Prieš tris dienas vieno ritualo metu buvom barstomi kviečių grūdais. Jaučiausi labai laiminga ir pripildyta prasmės, nes kviečio grūdas ir jo virsmai (dygimas-augimas-žydėjimas-duona) yra labai simboliški ir viltingi. Bet tuo pačiu jaučiau baimę, nes prisiminiau, kad vaikystėje sau į ausį susigrūdau žirnį (kad jį iškrapštyti, teko važiuoti į ligoninę). O tėtis apie mane sakydavo, kad "jei miške yra bent viena pelkė, tu būtinai į ją įlipsi", t.y. jei kokia nesąmonė gali įvykti, tai jos ir lauk... Kodas suveikė ir nesąmonė, aišku, įvyko: vienas kviečio grūdas įkrito man į ausį ir aš jį susistūmiau taip giliai, kad negalėjau iškrapštyti... Grįžau namo persmelkta nerimo, ką daryti su tuo grūdu. Sūnus pajuokavo, kad kai išdygs (ausyje), tada išrausim. Man juokas menkas, nes pats "dygimas" ir vešėjimas nusimato Ispanijoje. Naktį praleidau sapnuodama košmarus apie pupą, kuri užaugo ligi dangaus (šita pupa yra iš vaikystės pasakos, kurią netgi apdainavo V. V. Landsbergis - gal jis irgi turėjo panašių problemų :), o taipogi laiks nuo laiko bandydama suvokti, kiek tas grūdas manyje jau išbrinko... Žodžiu, džiaugiausi sulaukusi ryto ir vos tik prašvitus susiruošiau į ligoninę tą kvietį raut... Bet šnypšdama nosį (atsiprašau, gana buitiškas vaizdelis) staiga pajutau keistas vibracijas ausyje ir (o, palaima!) pati ištraukiau tą grūdą!!! Matyt organizmas pajuto svetimkūnį ir pats meilingai jo atsikratė. Taip baigiau savo karjerą žemės ūkyje. Bet tuoj pat pradėjau kitą....
... nes vakare grįžo sūnus ir pasakė, kad pavogė jo kuprinę su telefonu, raktais, dokumentais ir pan. Man tai reiškia:
- gaila sūnaus, nes jis patyrė, ką reiškia būti apvogtu, rūpesčius ir nuostolius. Taip pat bjauru, kad kažkas ima svetimus daiktus - tikiuosi tam blogiečiui skaudės pirštus.
- pikta, nes iš tikrųjų ta kuprinė vienai ar dviems minutėms buvo palikta be priežiūros. Čia tas pats, kaip aš užsižiūrėčiau į paukštį ar žvaigždę ir autobuso stotelėj palikčiau savo rankinuką...
- suknisti rūpesčiai man pačiai, nes reikia asap keisti durų spynas...
O štai sekmadienį iš ryto maudžiausi ežere. Nerealus jausmas prasideda važiuojant dviračiu link ežero: drėgnas lapais nubarstytas kelias, rudens spalvos ir kvapai, vėsu. Ežero pakraščiai taip pat numarginti lapais, vanduo ypatingai gaivus ir jau surakina visą kūną... Adrenalino daug, nuotaika puiki. Rezultate peršalau: sloga, kosulys ir lengvas šaltukas... Dar labiau artėju prie savo kelionės...
Ir, galų gale, šiandien pritryniau kojas (mat labai stengiuosi kuo daugiau vaikščioti ir įgyti bent kokią fizinę formą)...
Viso šito pamoka yra: NESISTENGTI! Jei kviečio grūdas įkrito į ausį, tai nestumti jo dar giliau; jei vanduo šaltas, tai nesimaudyt; jei pavargau, tai ne eiti, ne siekti, o leisti sau pagulėti, atsipūsti. Ir nepalikinėti savo daiktų! Mano kelionėje "nepalikinėjamų" daiktų bus apie 10 kg. Manau, kad kartais kils didelė pagunda bent 9 kg kažkur trumpam palikti :)
Neturėti INSTRUKCIJŲ
Na prajuokinai apie grūdus ausyje:) Priminei ir mano linkmą vaikystę su išbrinkusia pupa nosyje...
AtsakytiPanaikinti