Dar apie duoną (miltai)

Gavusi raugo, Rasa sielojosi, kad viską darė pagal receptą, bet tešla nekilo... Viena iš priežasčių gali būti miltai - tešla jiems labai jautri.

Išbandžiau "Kauno grūdų" rupaus malimo ruginius, patirtis nekokia - tešla menkai kilo, duona buvo sunki. Šie miltai lengvai prieinami, jų yra visuoe prekybcentriuose, bet nepasimaukit.
Patiko Ustukių ruginiai miltai, juos pirkdavau IKI.

Paskutinį kartą išbandžiau miltus iš Kalvarijų turgaus - ten tarp prekiautojų bulvėmis sėdi toks dėdulė, apsikrovęs miltų, garstyčių, linų sėmenų, dar kažkokių nepažįstamų grūdukų maišais... Kai paklausiau, ar geri miltai, pažiūrėjo į mane kaip į Kokią  rugių lauką... Paskui paklausiau, iš kokio malūno. Sako, iš mano... Pokalbis nesirišo, bet miltų iš "Mano" malūno nusipirkau, juolab kad kilogramas tik 1,50 Lt. Ir ką gi... ryt pirksiu 3 kg, kad nereikėtų dažnai lakstyti į turgų. O gal pavyks ir tą dėdulę įamžinti --- toks patikimas, didelėm rankom ir neplepus...

-------------------
Kita diena. Su Živile išsiruošėm į turgų, ji šią kelionę irgi aprašė, žr. "Miltų Romeo..."
Paaiškėjo, kad Živilė anksčiau yra pirkusi grūdus iš šio dėdulės ir puikiai prisimena jo ilgą veriantį žvilgsnį --- sako, jis į tave žiūri kaip į rugių lauką... Malūnininką radome vietoje, tarp "Mano" malūno maišų, kartu su miltais dosniai dalijantį patarimus. Kažką lėtai rinkomės, pirkome, paprašiau, kad leistų nufotografuoti. Pradžioje kategoriškai atsisakė. Dar kiek patrypčiojau ir po truputį tas pirkimas ėmė virsti žaidimu, linksmu nuotykiu, kurio pažiūrėti stojo turgaus praeiviai, o mes tiesiog springom juoku. Galiausiai sutiko fotografuotis, bet tik su manimi. Taigi, malūnininkas viduryje, jei pridengsi mano ryškų švarką, gal pavyks įžiūrėti jo veidą :)

Žodžiu, jei reikia miltų, garstyčių grūdelių, linų sėmenų ar kitų lukštukų --- ieškok "Mano" malūnininko Kalvarijų turguje tarp bulvininkų :)

Pakeliui prigriebiau "laisvų vištų" kiaušinių, kokių parduotuvėje nerasi.

Grįžom nuo juoko įskaudusiais paausiais.
Kažkoks pažvygavimų turgus gavosi :))

Ameeeerrrrika - Ameeeerrrikka...

Birželio vidury, vos baigęs mokslus, "mažasis" sūnus Vytas išmovė į Ameriką ("mažasis" šiuo atveju reiškia beveik 2 m ūgio, ir virš 100 kg svorio). Išlėkė tą pačią dieną po egzamino, pakeliui iš Rygos Vilniuje pričiupęs reikalingus daiktus. Na, dar suspėjome pavakarieniauti: vis gi TOKIA proga - MAŽASIS skrenda į AMERIKĄ...

Čia turėčiau pasakyti, kad aš, nors daug keliavusi, Amerikoje dar nebuvau. Ji tebėra kelionių planuose (ar ūkuose) --- tolima, paslaptinga, viliojanti pažadų ir galimybių žemė.

Kas dar apie AMERIKĄ? Vienas mano bičiulis, kai jam būna taip labai katiniškai gera (na, šilta, sotu ir truputį mieguista), paprastai atsilošia, prisimerkia ir atsidūsta: AMEEEEERRRRIKA. Iš to galima spręsti, kad ir jis mano, kad Amerikoje yra gerai :)

Bet dabar yra reali patirtis ir realūs įspūdžiai. Vytas kalba ir rašo labai gyvai - gaila kad dar neužveisė blog'o. Bet, taip sakant, blog'ą "užveisiau" aš ir dabar jį panaudosiu Vyto įspūdžių blykstelėjimams, nes man atrodo, kad jais tiesiog būtina dalintis.

Rubrika vadinsis Vyto Amerika, sekite įrašus :)

Drugeliu plazdanti skara

Miške mane ilgai lydėjo aksominis drugelis. Kilo mintis, kad tai būtų gražus derinys skarai: dosnus šokoladinis saldumas, žydrų akių ilgesiu vedantis į nėriniuotą smėlio užmarštį:

Gal ši skara kada nors nutūps ant kažkieno pečių, ką aš žinau

Be pavadinimo, bet apie grybus

Pagaliau ilgai lauktas naminis savaitgalis be didelių planų. Todėl kryptis aiški: grybai!

Čia grybautojo-mėgėjo rinkinėlis: gvazdikėlių aliejus (atbaido uodus, muses, bet vistiek yra mašalų, kurie puola), peiliukas ir pintas krepšys. Tiesa, šis krepšys ne TO pynėjo, o generinis, iš Maximos. Bet daug geriau nei maišelis. Ir gražiau.

Važiuoju link Mickūnų, kur pernai šienavau baravykus. Prisiminus tą vaizdą ir jausmą, lengvai svaigsta galva ir sąla širdis.
Pradžia puiki: baravykas per pirmas 5 min.! Ech, pavaryyyyysiu...

Po to dar tris valandas basčiausi po miškus, ieškodama kažko, ko nepamečiau ir vis tikėdamasi rasti. Iškaitusi saulėje, lydima mašalų, apkibusi spygliais ir voratinkliais. Rezultatas, hmmm:

Čia dėl to, kad krepšys generinis...

Bet vistiek džiaugiuosi: šiek tiek dėl grybų, bet labiau dėl tų minčių, kaip rašiau.

Išėmiau savo "laimikį", gera vieta tuščia nebūna:

Popietės miegas buvo ilgas, saldus ir užkrečiamas...

Mezgimo perversmas arba dar kartą apie NE NEsakymą

Vakar MZ mokėmės megzti nuo viršaus ir be siūlių. Visai kitaip, nei iki šiol, kai nuo apačios mezgu atskiras detales, paskui susiuvu... Vis su klaustukais akyse: ar geras ilgis, ar geras plotis, ar gerai sėdės/ gulės, o paskui dar tas siuvimas... Bet "kaip radau - taip paliksiu", ir mezginėju sau "iškarpomis".

MZ įnešė naujų vėjų ne tik į siūlus, bet ir į modeliavimą - per metus tiek daug atradimų. O vakar tiesiog "prasinešė" uraganas vardu Anna - estė, kuri mezga tik nuo viršaus ir be siūlių: pradeda nuo kaklo, paskui neįmantriai modeliuoja ir baigia mezginio apačioje. Fantastika! Tokį mezginį galima matuotis, nes jis yra 3D. Dar gerumas, kad baigei, nukirpai siūlą, papurtei ir jau gali švytruoti.

Taigi, vakar mokėmės šių paprastų principų ir paslapčių.

Mane sužavėjo ir pati Anna - savo vidine laisve, mąstymo kitokumu, drąsa kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Žaižaruojanti, stipri asmenybė, graži moteris, kuriai nėra taisyklės NE, yra KODĖL GI NE. Atrodo, kas čia tokio, smulkmena --- tik kita mezgimo filosofija. Bet aš tikiu, kad tokios "smulkmenos" keičia mus ir gelbsti pasaulį.

Žodžiu, siūlai paruošti, perversmas artėja.

Nežinojau, kad bus taip paprasta...

Motiejaus frazė, pasakyta besiblaškant prieš kelionę į Bangladešą:
"Aš nežinojau, kad bus taip paprasta, todėl taip parinausi..."

Pažįstama, ane? :)

Mano skaniausia duona

Namuose kepti duoną labai smagu: pradedant nusiteikimu, užmaišymu, kepančios duonos kvapu, šiluma ir baigiant, aišku, valgymu... Pirktinės duonos jau nebenoriu: jei pritrūksta ir tingiu kepti, keletą dienų išsiverčiu be duonos. Nereikia desertų nei man nei vaikams, nes daug skaniau ši duona.

Pradžia - nusiteikimas. Negalima maišyti duonos, jei esi blogos nuotaikos, piktas ar susigraužęs. Nes duona gausis rūgšti. Jei įsimylėjęs - tai sūri, jei romantiškai užsisvajojęs - tai saldi. Žinau, nes patikrinau.

Su nuotaikom susitvarkėm, dabar ingredientai:

1 kg miltų (apie 2/3 rupiai maltų ruginių ir 1/3 kvietinių), 1 stk. linų sėmenų, 1 stk. kviečių sėlenų, 1 stk. saulėgrąžų, 1 stk. avižinių dribsnių, 2 arb. šaukštel. druskos (jei įsimylėjęs, tai biškį mažiau), 3 valg. šaukštai cukraus (jei romantiškai užsisvajojęs, tai 2,5), 1 l gerokai šilto vandens (aš pilu daugiau, gal 1,3l); kalendros, kmynų ir kitų pagardų pagal skonį.

Visus sausus produktus suberiu į dubenį ir permaišau sausom rankom (nepamiršk pasigrožėti visų šitų lukštukų spalvomis).

Atėjo eilė raugui. Pastaruoju metu jį permaišau su šiltu vandeniu ir pilu į sausą mišinį - sugalvojau, kad taip geriau pasiskirstys. Paskui supilu likusį vandenį ir minkau gal 10 minučių. Jei tiki užkalbėjimais, minkant linkėk skalsos ir sveikatos tiems, kurie tą duoną valgys. Arba galvok kitas gražias mintis. Tai veikia (jei netiki, tai vistiek veikia).

Mano permaišyta tešla būna kaip labai tiršta grietinė: ne minkoma, o kabinama. Pakėlus, lėtai drimba nuo rankų:

Atkabinu 2-3 šaukštus raugo kitam kartui (ir draugui) ir tęsiu toliau.

Skardeles ištepu sviestu, dugną pabarstau grūdukais. Šiandien, pvz., vieną barsčiau saulėgrąžom ir kalendra, o kitą - moliūgų sėklom. Galima iškloti ajerais, dilgėlėmis - kas tuo metu labiau prie dūšios. Į vieną skardą sukrečiu maždaug pusę tešlos ir rankomis išspaudžiu kryžių. Taip žymėdavo pirmą duonos kepalą, kai senais laikais ją kepdavo kaime. Taip darau ir aš, daryk ir tu, nes nors ir netiki, vistiek veikia. :)

Į kitą pusę tešlos šįryt pridėjau moliūgų sėklų ir pjaustytų džiovintų slyvų - bus desertinė duona. Galima dėti džiovintas vyšnias, abrikosus, razinas - ką mėgsti. Žiauriai skanu.

Dar kartą permaišau ir sukrečiu į kitą skardelę.

Abiejų viršų pabarstau miltais, uždengiu švaria drobele ir palieku 12 valandų miegoti, t.y. kilti. Šalia pastatau raugą - jį irgi pakildinu prieš dėdama į šaldytuvą. Vieni sako, kad taip jį galima laikyti savaitę, kiti - 10 dienų, aš laikau kartais ir dvi savaites, nieko tokio. Į kamerą nekišu --- kažkaip labai drastiška.

Saldžių sapnų, duonele

Kol tešla kyla, galima labai daug ką nuveikti: miegoti, dirbti, ilsėtis, grybauti ar kažkaip maloniai leisti laiką, nes tam turime 12 valandų. Šį kartą aš ėjau į darbą (ne todėl, kad labai malonu, bet... (pats supranti) :)). Po darbo ir po Mezgimo zonos grįžau namo ir jau nuo durų mane pasitiko švelnus salsvas raugo kvapas. Tai reiškia, kad duona jau visai čia pat. Po rankšluosčiu radau štai ką:

Gerai iškilo! Raugas išburbėjęs, matosi oro burbuliukai - geras užtaisas kitam kepimui:

Raugą uždarau dangteliu ir slepiu į šaldytuvą, o duoną šaunu į orkaitę. Nustatau apie 200 laipsnių, kepti 1 val. ir einu kažką veikinėti, nes yra gražaus laiko. Labai svarbu kepant duoną neatidarinėti orkaitės, nesidaužyti, nesibarti - duona nemėgsta aštrių vibracijų.

Maždaug po 20 min. pradeda skleistis kepamos duonos kvapas ir šiluma. Neaprašysiu, neįmanoma.

 

Atėjus laikui, orkaitę išjungiu, duoną ištraukiu, apdengiu drėgnu rankšluosčiu ir palieku vėsti - kartais apie dvi valandas, o kartais neištveriu ir nukrapštau kokį kamputį su sviestu...

Mano duona

Nepaprastai graži ir neatsivalgomai skani

Užsuk, pavaišinsiu