2009 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Šermukšnių tyla

Vakar buvau šermukšnių vakare...

Kaip stilingai, elegantiškai ir jautriai skamba:

Šer-mu-kšnis: aiškus ritmas, peraugantis į jausmingą bardišką melodiją, į chanson francaise, į tikrą, nesumeluotą, nesuvaidintą muziką, kylančią iš tavo ir mano jausmo, skausmo, džiaugsmo nerimo, noro išreikšti visa tai ir dalintis. Muziką, kuri giliai paliečia, suima ir kelia aukštyn, kuri pulsuojančiais srautais išneša į švarias, nepaliestas tavo ir mano erdves.

Šer-muk-šnis: lengvai byrantys žodžiai, uogos ant šilko. Švelniai slystančios mintys. Aitrios patirtys, dabar jau uogų medumi nugulusios į eiles, knygas, miniatiūras ir jaukiai byrančios į atvertas tavo ir mano burnas ir širdis. Laimė dalintis.

Šer-mukš-nis: skaisčiai oranžinės uogos, tirštai susivijusios ant kaklo, įsivėlusios į plaukus, įstrigusios už ausų, šelmiškai žybčiojančios akyse, išsiliejusios drabužiuose, žaižaruojančios saulėlydyje. Čia tiršta šermukšnių spalvos, kvapo, skonio, grožio. Taip tiršta, kad norisi kvėpti, traukti į save oranžinio gerumo prisotintą orą. Taip trapu, kad norisi kalbėti tyliai, judėti lėtai, daugiau žiūrėti į tavo ir mano akis.

O kur tyla? Ji tarp muzikos, eilių, žingsnių, žodžių, prisilietimų, spalvų, kvapų. Švari, rami, pilna, sodri, gydanti tavo ir mano šermukšnių tyla.

Kaip gerai, kad rudenį sunoksta skambantys šermukšniai, o ne, pavyzdžiui, braškės :)

2 komentarai: