Dar apie Karvę ir Varliuką

Nu pakabino mane ši istorija kaip vaiką... Šiandien ryte mintys tiesiog išmetė mane iš lovos, bet pakeliui pasitaikė mezginys, tad iki blog'o nepriėjau... Bet negaliu kaip noriu jas išrašyti, tai iš darbo paslapčia pamoralizuosiu...

O juk būna gyvenime susitinka Karvė ir Varliukas ir Ji Jį arba Jis Ją bando "pakoreguoti" pagal savo paveikslą ir panašumą, o gal labiau pagal savo norą. Vis bando, kol ateina TA diena, kai Ji pamato Jį nueinantį, liūdnomis akimis ir sužeista siela...

Geriau ne bandyti "lipdyti", o tikėti ir sulaukti, kol JoDidenybėVisagalisAtsitiktinumas atves Jį arba Ją, kuriame yra kažkas, ką priimsi besąlygiškai. Visiškai besąlygiškai ir absoliučiai. To kažko gali būti visai mažai, bet kai jauti ir žinai, kad tai yra, esi ramus ir užpildytas. Tada visko pilna ir užtenka apsčiai: kalbėti ir tylėti, keliauti ir žiūrėti pro langą, garsiai skaityti ir... vėl tylėti.

švelniai pavydžiu ir linkiu...

Apie Karvę ir Varliuką

... Tik per mano tingėjimą nuo paskutinio įrašo praėjo daugiau nei 4 mėn... Ne žadėjau, tik sakiau, kad ši erdvė - nereguliarūs pasidalijimai apie tai, kas man skamba. Ilga tyla nereiškia, kad neskambėjo... Skambėjo, vos neapkurtau.

Kol neapkurtau, parašysiu apie Karvę ir Varliuką.

Susitiko žala Karvė žalią Varliuką ir klausia:
- Ką tu darytum, jei būtum žalas?
- Hmmm, - susimąstė Varliukas ir gana ilgai patylėjo. - Aš persidažyčiau į žalią.
Tada žala Karvė pamatė save Varliuko akyse kaip žalią, bet vistiek išliko Karve.

- O dar, - pagalvojęs sako Varliukas, - aš nukirsčiau tau ragus.
- O kodėl tu nukirstum man ragus? - naiviai paklausė Karvė.
- Kad tu neužkliūtum ir nieko ant jų nepamautum...
Karvė tylėjo ir lėtai lingavo galvą, bet vis dar buvo su ragais.

- O dar aš patrumpinčiau tau kojas, kad jos netrukdytų plaukti... - pridėjo Varliukas.
Karvė pabandė įsivaizduoti save prikirptomis kojomis, bet vistiek regėjo save kaip Karvę.

- O dar... - sako Varliukas, beveik jau susinervinęs. - Aš prikirpčiau tau uodegą.
- O kodėl tu prikirptum man uodegą? - sumūkojo Karvė.
- Kad netrukdytų gaudyti vabzdžių...

Tada Karvė, lėtai mosuodama ragais ir tešmeniu, liūdnai nutolo apvaliose Varliuko akyse (kaip kokiame gruzinų filme, bet aš ją mačiau, nes iš tikrųjų tai senas rusiškas multikas).

Bliam ---
kaip gerai, kad ji apsisprendė išlikti Karve
--- žala, su ragais, šleivomis kojomis, keista uodega ir taip, kaip ji yra Pasaulyje, o ne varliuko akyse

Niekada nesakyk "niekada" arba Lietaus pirštinių istorija

Šiandien vaikštau apsvaigusi nuo gerumo, kurio didelį pliūpsnį atsiuntė Ilona, gavusi Lietaus pirštines, kurių atsiradimo istoriją čia trumpai aprašysiu.

Rudenį lengvabūdiškai "pasirašiau" dalyvauti Daivos SWAP'e . "Pasirašiau" ir pamiršau. Rimčiau domėtis į ką čia įsivėliau ėmiau tik tada, kai sužinojau, kad mano SWAPė yra Ilona iš Prancūzijos. Paslaptinga moteris, apie kurią iki tol nieko negirdėjau. Bet geriau už bet kokias žinias kalba jos blog'as ir absoliučiai nereali keramika. Taigi, žiūrinėjau, skaitinėjau blog'ą, grožėjausi ir laukiau ženklo.

Lapkričio 1 d.: įrašas apie pluviophile, kas reiškia Lietaus mylėtoja.

Ir Ženklas tapo Lietaus pirštinėmis.

P.S. Cha cha - kai pernai numezgiau pirmas paveiksliškas "medžių" pirštines, pasakiau sau, kad niekada daugiau... tokio smulkumo ir tokio... nu tokio... niekada daugiau... Bet kai šiemet apžiūrėjau Ilonos darbus ir gimė Lietaus pirštinių idėja, tą "niekada" nupūtė kaip nebuvusį...

(Nenaujas) moralas: niekada nesakyk "niekada". Nes šis žodis nieko nereiškia. Gal tik nevykusį bandymą tuo metu išsisukti, bet nieko daugiau... :)

Kalėdų nuojauta pagal SWAP

Jei atvirai, buvau sau pasakiusi, kad šiemet nedalyvausiu jokiuose dovanų keitimosi vajuose, o it kokia vorė sėdėsiu savo voratinkliuose ir megsiu (arba ne) kalėdines dovanas SAVO žmonėms, pagal temą ir terminus kokių AŠ noriu. Na, išskyrus terminą "Kalėdos", į kurį vistiek turi suspėti, ar būtum vorė, ar bitė, ar musė žiemą...

Bet... cha...  perskaičiau Daivos SWAP'o anonsą... ir (turbūt nesąmoningai) sutikau dalyvauti ... Ir jau nebuvo kur trauktis, tik kurti ir laukti dovanos iš nežinomos savo SWAP'ės :)

Ir štai --- vakar buvo TA diena, kai laiškininkė atnešė DĖŽELĘ nuo mano SWAP'ės Agnės.

Kad DĖŽELĖ ypatinga, supratau iš ženkliukų - ne kasdien gi gauni DĖŽELES, o dar su paukšteliais.

Ak paukščiai paukšteliai, plunksnelės snapeliai - atneškit žinelę mano širdelei...

DĖŽELĖ su paukšteliais sužadino kolegų smalsumą, vis vaikščiojo ratais, kol atplėšiu. O aš: "Ne, - sakau. - Dar turiu nufotografuoti viską, kiekvieną judesį. Tokios taisyklės". Nelabai jie suprato apie tuos judesius ir taisykles, bet vis vaikščiojo. Aš tuo tarpu (su)pakavau kitas - tarnybines - dovanas... Maniškė gi gulėjo ant stalo ir erzinosi.

Bet va, burtas mestas. DĖŽELĖ atverta:

Iš karto padvelkė vilnomis. (Deja vu: pernai broliams pranciškonams dovanojome vilnones pirštines, tai sveikinime rašiau, kad vilna - tai kaip jausmai: šilta, kartais šiurkšti, bet visada --- tikra). Iš DĖŽELĖS padvelkė tikrumu.

Pirštinės iš islandiškos vilnos. Atvirutė su meškiuku. Pati islandiška vilna.

Sagė, nutapyta vasaros pievomis, iš karto nutūpusi ant mano lapsardoko...

Manot, kad viskas?.. Ne! Dar antras sluoksnis... Arbata ir imbieriniai sausainėliai...
Net neįsivaizduoju, kaip viskas tilpo į tą DĖŽELĘ (turbūt dėl paukštelių :), bet ant stalo atrodė maždaug taip - gausumas ir grožis:

Miela Agne, AČIŪ tau už nuostabias dovanas. Tikrą, apčiuopiamą jausmą, kad Kalėdos vis dėlto jau čia pat...

Daiva, AČIŪ tau, kad susukai galvą savo SWAP'u ir toliau suki visokiomis crazy mintimis ir iniciatyvomis. Nuo tokių crazy skaidrėja pasaulis. Bei gi mūsų pasaulėliai, kuriuose viskas ir prasideda.

 Prasmingo laukimo --- jau greitai

Dviese lietuje po raudonu skėčiu

Dovana išskrido...
Originale vietoj porelės ir skėčio - lekiantis raitelis. Aš perdariau, nes man taip smagiau.

Žmogiukai gavosi kiek primityvoki, bet tebūnie --- kaip simboliai mūsų neišpuoštų sielų, kurios nori laikytis už rankų.

Daugiau apie šį vežantį projektą - vėliau.
Pirštinių originalas čia, o siūlai iš MZ - geriausio pasaulyje SIŪLYNO

Sulaukiau!

Atsibudau kažkurią naktį po labai tamsaus ir juodo vakaro. Pro langą plūstanti kitokia - melsva - šviesa nepaliko abejonių --- prisniiigooo!

Išeinu į mišką ir skaidrėja mintys, nes jų neslegia stogas, būtinipadarytidarbai, nei laukimas.

O nemigo naktį auginti baubai, pasirodo, tėra auksaspalviai retriveriai... :)

Einu ilgai ir toli, gilyn į savo tankiausią mišką, kol jame taps ramu ir balta

Apie paguodą ir nepaguodą

Prieš tris savaites gauta žinia supurtė mano ramų gyvenimą: susirgo sūnus, būklė sunki, mus skiria 1700 km... Šiurpstančia nugara patyriau, kad kiekviena akimirka yra labai trapi, labai mylėtina, o juoda ir balta - labai arti.

Šiandien jau - atokvėpis. Vėl galiu apsčiai džiaugtis auksiniu rudeniu... ir niekada nepamiršti džiaugtis...

Daugybė žmonių mane supa ir daug žmonių mane guodė - tai mano širdies mira, didžiausias ramstis, padėjęs išlaukti. Bet buvo visokių patirčių --- taip pasitvirtino psichoterapeuto Alekseičiko taisyklė apie tris žmonių tipus.

Vieni sakė, kad viskas praeis, jau labai greitai. Visaip drąsino ir pasakojo viltingas istorijas apie savo pažįstamus, kurie po tokių ligų visai pasveiko. Buvo šalia. --- Jie yra "nuo Dievo".

Kiti akimirksniu persijungdavo į savo problemas ir aš suprasdavau, kad jiems paguodos reikia labiau nei man... Tada lįsdavau į kiautą, nes, taip, ašegoistėbetpaguostidabarnegaliu. --- "padėk Dieve" jiems.

Treti išsamiai dėstydavo, kad panašios ligos gali turėti pasekmes, todėl turiu būti tam pasiruošusi... Viduje susiriesdavau į kamuoliuką ir šaukdavau: "Nenuodyk manęs, nenuooodyyyk!.."--- Vadinu tai nepaguoda, "neduok Dieve"...

... tarsi kažkas sustingo mūsų gelmėje ir trukdo pajusti kitą. Save? Gyvename triukšme ir keliame triukšmą, kad tik neišgirstume to, kas kantriai bręsta mumyse kaip neišvengiama alternatyva užsitęsusiai vienatvei.

Būkite lėti kalbėti ir greiti klausyti 
(Jok 1,19)