(Ne)materiali tiesa

Kartais labai materialūs dalykai patvirtina tiesas, kurių išsipildymas toks norimas, bet kartais atrodo toks neįmanomas...

Gal prieš 3 metus nusižiūrėjau TĄ sijoną: paglamžytas šilkiukas, dažytas rankomis, plazdantis subtilus siluetas --- beveik tobulybė už 800 Lt. Pačiupinėjau, pasigrožėjau, apsisukau ir nuėjau neatsisukdama.

Pernai tas pats sijonas kainavo 400 Lt. Pasimatavau, pasisukinėjau ir palikau.

Vakar be jokio plano užsukau į tą pačią parduotuvę, apžiūrėjau sijonus - TO nėra. Paklausiau pardavėjos, ar turi ką nors lengvo, plazdančio, "va kaip tos suknutės rankovėlės". "Palaukit", - sako. Ir atneša TĄ sijoną, kurio kaina 240 Lt!.. Atlikta :)

Kas tau skirta, pas tave būtinai ateis

Spalvų matematika

Kai rytas pilkesnis už vakarą, o vakaras pilkesnis už rytą, aš kylu nuo sofkutės ir einu. Ties 500-ju žingsniu pradedu matyti spalvas ir žinau, kad bent jau likusius 1900 (žingsnių) aš būsiu jose.

Per metus gautųsi maždaug 483 spalvingi kilometrai --

-- mano Camino

Snaudulys

Tau tikriausiai pažįstamas saldus snaudulys - būsena, kuomet gyslomis skleidžiasi tingi šiluma, mintys stingsta, o kūnas įsisupa tarsi į minkštą vatos kokoną... Atsirandantis tarsi iš niekur, Jis (snaudulys) verčia nieko ir nenorėti --- tik miego, bent 15 minučių visiško ištirpimo, o paskui, pažadu, padarysiu bet ką...

Anądien po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų atskubėjau į kiną "Ida". Rimtas, lėtas, ramus, gražus filmas, į kurį nusitaikiau dar "Kino pavasarį". Tada planai pasikeitė, todėl džiaugiausi, kad vėl pradėjo rodyti. Pasitaikyk tu man, kad seansas kaip tik Pušku Pušku salėje, kur ne sėdima ant kėdžių, o pusiau gulima sėdmaišiuose.

Taigi, sakau, po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų panirau į sėdmaišį ir žiūrėsiu štai filmą... Po dviejų minučių pajutau, kad kyla Jis - nenumaldomas, nenugalimas, baisus, saldus snaudulys, stipresnis už mane ir bet kurį gyvą padarą žemėje. Puoliau trinti akis, ausis, nosį, žandus, masažuoti(s) galvą... Sėdmaišyje atsisėdau tiesiai kaip styga, tikėdamasi, kad kūno įtampa bent trumpam padės Jį prigauti. Tada atsisėdau kitaip. Dar kitaip. Ir dar. Daugiau kaip valandą atkakliai kovojau su Juo, akimirką-kitą vis panirdama į SAVO filmus...

Ar mačiau "Idą"? Taip, per lengvą miglą. Siužetas nuspėjamas, bet filmas gražus (rekomenduoju, tikrai). Tik ne po baseino ir sočių kalėdinių pietų.

Dar ką nors parašyčiau, bet labai noriu miego...

P.S. Vakar kova su Juo vyko pirmoje "Spragtuko" dalyje. Supratau, kad baseinas + sotūs pietūs + renginys yra absoliučiai nesuderinami. Bent jau man.

Laiškas Kalėdų Seneliui

Šiek tieka pasivaikščiojau,

Seneli,

laisvais ir uždraustais takais,

šiek tiek skraidžiau,

po to dar dveja tiek šlubčiojau,

kvatojau, šokau, dainavau,

šiek tiek verkiau.

Šiek tieka supratau,

daugiau yra neaišku,

šiek tieka nuveikiau,

daugiau nepadariau.

Galvoju

parašysiu Tamstai laišką

ir paprašysiu dovanų daugiau.

Eilėraštis Giedrės Beinoriūtės, su labai maža interpretacija pagal mane

Stambulas: pasimetę pusryčiai

Jau minėjau, kad mūsų kiemelyje Stambule gyveno įvairūs gyventojai, taip pat užklysdavo turkai iš vietinės kelionių agentūros. Vieną vakarą vieno iš jų paklausėme, kur būtų galima skaniai papusryčiauti "kaip turkai". Jis numykė, kad šiame turistiniame rajonėlyje "tikrus" pusryčius rasti sunkoka, bet kiek pasistengęs iš atminties iškrapštė pavadinimą viešbučio, kuriame rytais neva tai galima gauti tikrus turkiškus pusryčius už gerą kainą.

Ryte mano bendražygės jau nesileido į šnekas apie pusryčius mažose vietinės užeigėlėse - eisim į tą restoraną... Einam. Restoranas prabangioje vietoje, prie pat Mėlynosios mečetės, terasoje, su vaizdu į Marmari jūrą. Tikrai gražu, bet pusryčių laikas jau pasibaigęs. Apžiūrėjom kas liko iš švediško stalo - omletas, blyneliai, sūriai, daržovės, saldumynai. Visai nieko, ypač tie blyneliai... Tuomet dviese nuėjo teirautis kainų ir grįžo triumfuodamos: 14!
"Ko 14?" - klausiu nepatikliai.
"Ko ko - lirų, aišku!".
Negaliu patikėti, perklausiu.
"Ke-tu-rio-li-ka-li-rų, nebūk tokia pasimetusi".
Gerai, nebūsiu - ryt laukia geri pusryčiai!!!

Šiandien gi ėmėm kebabą netoli Galata bokšto, išprašę, kad jį mums patiektų 20 min. anksčiau nei turėtų būti iškepęs, nes buvom labai alkanos. Turkas spyriojosi, bet sutiko. Valgėm kebabus su vištiena "ant iškepimo ribos", bet viskas baigėsi gerai.

Kitą rytą kėlėmės anksčiau ir apie 8.30 jau mynėm slenkstį prie skanių pusryčių už 14. Deja, blynelių nebuvo. Eilinį kartą kirtom omletą su daržovėm, ir man tai nebuvo skaniau nei purus omletas su sūriu anoje mažoje užeigėlėje. Dar gėrėm kavą ir smaguriavom. Dar gėrėjomės vaizdu į įlanką, ir visa kas žadėjo puikią dieną. Paskui paprašėm sąskaitos. Paskui sąskaitą atnešė. Paskui viena bendrakeleivė atidengė sąskaitos dėklą ir... sustingo. Pasimetė.

Pusryčiai penkioms kainavo 200 lirų, t,y, apie 50 Lt kiekvienai. Gali būti, kad padavėjas kalbėjo apie 14 eurų. O gal suveikė 14-40 (fourteen-forty) žaismas.

Svarbiausia nepasimesti :)

Stambulas: apie maistą

Kelionėse ieškau kuo labiau vietinio maisto, man patinka mažos užeigėlės ar street food, kur pulsuoja gyvenimas ir vyksta tikras maisto ir džiaugsmo triumfas. Prieš šią kelionę svajojau apie gomurį ir jausmus žadinančius prieskonius, minkščiausią avieną, kebabus, traškias daržoves ir, žinoma, medumi varvančius saldumynus...

Patirtis su svajone gerokai prasilenkė. Tikriausiai todėl, kad neradome gerų vietų arba nemokėjome jų atskirti... Taisyklės, kurias sau įvardinau ir kurias būtinai prisiminsiu savo antroje kelionėje:

"Nepasimauti" ant restoranėlių turistų nutryptose vietose (labiausiai taikau Sultanahmet). Nesvarbu, kad stalai užtiesti staltiesėmis, o saldžiabalsis padavėjas suokia giesmes apie dangišką maistą, kurį virtuvės šefas tokiai gražuolei paruoš ypač specialiai. Nesvarbu kas pavaizduota meniu. Ir netgi nesvarbu, kad prie kraštinio stalelio sėdi vietiniai. Vaizdas meniu ir realybėje skiriasi, padavėjas panašias giesmes suokia visiems, o vietiniai tiesiog gurkšnoja arbatą. Gal šiaip sėdi, o gal kuria "minios" įspūdį, kad pritrauktų patiklius turistus.

Viename tokiame "nutryptame" restoranėlyje užsisakiau firminius kukulius kofti. Tikėjausi skonių sprogimo (visgi aviena su jautiena), o gavosi piš. Mėsa skani, bet apvelta baltu padažu, dar bulvių košė ir kažkodėl ryžiai... Kofti likau kaip ir neragavusi.
Įdarytos midijos po Galata tiltu - veeeuu: šalti apvirę ryžiai, viduje maža midijytė... Nusivylimas.
Kebebas netoli vandens saugyklų - beskonis.

Po keleto tokių bandymų, kai už pseudo-turkišką maistą mokėjau nemažus pinigus, pasakiau sau: užkniso. Ir nuėjau į mažas užeigėles, ir pirkau maistą tiesiog gatvėje. Pasiteisino šimtą kartų, geriausi skoniai čia.

Tad kur valgyti? Mano atsakymas: užeigėlėse ir gatvėje. Daug tokių maisto gatvių Sirkeci rajone - neri į gilumą ir renkiesi pagal vaizdą lėkštėse ir bendrą nuotaiką.
Buvo labai skani pusryčių kiaušinienė su sūriu mažoje užeigėlėje Sultanahmet pakraštyje, kur personalas net sunkiai kalba angliškai (pusryčiai 10 TL: didelė porcija kiaušinienės, pomidoriukai, duona, kava).
Maloniai nustebino vegetariškas wrap kitoje užeigėlėje, kur vien tik juos ir ruošia (3 TL).
Kepta skumbrė ir mažos žuvytės, "nučiuptos" tiesiai nuo grilio pakeliui namo - niam (6 TL).
Ir taip toliau.

"Rough guide Istanbul" rekomenduoja kukulius valgyti Tarihi Sultanahmet Koftecisi - prie pat Mėlynosios mečetės, tiesiai prieš tramvajaus stotelę. Šį kartą aš čia nebuvau ir gerų kofti neradau.

Po Galata tiltu galima valgyti žuvį, įdėtą į duoną - 6 TL. Čia žmonių sausakimša. Toliau restoranėliai, kur labai lengva susivilioti viliotojų į restoranus gražbylyste, nors pasitaikė, kad lėkštėse mačiau įspūdingo dydžio ir skaniai atrodančias žuvis... Jei po Galata tiltu ateisi temstant, matysi užburiantį vaizdą į Bosforą ir apšviestą tiltą tarp Azijos ir Europos.

Šiaip žuvį rekomenduoja valgyti žuvų turguje, kuris yra kitoje Galata tilto pusėje. Ten, sako, išsirenki ir iš karto paruošia. Tikriausiai skaniai.

Ką traukia į brangesnius restoranus, įvairūs šaltiniai rekomenduoja Asitane (Šiaurės Vakarų rajone) ir Pasazade (Sirkeci rajone). Mano bendrakeleivės už vakarienę Asitane išleido vidutiniškai po 80 TL, t.y. beveik po 100 Lt. Sakė, kad patiko.

Saldumynai - atskira tema. Nors nesu didelė jų mėgėja, bet bahlavos kalnai, kavos kvapai, varvantys medūs "nulaužė" ir mane... Bahlavą ir kitus saldumynus reikia valgyti ne bet kur, o tik rekomenduojamuose vietose. Mums labiausiai patiko Hafiz Mustafa ir Gulloglu. Šie pavadinimai - tai tinklai parduotuvių tinklai, kuriose vyksta saldumynų puota - kaip pas sultoną, dievaži... Bahlavų čia - dešimtys rūšių, su įvairiausiais įdarais.

Galima pirkti išsinešimui - supakuos į dailias dėžutes ar patogius indelius. Būtina paragauti jų pieniškų pudingų - išties netikėti deriniai, laaabai skanūs ir gaivūs. Ragavau kunefe, bet šis ko gero buvo perkeptas, nes labiau sausas nei tąsus.

Mustafa yra prie pat Sirkeci stoties ir prieplaukos, o Taksim aikštėje yra abu, vienas šalia kito.

Mažų bahlavos parduotuvėlių daugybė, bet buvo patirčių, kai čia nusipirkdavome pasenusią bahlavą, su kažkokiu sirupu ir trigubai brangiau... Nors, tiesa, kartais pasisekdavo.

Alkoholis brangus. Restoranėlyje už puslitrį alaus paliksi 10-12 TL (apie 12-14 Lt), parduotuvėje 5-7 TL. Rakija irgi brangi (bet skani :)

Kainos dažniausiai nurodytos TL, bet geriau perklausti, kad sąskaitoje "netyčia" TL nevirstų EUR... Kai sako kainą, geriau pasitiklinti užsirašant, nes fourteen-fourty, sixteen-sixty su turkiškomis priegaidėmis - mažas skirtumas.

Taigi, sąrašėlis kitai kelionei: kofti, kumpir (bulvė su įdaru), skumbrė po Galata tiltu vakare, žuvis žuvų turguje, kebebas Sirkeci gatvėje ir, žinoma, saldėsiai...

Cha

Stambulas: kur eiti

Pirmą kartą paprasta: panaršai internete, paskaitai kelionių vadovą (mes turėjome kišeninį Rough Guide Istanbul) ir... eini pagal ten sudarytą grafiką į klasikinius "vadovėlinius" objektus.

Mėlynoji mečetė su mėlynai žaliu otomanų laikų dekoru - čia svarbu neskubėti, pajusti kilimų minkštumą, ant jų atsisėsti ir leisti sau pabūti... Žmonių daug, bet melsva raštų banga taip įtraukia, kad girdžiu ne triukšmą, o kaip viduje kalasi harmonijos daigai. Svarbu neskubėti.

Visai šalia Mėlynosios mečetės - Sofijos soboras. Verčiant pažodžiui Aya Sofya - Dievo išmintis. Su mozaikomis, kurios pažadino mano norą veikti, vaizdais pro langus, otomaniškais skliautais, altoriumi kaip teatro dekoracija, paslaptingais praėjimais. Spalvos, skliautai, šešėlių žaismas, tviskantys raižiniai, akmuo - man visa tai kūrė teatrališką įspūdį, atrodė kad galingas pastatas virpa ir alsuoja. Gal taip ir yra, ką aš žinau...

Praktinis patarimas: prie įėjimo laukia nemaža eilė, čia pat prekeiviai siūlo nusipirkti bilietą už 40 TL su galimybe praeiti be eilės. Kepinant saulei, tai visai gundantis pasiūlymas, bet užtenka paskaityti ką rašo prie įėjimo: kas perka bilietus iš automatų, eina be eilės. Taip ir padarėm, mokėjom kortele, sutaupėm 10 TL. Dar vienas patvirtinimas: nepasimauti ant saldžių vietinių "kabliukų".

Išeinant iš Aya Sofya, verta užsukti į suvenyrų parduotuvę - paganyti akis, nusipirkti smulkių suvenyrų, pavyzdžiui, Stambulo oro...

Išėjus kairėje - senoji vandens talpykla su verkiančia kolona, medūzomis (čia apie mitologines būtybes, ne apie žele jūroje), norų baseinu. Įspūdinga, magiška vieta.

Verta nueiti į Rustem Pasa Camii mečetę - ji netoli prieskonių turgaus, ne visur išreklamuota, bet irgi nuostabiai dekoruota jų mėlynais "suknelių" raštais. Mažesnė, jauki, nedaug žmonių.

Turistiniuose giduose rekomenduojama Suleimano mečetė išskirtinė nebent savo dydžiu - ji milžiniška. Man patiko augalų motyvais ištapytas rausvas kupolas. Bet jei kojos neneša, aš ją gal ir praleisčiau.

Galata bokštas kitoje Bosforo pusėje - taip, reikia. Dėl Stambulo panoraminių vaizdų.

Taksim, pagrindinė gatvė ir aikštė - galima, jei yra ūpas šopintis... Pagrindinė gatvė Istiklal Cadesi - žinomi prekių ženklai, McDonalds, Zara, Coton ir t.t. Man čia greitai nusibodo, tad valandą mieliau praleidau Taksim parke ant suoliuko - snaudžiau ir stebėjau žmones. Į Taksim nuo Galata bokšto smagu važiuoti senoviniu traukinuku, galioja IstanbulCard.

Traukinukas į Taksim

Taksim aikštė - švenčiamas 100 metų turkų filmų jubiliejus

Hamamas. Labai gerai, tik reikia pasidomėti kur vaikšto vietiniai. Nežinau ar tai iš viso įmanoma, nes vietinių hamamai nei reklamuojami, nei pažymėti žemėlapiuose... Kalbant apie turistinius, tai prabangiausias ir seniausias yra prie Aya Sofya, kaina 85 EUR. Mes pasirinkome pigesnį Cemberlitas hamamą, kuris yra netoli to paties pavadinimo tramvajaus stotelės. Man čia buvo gerai: pasišildymas ant marmuro gultų, šveitimas putomis, nuliejimas vandeniu, aliejinis masažas, turkiškas šokis su patarnautojomis (gavosi spontaniškai, šiaip į programą neįeina :). Už dvi val. sumokėjau 153 TL, t.y. beveik 190 Lt. Jei atvirai, už tokią kainą tikėjausi daugiau, o čia buvo konvejeris. Kitą kartą ieškosiu kito hamamo. Gal net išbandysiu neišvaizdų, kuris yra Sultanahmet rajone netoli mūsų nakvynės vietos. Ten kaina 40 TL, įdomu palyginti ką už ją gaučiau. Turbūt panašiai, tik daugiau nuoširdumo, nes šis hamamas aiškiai mažiau orientuojasi į turistus.

Bosforo turas. Galima ir gal net reikia: gaivus oras, gražūs vaizdai, praplauki po žymiuoju Bosforo tiltu. Mes rinkomės ilgąjį maršrutą (7 val.). Gavosi 2 val. plaukimo į vieną pusę, tada 3 val. pietūs kaimelyje kur neva tai pigi žuvis ir 2 val. plaukimo atgal. Kadangi mes laiko turėjome, tai tas ilgasis plaukimas visai tiko. Bet norėtųsi išbandyti ir trumpąjį - palyginimui.
Garlaiviai išplaukia iš uosto prie pat Sirkeci stoties ir tramvajaus, kaina 25 TL. Atrakcija visai dienai.

Galata bokštas iš Bosforo

Bosforo tiltas

Grand Bazaar - reikia užsukti vien dėl otomanų laikų dekoro. Čia gausybė kokybiškų turkiškų daiktų, kurių kainos mažesnės nei krautuvėlėse mieste, bet vistiek atrodo didokos. Liečiau ploniausius ėriuko pagurklio vilnos šalius, kurių kaina 5000 TL, glosčiau švelniausias medvilnes, dar vėsų liną su bambuku. Širdis sąla, protas išsijungia... Derėjausi kaip mokėjau, pavyko numušti tik apie trečdalį kainos - tai blogiausias mano pasiekimas Rytų ir Azijos šalyse.

Grand Bazaar

Prieskonių turgus - galima užeiti paganyti akis ir gal net ką nusipirkti. Mes prieskonius pirkome mažoje krautuvėlėje prie Rustem Pasa Camii mečetės. Čia ir pardavėjas draugiškesnis, ir prieskoniai pigesni.

Dervišų šokiai - labai patiko, rekomenduoju. Nors dervišų programas reklamuoja daugelis barų, bet mes pasirinkome Hoja Pasa meno ir kultūros centrą. Tad dervišus žiūrėjome ne taurių dzinksėjimo fone, o skambant autentiškai turkų muzikai, įspūdingoje salėje su akmeniniais skliautais. Sako, kad šiame centre šoka tikintys vyrai, kurie kiekvieną vakarą čia atlieka savo maldos ritualą. Todėl čia negalima nei fotografuoti, nei ploti. Baruose gi šoka artistai, gal jie greičiau sukasi, o gal net kilnoja kojas... Nebuvau, nežinau - patiko Hoja Pasa. Kaina 60 TL. Čia būna ir pilvo šokiai, mačiau įrašus - kitą kartą būtinai ateisiu pažiūrėti.

Tiek pamačiau. Kas rūpi, bet nespėjau, lieka kitam kartui: archeologijos ir mozaikų muziejai, pasivažinėjimas Bosforo tiltu vakare, pilvo šokiai. Kai kur užsuksiu pakartotinai ir atrasiu kažką naujo.