sutelkti į kelionės tikslą, kuris jau čia pat. Eilinį (ir jau paskutinį) kartą turiu pailsinti degančias pėdas, įeinam į Senamiestį, dar keletas kreivų gatvelių ir...

(protingiausia būtų čia sustoti ir neberašyti, nes labai lengva mestis į patetiškus šūkčiojimus, kurių aš taip nemėgstu)... Linksma ir graudu... norisi kiekvieną piligrimą apkabinti, o tuo pačiu užsidaryti savyje... Pilnatvė ir tuštuma tuo pačiu metu. Sveikiname vieni kitus, o širdyje sumaištis, laimė pasididžiavimas ir begalinis džiaugsmas. Skambučiai, sms į Lietuvą - džiaukimės kartu, mielieji :)
Kai emocijų banga bent kiek nuslūgsta, einame tvarkyti privalomų piligrimiškų formalumų: registruojamės piligrimų centre, gauname stella, t.y. patvirtinimą, kad aš, Daiva, praėjau keliu į Santiago de Compostella. 12 val. katedroje kasdien vyksta piligrimų mišios. Mišių pradžioje visada skelbia, kokie piligrimai šiandien atėjo į Santiago de Compostella. Kai išgirstu, kad atėjo "viena lietuvė, startavusi iš Burgos", gerklėje pakyla labai gerai pažįstamas kamuolys ir nenusileidžia iki pat mišių pabaigos... Būtent šv. mišios man buvo didžiausias emocinis krūvis, pažymėjęs vieno etapo pabaigą ir naują pradžią.
Po mišių nuėjom prie Šv. Jokūbo padėkoti už sėkmingą kelionę (tai irgi privalomas ritualas), susitikom su daugeliu kitų piligrimų: apsikabinome, sveikinomės, kaip išsiilgti draugai. Tada į pensioną "Pas Mariją" (prie pat katedros, švarus, tvarkingas, 15 EUR žmogui), vėliau kažkur vakarieniaut, pasivaikščiot po miestą, kurti planus likusioms dienoms. Miestas įdomus, gražus, bet toks įtarimas, tris dienas nebus ką veikti...

Camino. Spalio 29 d. 15 km: Pedrouzo - Monte do Gozo

Monte do Gozo - tai Džiaugsmo kalnas. Jis taip pavadintas todėl, kad nuo jo matosi Santiago de Compostella. Gide parašyta, kad iš čia jau galima įžiūrėti katedros bokštus, bet man nepavyko pamatyti, nors ir kaip akylai stebeilijau į kiekvieną bokštelį. Pamatysiu ryt...
Allbergue - naujai pastatytas milžiniškas kompleksas, kaip koks olimpinis miestelis. Kiek akys užmato tęsiasi barakai su miegamaisiais. Vasarą čia veikia parduotuvės, restoranas, baras, dar velniaižinkas. Sunku įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodo sezono įkarštyje, kai visi šie barakai pilni piligrimų... Gerai, kad mūsų čia vos kelios dežimtys, na gal koks šimtas...
Popietės ritmas įprastas: trumpas poilsis, sotūs, sunkūs ir labai skanūs pietūs (tradicinė šių kraštų virtuvė, Cocida Gallego, kas reiškia Galicijos troškinys: kelių rūšių šviežia mėsa, kiaulės ausys, kelių rūšių rūkytos dešros, daug šviežių kopūstų, bulvės. Viskas sumakaluota ir ištroškinta. Skanu ir labai lietuviška :)), paskui sėdėjimas ant Monte de Gozo, saulėlydis... Ryt finišas. Jau lyg ir laikas, bet tuo pačiu ir liūdna, nes pabaiga...

You do not find the path - the path finds you (iš skelbimų lentos)

Camino. Spalio 28 d. 23 km: Ribadiso - Pedrouzo

Diena kažkuo panaši į vakar (ar dienos gali būti panašios?), tik kilometrai sukasi greičiau. Gal todėl, kad daug fotografuoju: rasotą rytą,

bananmedį su bananukais,

kaktusą su saldžiais sultingais vaisiais, m-nmmm...

Gana lengvai pasiekiu allbergue, nėra ką daug pasakoti. Iš viso ko jaučiu artėjančią kelionės pabaigą: iš mažėjančių kilometrų ant Camino stulpelių, iš daugėjančių piligrimų (prisijungė iš kitų kelių), iš vis daugiau pažįstamų veidų, iš nuovargio, iš namų ilgesio ir užplūstančių emocijų bangų... Įsikuriam, pailsim ir su Rosalin (vėl susitikom!) traukiam į superparduotuvę. Pakeliui, aišku, stabtelim taurės alaus. Lengvai kažką tauškiam, dairomės į karščio išvargintus praeivius, ir kalba pakrypsta apie Camino pamokas. Taigi, pirmą kartą pabandžiau sudėstyti "pamokas". Apie visa tai esu jau girdėjusi, skaičiusi, bet čia išbandžiau savo kailiu. Veikia!

• neturėti išankstinių nuostatų, lūkesčių, nesusireikšminti. Kiekvienas sutiktas žmogus - kaip švarus lapas, aš jam lygiai toks pats "lapas". Iš lėto, atsargiai, atvirai pradedam į tuos "lapus" rašyti. "Baltumas" skatina atidžiau klausytis, dažniau pritilti, stengtis pajusti kito virpesius. Tikriausiai todėl santykiai su žmonėmis čia pakylėti (žinoma, dar ir todėl, kad jie yra laikini). To "baltumo" norisi ir bendraujant su artimais žmonėmis: kiekvieną kartą jį (ar ją) priimti kaip truputį nepažįstamą, leisti(s) keistis ir tuos pokyčius pastebėti, žaisti žodžiais, improvizuoti...
• sekti ženklus ir nesistengti įspėti, kas bus toliau. Labai paprasta: jei neseksiu geltonų rodyklių, liksiu klaidžioti po neaprėpiamas Ispanijos platybes. Kartais būdavo, kad stengiuos pamatyti rodykles toliau priekyje. Dažniausiai nepastebėdavau, apimdavo nerimas. Bet kai prieidavau arčiau, tos rodyklės visada šviesdavo savo ryškia geltona spalva. Pagalvoju, kiek visai be reikalo parinuos dėl ateities. O Camino moko: ateis laikas, bus ženklas.
• būti čia, kiekviename žingsnyje. Čia ir apie rodyklių sekimą, ir apie tai, kad jei pradėsi galvoti, kiek dar liko eiti, kad turi suspėti, pan., tai čia pat griūsi iš nuovargio. Eiti savo tempu, matyti savo vaizdus, galvoti savo mintis, įkvėpti tai, kuo kvepia ši akimirka --- smulkūs dalykai, kurie palaiko ir suteikia jėgų.
• minties galia pritraukiame žmones. Rosalin patirtis: kai prieš pora dienų išėjo iš Samos, kiaurai lijo, sušlapo, sušalo, pavargo. Nelaiminga sėdėjo bare, ant savęs gręžė džemperį ir jautėsi visiškai apgailėtina. Šalia stovėjęs ispanas pasakė:"Lyja šiandien, lis ryt ir jokių prošvaisčių". Rosalin vos nepradėjo verkti. Apsunkusiu kūnu išslinko pro duris, ėjo toliau. Beeinant išsigiedrijo, nuotaika pasitaisė. Kažkuriam kaime prie jos priėjo bedantė senučiukė ir pasakė: "Eik, vaikeli (Rosalin 61 m.), tik eik. Santiago jau nebetoli..." Net jei ir stengiamės įsivaizduoti, vistiek dar beveik visai nežinom, kokios galingos yra mūsų mintys...
  

Prie manęs irgi laiks nuo laiko prieina vietiniai ispanai ir ispanės, senučiukai ir senučiukės. Jie ima už rankų, šiltai šypsosi, kažką labai sako, bet aš tik linksiu galva ir irgi šypsausi. O taip norėtųsi su jais pasikalbėti... Vien dėl jų reikės mokytis ispanų kalbos!
Ką dar šiandien sugalvojau? Ogi tai, kad jei mane (ar tave) apninka kažkokia mintis, turi būtinai tai padaryti! Gal laimėsi, o gal nusivilsi, bet jei nebandysi, tiesiog sužlugsi... Kažkada mane buvo apsėdusi mintis apie Camino.

Todėl aš čia: laiminga, laisvesnė, erdvesnė, švaresnė, geresnė. Myliu viską.

Ačiū!

Ačiū tau ir tiems, laiks nuo laiko čia užsukantiems. Kurį laiką nerašiau. Kažką kitko veikiau. O kai nėra apčiuopiamo grįžtamojo ryšio, tas rašymas tarsi meilė be atsako... Bet šį savaitgalį vėl dalinausi savo Camino gerumais ir supratau, kad apie daugelį dalykų jūs jau skaitėte būtent čia! Be to dar, man paskambinai Tu, Gabija, ir pradžiuginai šimteriopai. Todėl per ateinančią savaitę užbaigsiu Camino aprašymą, nes jau plūsta kiti įspūdžiai...

Naujo darbo paieška taip pat kelias...

P.S. Pasikartojom lietuvių kalbos nekatriosios giminės daiktavardžius: nenuorama, neklaužada, kerėpla, vėpla, susna, elgeta, niektauza, kūtvėla, pažiba, (... kas daugiau?)..

Camino. Spalio 27 d. 27 km: Palace de Rei - Ribadiso

Nuo pat ryto esu žvėriškai alkana. Ir nors buvau įpratusi pusryčius "užsitarnauti" (t.y. įveikti bent 10 km), šįryt nepaisau įpročių, o šaunu į artimiausią barą: cofe con leche, bocadillo con chorizo (tikriausiai Tu jau supranti, kas tai yra :), ir akyse šviesiau...

Viskas kažkaip lėta šiandien: atrodo einu normaliu greičiu, pakankamai ilgai, o kilometrai keičiasi be galo lėtai. Gal todėl, kad kelio stulpelių čia prismaigstyta kas keli šimtai metrų, ir visi rodo, kaip vėžliškai aš stumiuos ir kiek daug dar liko iki Santiago de Compostella...
Pereinu į a Coruna provinciją. Darosi karšta ir drėgna. Gamtovaizdis pastebimai pereina į tropikų: augalai netelpa savyje, virsta iš patvorių, pro akmenis, vejasi, pinasi, tarpsta, apskleidžia, svaigina.

Ąžuolų giraites keičia eukaliptai. Karštis + drėgmė + eukaliptų kvapas = kuo natūraliausias SPA, ir niekur eit nereikia... (oi ne, reikia!)...
Siauručiu akmeniniu tiltu kertu kalnų upeliuką ir sumerkiu į vandenį degančias pėdas. Va iš tokių malonumų dabar sudėtas mano gyvenimas! Per tiltelį dviračiu bando važiuoti brazilas, bet negrabiai krypteli ir lekia į upę su visa manta... Tarptautinė kompanija traukia brazilo daiktus ir pila iš jų vandenį. Judu toliau. Žinau, kad šios dienos nakvynė bus kažkokiame labai ypatingame allbergue, todėl nekantrauju jį pasiekti, o metrai vis ilgėja...
15.30 prieinu Ribadiso. Allbergue įrengtas senoje kaimo sodyboje - didžiulis kiemas, akmeniniai pastatai, upė, pieva, suoleliai lauke, baras (labai skanus maistas ir simpatiškas šiltai besišypsantis savininkas) - geras atpildas už keletą praėjusių naktų ankštose miestų prieglaudose. Įsitaisau lauke, prieš saulę išskleidžiu miegmaišį (sako, naikina blakes) ir tęsiu savo atostogas... Iki Santiago liko visai nedaug, apie 45 km. Bet planuoti nieko nesinori - esu čia ir dabar.

Camino. Spalio 26 d. 23 km: Portomarin - Palace de Rei

Šiąnakt Europa pradėjo gyventi žiemos laiku. Anksčiau vaikiškai džiaugdavausi, kad šią naktį galėdavau valanda ilgiau pamiegoti. Čia gi džiaugsmas buvo mažas, nes laukiau ryto ir norėjau kuo greičiau ištrūkti iš sausakimšos prieglaudos. Bet tingieji prieglaudos prižiūrėtojai neperstatė laiko, šviesa įsijungė valanda anksčiau, sugriebiau daiktus ir pradėjau karštligiškai kišti juos į kuprinę. "Karštligiškai" nereiškia "netvarkingai", nes per tiek dienų kiekvienas daiktas įgijo sulankstymo tvarką ir vietą kuprinėje, taigi net skubėdama, pusiau sąmoningai, viską susikraudavau teisingai. Palieku burnojantį ir rankom mostaguojantį prancūzą (jam trūko miego, labai pyksta - jaunas dar :), snaudžiantį miestą ir sparčiu žingsniu leidžiuos link upės. Tiltas per upę siauras ir labai aukštas - einant barška, dreba. Bijau tokio aukščio, todėl labai laukiu kito kranto... Prašvito. Giedra, oras kaista. Kelias veda aukštyn-žemyn: per ąžuolų giraites, snūduriuojančius kaimelius su akmeniniais namais ir grįstomis gatvėmis. Vešli augmenija plūsta, varva, apkabina, svaigina: hortenzijos, jurginai, vynuogės, dracenos, palmės... Tylios bažnytėlės ir kapinaitės. Tingios katės ir abejingi šunys. Karvės, avys, nenustygstantys ožiukai. Ramus, tingus, lėtas, paprastas, aiškus gyvenimas - bent jau taip atrodo iš šalies.

Per pusryčius susipažįstu su belgu Jan. Šnektelim apie šį bei tą, išsiaiškinam, kad Jan domisi kalbomis, buvo portugalų kalbos mokytoju, bet metė. Prieš keletą metų St. Peterburge mokėsi rusų k. Kadangi ir aš šios kalbos dar nepamiršau, toliau einam kartu ir šnekam rusiškai. Cha, egzotika. Klausiu, ką veiks grįžęs. Sako, rašysiąs knygą, nes tai jo svajonė. Hm, o ką aš veiksiu grįžusi, susimąstau bene pirmą kartą...
Palace de Rei. Allbergue įrengtas sename name. Drėgna, tamsu, sienos apipelijusios, dušai be durų ir bendri tiek vyrams, tiek moterims. Bet tik viena naktis, nieko tokio. Įsikuriu ir išlendu į lauką. Miestas neįsimintinas, niekur eiti nesinori, nebent į supermarketą. Už keleto metrų susitinku Rosalin, nusprendžiam eiti gerti alaus. Aikštėje prisijungia vokietės, šveicarai, brazilai, suklegom, sušnekom ir atsirado būdinga vakaro nuotaika:
Toliau dar ėjom kažkur vakarieniauti - sočiai, ilgai, linksmai... ir labanakt. Nueiti iki supermarketo nebeliko laiko.

Miegu blogai, nes vis įsivaizduoju, kad manimi vaikšto blakės... Prabundu ir kasausi...Camino senbuviai sako, kad blakių čia yra visur, tik kanda jos tuos, kurie labiausiai dėl to nervinas ir bijo. Aš jau irgi esu tarp šių "išrinktųjų". Brrr... Kai pagaliau pavyksta užmigti, sapnuoju, kad mezgu didelį pūkuotą daiktą iš minkštų spalvotų siūlų. Gal tai mano svajonės? O gal namų ilgesys?

Camino. Spalio 25 d. 19 km: Barbadelo - Portomarin

Rytas. Vos praplėšusi akis, įtempiu klausą ir stengiuosi negirdėti lietaus barbenimo... bet jį kuo puikiausiai girdžiu. Lendu į šiek tiek pradžiūvusius, bet vis dar drėgnus drabužius, batus, užsimetu bjauriąją skraistę, užsimerkiu... ir žengiu lauk. Peruietis sėdi po stogu ir aiškina, kad jis internete matė, jog maždaug už 2 valandų nustos lyti. Tai jis palauks čia tas dvi valandas, o tada eis. Pasižiūriu į pilką dangų, mintyse skeptiškai šypteliu, palinkiu belaukiant nesuleisti šaknų ir išlinguoju. Eidama galvoju kaip laisvai gyvena žmonės. Tai, kas man yra Vilnius, Lietuva, jiems yra visas pasaulis. T.y. jie turi savo namus (nors namų sąvoka irgi išsitrynus: jiems namai ten, kur jie gerai jaučiasi, o gerai jaučiasi beveik visur, nes savyje turi daug vidinės laisvės, pasitikėjimo ir drąsos veikti) o visa, kas už namų - tai milžiniškas spalvingas kiemas-pasaulis, kuriame daug visokių įdomybių ir galimybių. Ir migruoja jie po tą "kiemą" visiškai laisvai. Moralas: išlįsti iš skarbonkės. Po maždaug 20 min. esu kiaurai šlapia. Stengiuosi eiti atsargiai, nedaryti staigių judesių, nes kiekvienas judesys reiškia šalto vandens sroveles per odą... O vis dėlto - ir visaapimanti šlapuma turi santūraus grožio: tas rūkas, tie drėgmės pritvinkę medžiai, vanduo plūstantis šakomis ir akmenimis... Taip filosofuodama renku šlapius žingsnius ir pastebiu, kad lyja vis mažiau, jau galiu atskirti debesis, kur ne kur merkia žydro dangaus akys. Nusiimu gobtuvą, sustoju ir imu žvalgytis. Lenkiantiems piligrimams sakau, kad laukiu saulės. Jie juokiasi, o saulė jau čia pat. Taip, sulaukiau: vėl šviesu ir šilta. Portomarin pasiekiu netgi pradžiūvusi. Visus daiktus sukišu į skalbyklę, po to išdžiaustau saulėje ir einu švęsti toliau. 17.50 val. - čia dar šilta ir šviesu, o Lietuvoje, sako, jau visiškai sutemę... Susitinku Rosalin, apsikabinam iš džiaugsmo. Ji labai pavargusi, o ant blauzdų, nugaros, pilvo, pečių - odos alergija (nuo prakaito ir drėgmės). Labai daug korėjiečių. Paklausiau, iš kur Korėjoj žino šį kelią. Sako, vienas korėjietis parašė įdomią knygą, daug žmonių perskaitė ir suvažiavo čia išbandyti. Man patinka, kad jie tokie smalsūs :) Eina mažais žingsneliais, kai fotografuojasi dažniausiai iškelia du pirštus (V), o atsisveikindami lankstosi.
Iki Santiago de Compostella liko 89 km.

Camino. Spalio 24 d. 16 km: Samos - Barbadelo

7 val. ryto visus pažadino Vivaldi "Metų laikai", mat prieglaudos prižiūrėtojas yra klasikinės muzikos mylėtojas. Labai smagu. Lauke vėl "grojo" lietus, bet jau dzin, nes ir taip visur drėgna. Šiandien galiu rinktis, ar visą laiką eiti palei plentą, ar vėl nusukti į vaizdingą taką. pasirenku plentą, nes taip trumpiau ir norisi šiek tiek pailsėti nuo įspūdžių, kurie čia plūste plūsta.
Visai paprastai, be gilių minčių ir didelių įspūdžių, pasiekiau savo šios dienos tikslą. Mažas allbergue, perstatytas iš kaimo mokyklėlės, kurioje buvo gal trys kabinetai. Aikštėje priešais prieglaudą pastatyta didžiulė scena, repetuoja muzikantai - bus aplinkinių kaimų šventė. Lietus tebepliaupia. Kambaryje yra židinys, paprašau, kad jį užkurtų --- nėra malkų. Šeimininkės paklausiu, gal galėčiau išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius --- mašina yra, bet vakar sugedo. Nueinu į virtuvę užsikaisti arbatos. Yra visa virtuvės įranga, bet nėra nė vieno indo, tame tarpe nei arbatinio, nei puodelių. Mane gelbsti senutėlė kaitinimo spiralė ir puodelis, kuriuos nešiuojuos su savim. Kaip gerai, kad apimta "kuprinės lengvinimo" manijos, juos palikau! Susisupu į pledą ir spoksau pro langą. Žemai slenka sunkūs debesys, tamsūs medžiai linksta nuo drėgmės, lėtai pėdina šlapi piligrimai - tarsi juodai baltame filme, kuriame nėra veiksmo, tik lėta tėkmė ir kažkur giliai užkasta prasmė... Į šventę neskubėdami renkasi ispanai: iššoka iš mašinų ir greitai šmurkšteli į maisto palapinę. Čia neužilgo prasideda maisto garbinimo orgija, kuri tęsiasi labai ilgai, bet lietus vis nesiliauja. Allbergue prisipildo piligrimų - vieni vyrai. Keletas ispanų, kurie čia pat sukelia linksmą alasėlį, vyrukas iš Peru (dirba Amerikoj, bet po Camino važiuos arba į Paryžių, arba į Berlyną mokytis kalbų), olandas Jacob (dailininkas, abstrakcijų tapytojas, bet dar dirba ir socialiniu darbuotoju, kad galėtų pragyventi). Palieku juos klausytis amerikono sėkmės istorijų, o pati lendu į miegmaišį ir bandau užmigti. Smigdama dar spėju išgirsti, kad aikštėje užplėšia muzika. Gal nustojo lyti?

Camino. Spalio 23 d. 19 km: Fonfria - Samos

Atsibundu anksti, patamsyje susigraibau daiktus ir maunu lauk. Tarpdury kelią užstoja Gabriel. Šnektelim kas kur eis: aš apsisprendusi eiti į Samos, nes baisiai knieti aplankyti didžiausią Ispanijoje benediktinų vienuolyną; Gabriel - i Sarria, o ten jau baigs savo šių metų kelionę. Atsibučiuojam, atsisveikinam.

Esu visiškai viena tamsoj, rūke ir kalnuose. Kelias matosi vos per porą-trejetą metrų - tik tiek jo iš rūko pavyksta išplėšti mano žibintui. Pučia stiprus vėjas. Baisu, bet tuo pačiu ir kaifas būti tokioj stichijoj ir jausti galingą gamtos alsavimą. Sutelkiu dėmesį ir iš lėto judu į priekį, laiks nuo laiko stengdamasi įžiūrėti rodykles. Jas radus, tampa ramiau, nes einu teisingu keliu. Mėlynai švinta.
Prieinu Triacastela - kaimelį, kuriame šakojasi piligrimų kelias. Susirandu jaukią taberną, kurioje klega pusryčiaujančios ispanės, ir pradedu meditaciją prie kavos... Neužilgo į tą pačią taberna įvirsta Gabriel. Prisėda šalia. Žvilgsniais, gestais, piešiniais kažką susišnekam, tada antrą kartą atsibučiuojam ir vėl išsiskiriam. Nes aš einu į Samos, o Gabriel - į Sarria. Neturiu jokio kelio aprašymo nei žemėlapio, todėl pasitikiu tik rodyklėmis. Pagaunu geltoną kryptį ir einu. Keletą kartų kyla abejonė, ar tikrai einu į Samos, bet užklausiu tik nuėjusi maždaug 2,5 km. Aišku, kad tai ne tas kelias! Mintyse keikteliu ir grįžtu atgal, nors labai nemėgstu grįžti!!! Susirandu teisingą kryptį ir kiek sumauta nuotaika traukiu toliau. Kelias kurį laiką tęsiasi palei plentą, vėliau nusuka upelio slėniu, pro beveik negyvenamus kaimelius, kaštanų ir ąžuolų giraites, senus malūnus. Prie vieno tokio malūno neatsispiriu pagundai ir kojas sumerkiu į ledinio vandens krioklį. Gelia, bet nepaprastai smagu.
Lietus liovėsi, pradedu kažką niūniuoti, dar kalnas... ir nuo jo atsiveria vaizdas į Samos:
Oho, iškalbingas paminklas vienuolių kuklumo, neturto ir paklusnumo įžadams... Įkurtas 6 a., šis vienuolynas buvo labai svarbus katalikybės istorijoje. Dabar čia gyvena 15 vienuolių, dauguma senyvo amžiaus. Keletą kartų per dieną, nustatytu laiku, vienuolyne pravedamos ekskursijos. Belūkuriuojant gidės, vėl prisistatė Gabriel :) Vienuolyno vidus didingas ir įspūdingas, kaip ir išorė. Dvi didelės klauzūros: vienoje klesti rožynas, kitos viduryje stovi fontanas su apsinuoginusiomis Nereidėmis (hm, vienuolyne toks fontanas - drąsu).
Turtingas relikvijorius, architektūros perliukai, išpuošta bažnyčia, freskos, kuriose atvaizduoti svarbiausi įvykiai vienuolyno istorijoje. Vienas jų - 1951 m. gaisras, per kurį nukentėjo didelė dalis pastato ir sudegė beveik visa biblioteka su neįkainojamomis knygomis. Kalbama, kad gaisras taip įsiplieskė todėl, kad tame fligelyje buvo didelės alkoholio talpyklos. Dar kalbama, kad benediktinai, kurie gyvena uždarą gyvenimą, neįsileido svetimų žmonių gesinti gaisrą... Gal čia tik gandai, o gal yra ir tiesos. Po ekskursijos trečią kartą atsilabiname su Gabriel, dabar jau tikrai ate. Per vakarinę maldą vienuoliai gieda grigališkąjį choralą. Tiesa, kiek drebančiais balsais, bet vis dėlto choralą.
Į allbergue, įrengtą vienuolyno pastate, renkasi piligrimai. Federico, australė Michel, vokietis Martinas, lenkaitė, airė... Kai kurie iš karto išeina, nes viduje šalta. Martinas Camino eina jau trečią kartą. Pirmą kartą 2001 m., kartu su savo šunimi, kuris labai greitai tapo piligrimų numylėtiniu. Tada, sakė, infrastruktūra buvo kur kas skurdesnė, viskas prasčiau ir pigiau. Antrą kartą ėjo pernai, na ir štai šiemet. Klausiu, kodėl čia vis vaikštai? Sako, neįsivaizduoju geresnių atostogų ir vis atgaivinamo jausmo, kad man tiek nedaug reikia, o turiu vis per daug... Dar pašnekam apie būsimą šaltą naktį ir apie blakes ir einam miegoti. Pirmą kartą įlendu į miegmaišį ir užsitraukiu užtrauktuką: ir nuo šalčio, ir nuo blakių.

Camino. Spalio 22 d. 17 km: La Faba - Fonfria

Kaip dauguma normalių žmonių, į lietų mieliau žiūrėčiau pro langą. Bet čia tvarka tokia, kad iki 8 ryto turi išeiti, jei tik kojos neša. Todėl daug nesigraudenu ir palieku šiltą vokišką allbergue. Visą dieną lyja beveik be prošvaisčių.

Žingsnis po žingsnio renku savo 17 km, siūlas po siūlo vis labiau kiaurai mirkstu. Sąmoningai neleidžiu įsisiautėti mintims-verkšlentojoms, susikoncentruoju į kiekvieną žingsnį (iš patirties žinau, kad geriausias būdas ištverti ekstremalias sąlygas - sustabdyti savigailą ir susikoncentruoti į veiksmą). Šią psichogeninę treniruotę pertraukia labai aiškus noras: šiltos kavos su pienu. Kaip tik prieinu kaimelį O'Cebreiro. Pilko akmens bažnyčia ir namai, siauros gatvelės rūke atrodo mistiškai:
Dar daugiau paslapties suteikia šiaudais dengti apvalūs statiniai palloza. Sako, kad keltų laikais tokiuose namuose gyveno žmonės, dabar juose dažniausiai laikomi ūkio padargai.
Apie 14.30 pasiekiu Fonfria. Prieglauda įrengta buvusioje mokykloje. Didelis kambarys prigrūstas dviaukščių lovų. Ankšta, tamsu. Pasiėmiau lovą tiesiai priešais dušo duris, tai laiks nuo laiko dar gaunu karštų troškių garų dozę. Piligrimai renkasi būriais. Matyt ir tie, kurie ketino eiti toliau, apsigalvojo dėl blogo oro. Keletas atvažiavo taksi.
Po bendros vakarienės keletas aktyvesnių persikėlė į barą. Ispanas Gabriel primygtinai kvietė ir mane, bet aš (tikriausiai Tau sunku tuo patikėti) mieliau tūpčiojau aplink savo permirkusius batus: kimšau laikraščius, ieškojau šiltesnės vietelės, pan. Na, nepatinka man čia. Ryt būsiu viena iš pirmųjų išeinančiųjų.

Camino. Spalio 21 d. 25,6 km: Villafranco del Bierzo - La Faba

Išėjau pakilios nuotaikos, šiek tiek paklaidžiojau, nes žymekliai kriauklės
čia kažkodėl atsuktos priešinga kryptimi. Vėsu, drėgna, bet nelyja. Šiandien kelias eina palei autostradą ir tik laiks nuo laiko užsuka į mažus miestelius (tikriausiai vien tam, kad piligrimus nukreiptų į kavinę :), bet po to vėl grįžta prie autostrados. Mane pralenkia švilpaudamas korėjietis: jis nešasi tik skėtį ir kažkokį polietileno maišelį, o daiktai važiuoja autobusu. Hm, moderni pilgrimystė :)
Prieinu allbergue, kuriame ketinau apsistoti ir jaučiu, kad pradedu šiurpti iš siaubo: atlapotos durys, prirūkyta, WC lauke, virtuvė balkone, į dušą per lauką... Vasarą gal čia smagu, bet dabar +12 ir tikriausiai tuoj vėl lis. Praeinu dar vieną - brazilų - allbergue. Atrodo, kad lygiai toks pats kaip ir prieš tai buvęs, tik čia dar plėšia muzika. Gide rašo, kad maždaug už 8 km La Faba, o čia yra vokiečių įrengtas allbergue. Pamanau, kad pas vokiečius bus Ordnung, ir nusprendžiu eiti į La Faba. Pakeliui vis dėlto patikrinu kitų kaimelių prieglaudas - jos uždarytos. Įdomu, ką rasiu La Faba? Bet atsakymo nesužinosiu ir neturiu kito pasirinkimo - tik judėti į priekį. Tą ir darau. Vėl pradeda lyti. Kelias nusuka nuo plento, staigiai leidžiasi ir staigiai kyla. Slidūs akmenys, šlapia žolė - eiti sunku. Na kur gi pagaliau ta La Faba? Užkniiiso. Knygutės rašo, kad šiandien ir ryt aš einu per gražiausius šio regiono kalnus: Cebreiro ir La Faba. O aš nieko nematau, tik rūką aplinkui ir šlapius akmenis po kojom... A, dar matau nerealaus grožio storai apsamanojusius medžius. O kai šiek tiek praretėja debesys - rudeniškas kalnų spalvas.
Pagaliau, išsvajotoji... Mažutė akmeninė bažnytėlė ir šalia jos prisiglaudęs allbergue. Prieš keletą metų šią bažnytėlę ir allbergue atstatė vienos Štutgarto parapijos lėšomis, iš tos parapijos atvykę savanoriai čia ir dirba. Švaru, tvarkinga, šilta, jauku - Ordnung'as. Karštas dušas. Šildomos grindys didžiajame kambaryje! Jaučiu, kad gyslomis vėl pradeda tekėti kraujas. Noriu valgyt, todėl susikaupiu ir vėl einu į lietų. Kaimo restorane trys stalai/ aš alkana, sulyta, voratinkliais aplipus/ nusimečiau kuprinę ir sėdžiu kaip sapne (A. Mikuta, šiek tiek perdirbtas). Tikrai, kaip sapne. Mažutėliame restoranėlyje jaukiai spragsi atvira ugnis, ją prižiūri sena ispanė. Sėdi, žiūri į ugnį, retsykiais kažką pataiso, įmeta į pakurą.
Tuo lėtumu ir šiluma persiėmiau ir aš, pradėjau tingiai snūduriuoti prie lėkštės. Užsisakiau taurę vyno, atnešė butelį už taurės kainą. Supratau, kad čia tokios porcijos... Murksojau čia gal dvi valandas, paskui sukaupiau drąsą ir vėl išėjau į lietų. Vakare mažojoje bažnytėlėje buvo vakaro malda - su piligrimų giesmėmis ir "Tėve mūsų" įvairiomis kalbomis. Giliai užkabino.

Camino. Spalio 20 d. 23 km: Ponferrada - Villafranca del Bierzo

Ryte pirmiausia puoliau prie lango. Matėsi, kad naktį gerokai palyta. Susipakavau daiktus ir išėjau. Iš vakaro buvau nužiūrėjusi kavinę, kurioje yra churroz (šių kraštų gardėsiai, kažkas tarp mūsų plikytos tešlos sausainių ir žagarėlių). 8:10 trypiu prie tos kavinės, o ten visiškai tamsu, nors turėtų dirbti nuo 8... Likau be pusryčių ir be churroz, kurių skonį nuo pat ryto jaučiau burnoje... Nieko tokio. Pradėjo lyti. Traukiu pro tylius Ponferrada priemiesčius, kurie man šiek tiek primena Palangą: tarp namų daug erdvės, tylu, mažai žmonių.

Pajutau, kad striukė, kurios etiketėje parašyta "praleidžia orą ir nepraleidžia vandens", realiai praleidžia vandenį, bet nepraleidžia oro. Taigi esu šiek tiek peršlapusi; po pusryčių išsitraukiu skraistę nuo lietaus (jos etiketėje parašyta Goretex). Maždaug po 20 min. tampa aišku, kad skraistė praleidžia vandenį dar geriau nei striukė, todėl artimiausioje sodininkų parduotuvėje perku sunkią ir storą plastmasinę skraistę (12 EUR), o gražiąją Goretex palieku parduotuvės šiukšliadėžėje. Lietus pila kaip duše, bet nuotaika pakili. Pietauti užsuku į pakelės taberną su atviru židiniu. Jausmas ir džiaugsmas, kaip žinia, sunkiai išreiškiami žodžiais... Lėtai pavalgau, dar kiek pasimėgauju šiluma ir vėl neriu į lietų. Po pietų oras tampa fantastiškai permainingas: tai lyja kaip siena, tai švysteli saulė. Kai šlapia, suintensyvėja kvapai. Šiandien kvapų diena: salsvas žemės, rūgštus pūvančių vynuogių ir obuolių, aitrus kažkokių žolių, gaivus vynuogynų, švarus lietaus... Svaigina ir kvapai, ir vaizdai. Šiek tiek aptirpusi pasiekiu savo kaimą ir allbergue, čia irgi kūrenasi atviras židinys. Kažkaip pavyksta išdžiaustyti šlapius drabužius, po to išsiruošiu į miestelį. Jis išsidėstęs siaurame slėnyje tarp kalnų, su senoviškais namais, teatro pastatu, mažomis parduotuvėlėmis ir kavinukėmis. Nusiperku šio bei to vakarienei, taip pat butelį vyno. Jei vyno nebus su kuo pasidalinti, kas liks susipilsiu į vandens butelį :) Grįždama iš miesto netyčia paspyriau kažką, panašų į kaštoną. Įsižiūrėjusi pamačiau, kad tai mano mėgstamiausi graikiški riešutai! Ant suoliuko padėtas plytgalys, tik imk ir gliaudyk... Tai ir pagliaudžiau: saldūs, švieži, m-mmm...
Vakarą užbaigiau tingiai murksodama židinio kambaryje. Užmigau klausydamasi vėjo. Naktį girdėjau ūbaujančias pelėdas. O iš ryto stengiausi išgirsti lietų... bet jo nebuvo!

Camino de Santiago. Spalio 19 d. 16 km: El Acebo - Ponferrada

Vėl saulėtekis, tik šįryt jau iš už kalnų. Ir vėl be žodžių...
Iš spalvų ryškumo spėju, kad keisis oras. Be to, šalta, žymiai šalčiau nei anoje kalnų pusėje. Prašvitus pasimato spalvos, spalvos, spalvos - spalvų diena. Kalnai tarsi skiria vasarą nuo rudens - šioje pusėje ruduo dosniai žeria visą savo grožį. Nuo pat ryto apačioje matau savo šios dienos tikslą - Ponferrada, bet iš patirties žinau, kad gerokai užtruks kol nueisiu. Viename kaime prie manęs prieina vietinis seneliukas ir pradeda mane kalbinti... Deja, no hablo Espanol, bet jis vis tiek eina kartu ir kažką gyvai aiškina. Aš tik pritariamai linksiu galva, ir jau ne pirmą kartą gailiuosi, kad nemoku ispanų kalbos. Po kiek laiko plačiai šypsodamiesi atsisveikinam ir išsiskiriam, o man lieka šiluma nuo jo paprastumo ir betarpiškumo...
Štai ir Ponferrada. Pirmiausia, aišku, norisi palikti kuprinę. Seku rodykles, dairausi iškabos allbergue, bet kažkaip ilgokai nėra. Jau baigėsi senoji miesto dalis. Mintyse paburbuliuoju, kad allbergue kažkur nukištas, bet jo vis nėra ir nėra... Kyla įtarimas, kad nuklydau. Susistabdau vietinį ispaną ir paklausiu allbergue municipal... Iš žvilgsnio, mimikos, gestų suprantu, kad beviltiškai praėjau... Ispanas liepia sekti paskui jį ir aš klusniai seku... atgal iki pat įėjimo į miestą. Pasirodo, nepastebėjau kelio išsišakojimo! Padėkoju ispanui, palieku daiktus allbergue ir grįžtu į senamiestį.
Ponferrada - buvęs vienas svarbiausių tamplierių miestų. Išlikusi įspūdinga jų pilis ir tvirtovė, bet uždaryta, nes pirmadienis. Dar viena graži bažnyčia, dar vienas jaukus senamiestis... ir nieko labai ypatingo. Vakare atsisveikinam su Irina, ji išvažiuoja namo. Truputį liūdna, nes buvo smagu keliauti. Pagalvojau, kad piligrimų, su kuriais buvome susidraugavę, gerokai sumažėjo (vieni priekyje, kiti atsiliko, treti išvažiavo). Atrodo, kad ryt mano kelionė prasideda iš naujo. Be to, pradeda lyti, tai irgi naujiena...
Šios dienos reziumė: paklydau, uždaryta tvirtovė, išvažiuoja Irina, pradėjo lyti... Bruce buvo teisus sakydamas, kad nėra ko eiti į tą Ponferrada :)

Camino de Santiago. Spalio 18 d. 17 km: Rabanal del Camino - El Acebo

Iš ryto mintyse padėkoju tam, kuris išrado ausų kamštukus, ir pradedu naują dieną. Rytinė kava, sumuštinis. Pagaliau baigiau Leone pirktą duoną! Moralas: su savimi neštis tik minimaliai ir tik būtiniausio maisto - vandens, sausainių, riešutų. NE: pomidorams, duonai, tunui.
Išeinu į kalnus. Kylu kartu su saule. Net nebandysiu aprašinėti saulėtekio grožio, nes "žodžiai nepajėgūs visko apsakyti/ vos užsikalbėjai - jau ir banalu" (A. Mikuta).

Foncebadon - mažas kaimelis kalnuose, mane nustebinęs skurdžia aplinka ir gana nykia nuotaika.
Sulopyti stogai, kiauri sulankstyti kibirai ant duobėto kelio, atstojančio pagrindinę kaimelio gatvę, šiukšlės, valkataujantys šunys ir katinai... Nepaisydama nykaus vaizdelio, nusimetu kuprinę, keičiu fotoaparato elementus, persirengiu, žodžiu, trypiu... Pro šalį praeina švarutėlių ir manieringų prancūzų pora. "Būk atsargi, - sako man ir keistai šypteli. - Šiame ir kitame kaime gyvena keisti žmonės templars." Matyt iš baimės, apie templars pagalvojau kaip apie vagis ar plėšikus, todėl kuo greičiausiai susirinkau savo daiktelius ir dingau iš šio tylaus kaimo...
Takas tebekyla į kalną, o man lengva - matyt "neša" džiaugsmas, kad esu kalnuose. Banguojantys vaizdai, kvapai, širšių zvimbimas, karvių skambaliukai - taip seniai pažįstama ir taip pasiilgta.
Praeinu piligrimų kryžių. Čia reikėtų palikti akmenuką ar kokį mielą daikčiuką, atneštą iš namų su intencija, padėka ar linkėjimu. Aš tokio daikčiuko neturiu, todėl pastoviniuoju, pasidairau ir traukiu toliau. Neužilgo prieinu Terradillos de los Templarios - tą antrą kaimą su "keistais žmonėmis". Na čia iš tikrųjų keista: pastatytas tarsi koks kioskas su užrašais "Knights Tamplers" ir su rodyklėmis į įvairias pasaulio šalis. Prikabinėta kryžių, amuletų, prikrauta knygučių, garsiai groja bažnytinė muzika. Misterija, vaidinimas...
Čia pat pamatau teisingąjį prancūzą. "Čia tie žmonės", - sako jis ir eina šalin. O man kažkodėl visai nesinori skubėti, o kaži koks smalsumas traukia užeiti vidun. Tačiau kol kas nedrąsiai trypčioju lauke ir vis stengiuosi įžiūrėti, kas ten vyksta viduje. Matau žmones, apsirengusius uniformomis, o taip pat pamatau du jau man pažįstamus piligrimus (pusbroliai danas ir amerikietis), todėl įsidrąsinu ir įeinu vidun. Nepaisant aplinkos keistumo ir paslaptingumo, jaučiuos rami. Sutikti piligrimai kiek praskleidžia šio "maskarado" uždangą: šia kaimas iš tiesų anksčiau priklausė Tamplierių ordinui ir netgi pasakojama, kad paskutinis tamplierius čia ganė žąsį, kuri dėjo auksinius kiaušinius... Tamplieriai čia tebegyvena (tie "keisti žmonės" su uniformomis) ir palaiko tamplieriškas tradicijas. Realiai niekas nežino, nei ką jie veikia, nei iš ko gyvena. Tik iš nuotraukų ant sienų galima spėti, kad čia vyksta intensyvus dvasinis gyvenimas, palaikomi ryšiai su tam tikrais žmonėmis visame pasaulyje. Anot amerikiečio, kurio tėvas priklausė masonų ložei, čia sutiktas vyresnysis tamplierius ko gero daugiausia pasaulyje žino apie šį ordiną. Atskleidžia tiek, kiek nori arba kiek mano galįs atskleisti. Intriguoja! Dar kiek pasišnekučiuojam, išgeriam arbatos, aš nusiperku kriauklę - piligrimų simbolį. Kadangi Tamplierių ordinas buvo sukurtas, kad apsaugoti piligrimus jų kelionėje į Šventąją žemę, kriauklė man iš karto tampa ne "daiktu", o "dalyku".
Palieku ištikimuosius tradicijai tamplierius ir žingsniuoju toliau. PO geros valandos pavargusios pėdos atsisako toliau eiti, todėl prisėdu ant kuprinės, išsitraukiu telefoną, skambinu į Lietuvą ir šnekuos, šnekuos... Ilgesys jau pradeda spausti ašarą, o dar tik pusė laiko praėjo.

Nuėjus dar gerą gabalą kelio, apačioje matau kaimą, kuris atrodo visai jaukus. Pasakau sau, kad jei man patiks vietiniame bare, tai pasiliksiu čia nakvoti.
Po kokių 20 min. užeinu į barą ir suprantu: taip, pasiliksiu. Baro aplinka kaip tradicinės ispaniškos taberna, pilna žmonių, pilvo fantazijas žadina skaniausi kvapai ir įtikinančios porcijos. Susitinku Irina ir Eric, kartu papietaujam ir einam į allbergue. Švarus, jaukus ir tvarkingas nedidelis allbergue, perstatytas iš senovinio akmeninio namo. Ir dar: vakarienę gaminsim ir valgysim visi bendrai! O kol dar ne vakarienė, einu pasivaikščiot. Po vakarienės prie manęs prieina vienas toks labai kuklus ir tylus vaikinukas iš Vokietijos. Įsišnekam. Pasirodo, prieš penketą metų jų parapijoje buvo renkami savanoriai statybų darbams Ispanijoje. Užsirašė jis kartu su keletu savo draugų, atvažiavo ir padėjo atstatyti būtent šį allbergue: ardė stogą, aukštino sienas. O štai dabar atvažiavo pabūti ir pajusti, koks čia jausmas... Nuoširdumas, atvirumas, bendrystė - štai kokie jausmai čia puoselėjami. Dar kiek pasikalbėjom apie "gerus jausmus" ir išsiskirstėm miegoti po kažkada jo paties rankomis keltu stogu...

Camino de Santiago. Spalio 17 d. 22 km: Astorga - Rabanal del Camino

Žiauriai tingiu. Iš pat ryto apniko abejonės ir pagundos: gal čia pasilikti ir dovanoti sau poilsio dieną... Miestas gražus, allbergue geras + nemokamas internetas. Trinuosi, knaisiojuos internete, bet vis dėlto surankioju valios likučius ir prieš 9 išnešu save iš allbergue. Lėtai slenku per miestą. Einant per pagrindinę aikštę, pradėjo mušti 9. Laikrodis su lėlėmis: vyras ir moteris daužo varpus ilgu kaušu, kuriuo maišomas gal vynas, o gal šokoladas. Palieku pagrindinę aikštę, šokolado muziejų ir siaurom gatvelėm traukiu pirmyn. Išeinu prie Gaudi statyto pastato, dabar čia muziejus, bet uždarytas - per anksti. Atrodo, kad pastatas kabo, žaidžia šviesomis, o formų grakštumas ir įvairumas nenusakomas. Užeinu į katedrą. Vėl daug altorių, koplyčių, paveikslų, bet man didžiausią įspūdį palieka paveikslų personažų gyvybingumas: jie visi apvalių formų, trykštantys sveikata ir gyvenimo džiaugsmu, netgi seksualūs... Hm, netikėta tai pamatyti bažnyčioje... Be nuotykių palieku Astorgą - išpuoštą, nėriniuotą, koketuojantį, moterišką miestą.
Stabteliu kavinėje ir "užsiuvu" savo pirmąją pūslę. Besėdint ant kelių užšoka juoda katė, pradėjo garsiai murkti ir visaip gerintis, kad paglostyčiau. Prisiminiau savo Gražuolęvasarą ir pagalvojau, kad jau pasiilgau to gydančio murkimo... Šiandien mane lydi gyvūnai: šunys, šarkos. Jos suka ratus virš galvos ir garsiai rėkia, tarsi mano galva būtų tas blizgutis, kurį jos taikosi nusinešt.

Labai karšta. Ir labai pavargau. Iki Rabanal liko 2,2 km, o aš vos velkuosi. Pėdos dega, atrodo kad atsiskirs nuo kojų. Prieinu milžinišką Piligrimų ąžuolą. Kuo greičiau suku į jo pavėsį, krentu ant suolelio ir... "vien tik mėlyna akyse". Po ąžuolu krokų pieva: daugybė švelniai violetinių žiedų tarp nurudusių ąžuolo lapų. Jėga ir trapumas, amžinybė ir laikinumas... Palieku savo ąžuolą ir jo patogų suolelį ir pagaliau įžengiu į miestelį. Diena buvo labai sunki. Neabejoju, kad aš pati ją tokią padariau, iš pat ryto užsileisdama abejonėmis. Todėl buvo ir per karšta, ir per skauda, ir pūslė, ir šarkos, kurios nervino, ir juoda katė... Bet ši diena jau praėjo. O aš gavau praktinę pamoką apie minties galią. Savo kailiu išbandžiau ir galiu patvirtinti: taip, mūsų mintys neapsakomai galingos.

Camino de Santiago. Spalio 16 d. 31 km: Villar de Mazarife - Astorga

31 km šiandien įveikti tarsi be pastangų, nepaisant tvyrančio karščio. Kelias įdomus, eina per laukus ir giraites, todėl žingsniuoju ir džiaugiuos. Neskubu, dairausi. Tiesa, turėjo būti antra diena be pėdų skausmo, bet jis vis dėlto yra. Todėl laiks nuo laiko stabčioju. Reljefas pradeda banguoti: jaučiasi, kad netoliese kalnai.
Astorga. Allbergue municipal - milžiniškas, kelių šimtų vietų. Bet suskirstytas kambarėliais, todėl to dydžio nesijaučia. Nemokamas internetas! Apsigyvenu kartu su britu, kuris Camino jau trečią kartą. Kodėl jūs čia tiek daug kartų, klausiu. Viena iš priežasčių, sako, ta, kad čia gali valgyti ir gerti kiek nori, o grįžti vistiek sulieknėjęs. Abu pasijuokėm iš to atsakymo, britas nuskubėjo į superparduotuvę pirkti maisto vakarienei, paskui čirškino virtuvėje skaniausius kepsnius. Vykdo savo planą :)
Aš gi rimtai susirūpinau kuprinės svoriu ir šį tą nuveikiau: palikau tik pusę paklodės, nusipirkau basutes a la crocs, o palikau dvejas (basutes ir dušo šlepetes), išmečiau nereikalingus popierius, atsarginį tušinuką ir per pusę perlaužiau dantų šepetėlį... Taip sakant, gramas prie gramo gaunasi kilogramas. Pakilnojau kuprinę - lengvesnė. Taigi rytdienai pasiruošiau...

Camino. Spalio 15 d. 24 km: Leon - Villar de Mazarife

Iš ryto praeinu Antoni Gaudi suprojektuotą pastatą, kuris tarsi virpa ore, lyg neturėdamas aiškios formos. Dabar čia įsikūręs bankas. Traukiu toliau. Leon priemiesčiai nusibosta, kuo greičiau noriu atgal į gamtą, į mažus jaukius miestelius. 24 km prasisuka nepastebimai, nes kelyje užtinku daug gražių ispaniškų kampelių. Stoviniuoju, fotografuoju.
Apsistoju privačiame allbergue pačioje kaimo pradžioje, čia randu savo komandą. Visi išsitiesiame pievelėje gultuose ir aš pradedu garsiai fantazuoti, kad dabar mes gulime prie Raudonosios jūros... Ir galime eiti plaukioti su visokiausiais spalvotais žuveliokais. Bruce patikslina, kad mes beveik ten ir esame: arimas priešais rausvas, taigi beveik kaip Raudonoji jūra... Žuveliokų, tiesa, nėra, tik varnėnai, kurie švilpia ir stengiasi beveik kaip lakštingalos...
Taip bekrizendami, besnūduriuodami sulaukiame vakaro ir eilinės ilgos vakarienės.

Camino. Spalio 14 d. 20 km: Mansilla de las Mulas - Leon

Leon - vienas didžiausių ir gražiausių miestų Kelyje. Taip pat tai vienas iš tų miestų, kurį pamačiau labai anksti, o myniau gerą pusdienį... Bet pagaliau įžengėm į Leon ir pirmiausia sukom į sporto prekių parduotuvę - aš pirksiu batus, nes pėdas skauda beveik nepakenčiamai... Pradėjau matuotis, o širdy toks netikrumas... Taip man betrypiant, staiga atsilapoja durys ir pro jas įvirsta airis (vardo neatsimenu, bet kad linksmas ir garsiakalbis - tai tikrai). Pamato mane besimatuojančią batus ir rėžia konkretų moralą apie tai, kad jei noriu turėti pūslių iki kaklo, tai galiu pirkti batus. O jei noriu tik išspręsti savo menką(!) problemą, tai man reikia tik gerų įdėklų ir kojinių. Pūslių aš, aišku, nenoriu, todėl pereinu prie batų įdėklų ir kojinių. Išsirenku, sumoku apie 25 EUR ir išeinu pilna vilties, kad rytdiena bus be skausmo :))

Įsikuriu, pailsiu allbergue ir imu galvoti, ką čia nuveikus. Miestas turi tą savybę, kad įpareigoja būtinai kažką veikti... Nusprendžiu eiti apžiūrėti katedros, kuri garsėja savo gotika ir ypač - vitražais. Taigi lendu iš savo pusrūsio ir matau, kaip į mane artėja jaunas vyrukas entuziastingai šaukdamas: "Labas, laba diena, aš irgi lietuvis...". Įsišnekam: tai Josef (23 m.). Gyvena Čikagoj, yra trečios lietuvių emigrantų kartos. Studijavo filosofiją ir teologiją, bet paskui nusprendė, kad nori dirbti sodininku. Taigi dirbo sodininku. Lietuviškų žodžių žino nedaug, bet domisi Lietuva ir, atrodo, myli ją. Vasarą viešėjo Lietuvoje: aplankė gimines, buvo Dainų šventėje (gal mes ten prasilenkėm, ką gali žinot). Dabar, sakė, keliaus: pirmiausia Camino, paskui Venesuela, Kanada, o toliau neplanuoja. Kelyje sutiko gražuolę austrę Susi ir įklimpo iki ausų. Taigi katedros apžiūrėti traukiam visa komanda: Josef, Susi, Rosalin, Federico (amerikietis iš Meksikos pasienio. Buvo architektas, bet prarado darbą. Galvoja, ką nori daryti toliau, todėl yra čia). Katedra iš tiesų užima kvapą: ir gotika (rodos kelia aukštyn ne tik žvilgsnį, sielą, bet ir kūną), ir vitražai. Federico įkvėptai aiškina apie gotikinę architektūrą, mes su Josef bandom atpažinti Biblijos siužetus bareljefuose, taigi užtrunkame. Kai išeiname, negaliu atpažinti miesto: buvęs tuščias ir tylus (siesta), dabar jis pilnas žmonių, klega, šurmuliuoja, mirga, pulsuoja. Tarytum vyktų kokia šventė ar festivalis...
Susi suvadovauja, kad eitume į vokiškos duonos kepyklą. Aišku, einame., t.y. kaip kokie asilėnai sekam iš paskos. (kaip gerai, kad kartais gali tiesiog sekti :)). Be saiko prisiperkam ir prisiryjam tų duonų ir pyragų. Po to dar keletą dienų tempiau kuprinėje stebuklingos vokiškos duonos kriaukšlį...
Vakare iš laiptinių skamba flamenko, dūdmaišių melodijos - linksmas spalvingas balaganėlis. Miestas tikrai švenčia eilinės dienos vakarą...

Camino de Santiago. Spalio 13 d. 24 km: Calzadilla de los Hermanillos - Mansilla de las Mulas

Matyt kažkokia tranzitinė, labai "darbinė" diena, nes nieko neatsimenu. Sekiau ženklus...