- lėtas važiavimas nejučia sustabdo mintis ir jos pradeda slinkti taip pat lėtai, kaip ir autobusas. Tada išryškėja detalės, gali atrasti netikėtų kampų ir įžvalgų, šviesos ir šešėlių tiek už lango, tiek galvoje :).
- Kelionės tikslas paprastai nesutampa su stotele, todėl tenka paėjėti miestu. Sugalvojau tokį žaidimą: einu ne tiesiausiu keliu, o mažomis gatvelėmis, užkampiais, kiemais. Nerealu --- sutinku žmones, kurie kartais kažkodėl nusišypso; perėjau ružavais žiedlapiais nubarstytu šaligatviu; pakalbinau įsaulyje išsidriekusią katę, kuri, kaip tikra miestietė, nekreipė nė mažiausio dėmesio į netoliese tupinėjančius balandžius; ne apvažiavau, o apėjau vaikų piešinių piramidę Rotušės a. Ir vėl - besimainančios šviesos, šešėliai, garsai, kvapai... Naujai atrandu savo miestą ir savo lėtą gyvenimą jame.
Truputį liūdna, nes atrodo, kad žmonės neturi kas juos išklausytų gyvai: tyliai, jautriai, linksėdami galva, pritardami akimis. Atrodo, kad kažkada buvę jautrūs, intymūs dalykai išvelkami į viešojo transporto tribūną...
Geriau jau žmonės autobuse kalbėtų apie vaivorykštes, debesis bičių ir antaninius obuolius, kurie skraido po palėpę skleisdami geltoną šviesą...
Einu į autobusą - neskambinkit man dabar :)
Ar jau grįžai? Noriu tau paskambinti
AtsakytiPanaikintiJau grįžau :)
AtsakytiPanaikinti