Šiandien siuvinėju! Aš nežinau kodėl, bet kažkas manyje, be abejo, žino. Siuvinėju nosinaitę, pagalvėlę, dar vieną pagalvėlę, šiek tiek ardau, paskui vėl siuvinėju. Pradėjau turėdama gana aiškią viziją, o gavosi kažkas visai ne apie tai --- ne apie viziją. Keista...
Spalvoti siūlai lėtai srūva, liečia pirštus, veliasi, jungiasi su medžiaga, palikdami joje savo (mano?) pėdsaką: piešinį, raidę, žodį. Paskui siūlą vyniojasi ir mintys: dygsneliai, mazgeliai, trūkinėja, jungiasi, tolsta, artėja, mažėja; užmesti, pamesti, atmesti, atausti, įsiūti, paleisti, atleisti. Dar viena, dar trečia, skaudesnė - painiojasi, stringa, bet jau irgi, žiūrėk, atiduota, išglostyta, išlyginta, palikta...
Turbūt todėl ir manoji "vizija" nesigavo, kad aš pati siūdama pasikeičiau :)
Esi nuostabiai padaryta
P.S. Tas pat atsitinka ir mezgant, kai nebesupranti, ar mintys įneria į šiltus minkštus mezginius, ar mezginiai tampa mintimis :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą